Gali būti ir taip, jog šią žiemą dėmesį skyriau šviesų parkams, kurių Lietuvoje užderėjo gausiau. Žiemą, kai temti pradeda vos prašvitus, šviesos matyti norisi daugiau. Smagu kalėdiniuose miesteliuose prie miesto eglių, tačiau šiais metais šventinės nuotaikos semiuosi šviesos parkuose. O apsilankęs pasakysiu, ką mačiau ir kiek mokėčiau už įėjimą. Jei smalsu, pradedame kelionę šviesų takais.
Žiemos festivalis „Kalėdų kosminė stotis“
Šių metų kelionę po šviesų pasaulį pradedu Šiaurės Lietuvoje. Pakruojo dvare šviesų ir žibintų šou vyksta kasmet, tačiau šiemet tema skamba labai įdomiai – „Kalėdų kosminė stotis“. Milžiniško dydžio planetos ir internetiniame tinklapyje pasakojamos visatos kūrimosi istorijos patraukia dėmesį. Ne be reikalo renkant „Turizmo sėkmingiausiuosius“ Pakruojo dvaras gavo apdovanojimą kaip lankytojams patraukliausia vieta Lietuvoje.
Gavo bent trejus metus ir kur garantijos, kad negaus ketvirtą kartą? Renginių organizavimo bei rinkodaros reikalus jie išmano tikrai gerai. Tik klausimas – ar jie tokie geri, ar konkurentai taip beviltiškai atsilikę?
Dangų raižantys prožektoriai matosi vos įvažiavus į Pakruojį, o artėjant link dvaro tenka galvoti apie automobilio pastatymą. Atvykus beveik lygiai 17 val., problemų dėl to nekyla. Paskui mane į aikštelę jau suka trys autobusai su latviškais numeriais, o lengvųjų automobilių kolona ilgėja. Kad ir kiek lankytojų būtų – laukai platūs, visi ras vietos. Gal tik per purvyną teks paklampoti, bet tokia ta nemokamo stovėjimo kaina.
Įžengus į dvaro teritoriją, pasitinka šventiška atmosfera. Šviesos, muzika, šventiniai kostiumai ir renginio vedėjo balsas. Visa tai primena Europos pramogų parkus, kur pramogų industrija veikia kaip gerai suteptas mechanizmas. Pasineri į tą šurmulį ir emocijų vedamas aikčioji, fotografuoji, fotografuojiesi. Kiek medžiagos socialiniams tinklams ir kiek veiklos viską apeiti bei apžiūrėti.
Didžiausias sambrūzdis prie scenos. Ten jau Kalėdų senis sukinėjasi, baltosios meškos vaikus šokdina ir kaip kokia balta varna kupranugaris vaikšto. Gyvas, ne taip, kaip tos meškos su žmogiškais viduriais. Pramogų industrija žino – reikia emocijų ir stiprių įspūdžių. Tai štai, prašom.
O jei jūsų mažametis važiuojant atgal klaus „kaip kupranugaris susijęs su Kalėdomis?“ ar „kodėl Kalėdų Senelis į Lietuvą atsibeldė dar lapkritį?“ – nepasimeskite. Sakykite, jog kupranugario vardas Bučkis ir nešioja jis kalėdinį paštą. O štai dėl antro klausimo improvizuokite, ar sugalvokite nekalto melo dozę iš anksto.
Triukšmo zoną su scena palieku už savęs ir artėju prie kosmoso. Prieš pat dvaro rūmus užsilipęs ant NSO (neatpažintas skraidantis objektas tikrąja to žodžio prasme) stovi kosmonautas. Spalvota ir gražu, kol akiratyje neišnyra… kupranugaris. Eina ratu, neša pasodintą vaiką tarp kuprų. Kam pramoga, o Bučkiui darbas. Atsiprašau, nuo kada pašto kupranugariais vaikai jodinėja? Ir Kalėdų Senelis leidžia? Čia kokia planeta?
O planetos matosi kairiajame dvaro parko flange. Už žmogų didesnės kartais. Kiek subliūkšta momentais pristigusios oro, bet įspūdį palieka. Jau galėčiau užsidėti pliusą, jog buvau ir mačiau, tačiau tai gal penktadalis visos tos Pakruojo dvaro šviesų gausybės. Visai pamiršau, kad be kosmoso yra ir dar viena tema – paslaptingas vandens gelmių pasaulis. Galapagų vėžliai, medūzos, aštuonkojai ir gyviai, kurių enciklopedijose tikrai nerasite, įsitaisę kitoje dvaro rūmų pusėje.
Pakruojo dvaras nemeluoja – ekspozicija nesikartoja ir kasmet keičiasi. Ne 100 proc., bet keičiasi. Džiugina ir pokyčių kryptis. Kur kas įdomiau gėrėtis realistiškai atrodančiais bei pažįstamais gyvūnais nei stebėti į išgalvotas ir baisokai atrodančias instaliacijas. Gal kinų kultūroje užaugęs žmogus jas ir supranta, bet Lietuvos provincijoje šios atrodo kaip neprašyti ateiviai. Taip ir iškyla prieš akis kažkoks gyvis su pieštukų prismaigstyta galva. Šiemet jo nebesimato, turbūt iškeliavo į mažiau išrankų šviesų parką.
Nepaisant spaudžiančio šaltuko ir stingstančių pirštų, baigiu apeiti visą apšviestą dvaro sodybą. Aplankau visus šviečiančius tunelius, Meilės salą ir begėdiškai nuogą asilą. Spėju, jog didesnio šviesų parko Lietuvoje nėra. Gal net ir kaimyninėse valstybėse. Na gerai, tai ne tik šviesų parkas, bet visa žiemos pramogų industrija, siūlanti pramogas bei paslaugas ne tik lauke, bet ir viduje.
Kalėdų Senelio rezidencija, kepyklėlės, dovanų manufaktūros – tik užsuk vidun ir apimtas šilumos bei kalėdinės nuotaikos, žiūrėk, palieki jau dešimtinę. Įėjimo bilietas dar ne viskas – už viską ir visur tenka susimokėti papildomai.
Rasite karštos arbatos, karštų kitų gėrimų ir karštų patiekalų. Kosmosas visame kame ir kainos pagal temą paderintos. Gerai, kad ta Kalėdų kosminė stotis yra draugiška erdvė ir apsauga neatima termoso su arbata prie vartų. Karšta arbata prie laužo sušildo, o šilti nemokami tualetai suteikia visokeriopą palaimą. Kai jau atrodo, jog viskas, dangų nušviečia lazeriai. Paskutinis šou atsisveikinant.
Pakruojo dvaro šviesų festivalis yra žaidėjas tarptautiniu lygiu, todėl derėtis dėl kainos nelengva. Ir pramogų gausybė, ir kokybės kartelė gana aukšta, tad didžiausias trūkumas – 2 valandų kelionė į vieną pusę. Sąžinė diktuoja 15 eurų kainą. Visada norisi mokėti mažiau, bet, palyginus su kitais šviesų parkais Lietuvoje, Pakruojo dvaro žiemos festivalis yra vienas iš lyderių.
Šviesų takas „Džiunglių knyga“
Šiais metais Vilniuje įsikūrė net trys šviesų parkai. Ar ne per daug? Laikas ir konkurencija atsakys į visus klausimus, tačiau lemiamą įtaką padarysime kiekvienas iš mūsų – pirkdami bilietus arba jų nepirkdami. Susiruošiau į Vingio parką pasklaidyti „Džiunglių knygos“. Ne todėl, kad palaikyčiau naujoje vietoje debiutuojančią iniciatyvą, bet suteikti daugiau šviesos bei spalvų niūriam tarpšventiniam laikotarpiui.
Sako, šviesa padeda apsisaugoti nuo depresijos. Tikiuosi, šviečiantys animacinio filmo personažai ne tik suteiks gerą profilaktinę dozę šviesos, bet ir patenkins smalsumą – kuo vilniečius viduryje miesto bando sužavėti naujas šviesų takas.
Antrą Kalėdų dieną miestas dar neatsibudęs po šventinio laikotarpio ir vietą automobiliui pastatyti randu nesunkiai. Stovėjimas mokamas, bet net ir prie pat įėjimo į Vingio parką daug laisvų vietų. Darbo dienomis gali būti kitaip, o besinaudojantiems viešuoju transportu ši vieta išties patogi. Dulksnojant šventiniam lietui, netrukus prieinu neplačiai pravertus vartus. Ant jų kabo reklaminės „Džiunglių knygos“ iškabos, o už jų vaikšto vienišas apsaugos darbuotojas.
Net pasitikslinu, ar dirba. Sako, dirba. Tada pro nuobodžiaujančių spurgyčių kepėjų kioskelį einu link bilietų kasos. Bilietai pirkti vos prieš pusvalandį ir neatspausdinti, todėl rodau juos išmaniajame telefone. Ir padidinu, ir sumažinu, tačiau skeneris jų nepriima. Per tas šventes kalendorius „nusimušė“, nupirkau ne tos dienos bilietus, bet vyrukai ne iš kelmo spirti.
Nufotografuoja bilietus ir rytoj juos nuskenuos. Linki smagaus pasivaikščiojimo, o aš dedu pirmą didelį pliusą šiam šviesų takui už žmogiškumą. Apsauginiai darbuotojai, bilietų pardavėjai yra geriausiai matomi įmonių ir renginių ambasadoriai – nevalia į šią poziciją samdyti bet kokių žmonių.
Gal viskas būtų buvę kitaip, jei tą vakarą apšviestoje ir aptvertoje Vingio parko teritorijoje su džiunglių gyventojais nebūtume buvę vieni. Lietus išgąsdino? O gal sistemoje esantis šviesų parko aprašymas yra pernelyg kuklus, jog atkreiptų dėmesį? Tikriausiai abi priežastys teisingos.
1,6 km ilgio takas prasideda pažintimi su smaugliu Ka. Pro jį praėjus tarsi tuneliu toliau laukia visi filmuko apie Mauglį personažai – Akela, Bagyra, Šerchanas. Prieš eidami į šviesų taką, pažiūrėkite filmuką, bus įdomiau. O kad įspūdis būtų didesnis, visą kelią lydi cikadų čirpimas, žvėrių riaumojimas su visa džiunglių gyventojų garsų palete. Vėliau žaibai ir griaustinis užklumpa – šie garsiniai efektai prie tokio oro puikiai tinka.
Šviečiantys animacinio filmo personažai aptverti virvėmis, tačiau nesusilaikau nepriėjęs arčiau ir nepažvelgęs jiems į akis. Jos atrodo tokios tikroviškos. Net ant snukio matosi kailiukas – pirmą kartą sutinku taip realistiškai atrodančias instaliacijas. Tame trumpame renginio aprašyme randu, jog šviečiančios gėlės yra parke augančių augalų kopijos. Įdomi detalė, bet kodėl informacijos apie tai nepateikus pačiame take?
Vaikiško filmuko herojai ir nepaliaujama džiunglių garsų kakofonija nedera prie Kalėdų. O ar turėtų? Teminis šviesų takas lai ir lieka teminiu, nieko blogo. Tik antroje tako dalyje filmuko personažų pristigo, tad atsirado gėlytės, flamingai ir net elniais kinkytos Kalėdų Senelio rogės. Toks kalėdinis akcentas be pagrindinio personažo.
Nors vieta nauja, Kiplingo romano herojams tai nėra debiutas Lietuvoje. Praeitais metais „Džiunglių knyga“ svečiavosi VDU botanikos sodo parke Kaune. Ar patiks Mauglio draugai vilniečiams? Panašu, kad ažiotažo nesukėlė, o aš už bilietą mokėčiau 9 eurus. Tikroviškai atrodančios instaliacijos, garsiniai efektai, miestiečiams patogi vieta, gera tako danga bei aiškus maršrutas – tokie šio šviesų tako privalumai. Gal dar prie jų pridėčiau ir daugiau mažiau išlaikytą temą – daug geriau nei daug švieselių bet kokia tema.
Pasigedau akcentų. Smauglys Ka? Taip, pradžia gera, bet kas laukia antroje tako dalyje? Magiškas miškas labai silpnas, Kalėdų Senelis kažkur laksto savais reikalais, o ką daryti tiems, kas nori nusifotografuoti ir pasidžiaugti socialiniuose tinkluose? Na, gerai, pridėsiu dar eurą už gerą aptarnavimą, kaip arbatpinigius. 10 eurų – tai viskas, ką galiu mokėti. Net ir kioskelis jau nebedirbo tako gale, neiškentė, užsidarė anksčiau laiko.
Šviesų parkas „Alisa stebuklų sode“
Jei ne šviesų instaliacijos, žiemos metu į Kairėnus vargu, ar važiuočiau. „Lumina“ meninių šviesų instaliacijų parkas ten veikia jau ne pirmus metus, tačiau tik šiemet susiruošiau jame apsilankyti. Pavadinimas labai jau vaikiškas – „Alisa stebuklų sode“ – labiausiai vilioja vaikus. Šiaip Alisa keliavo į stebuklų šalį, tačiau botanikos sodo garbei šalis tapo sodu. Šiame pavadinime raktinis žodis yra Alisa ir ne taip svarbu, kur tie stebuklai vyko.
Prie kelio, kur ties Japonišku sodu yra dar vienas įėjimas į Kairėnų botanikos sodą, įrengta erdvi automobilių stovėjimo aikštelė. Tamsiu paros metu jau nuo spalio pabaigos ten būna automobilių. Šis šviesų parkas yra bene pirmasis, kuris atsidarė net nesibaigus Helovino šurmuliui ir paskutinis, kuris užsidarys. Gal ten kokią aukso gyslą lenkų verslininkai atrado, kad keturis mėnesius botanikos sodas šviečia vakarais?
Prieš metus teko lankytis šviesų parke Lodzėje, todėl įžengus į Kairėnų botanikos sodą apėmė jausmas, jog tai kažkur matyta. Ne viskas, tik viena kita instaliacija, bet ir tai juntama. Braižas toks pat. Pirmiausia į akis krenta kitas apšvietimo techninis sprendimas. Čia šviečiančios instaliacijos pagamintos iš gausybės girliandų su LED lemputėmis. Jos ryškiau šviečia, tačiau neatrodo taip tikroviškai. Žemesnė kokybė? Vargu, tiesiog kitoks sprendimas.
Skirtumus nuo kitų šviesos parkų matau vos įžengęs pro vartus. Skiriasi ne tik instaliacijų išpildymas. Skirtumą galima girdėti ausimis, nes įvairiose tako vietose skamba skirtingi įrašai. Kur darinėjamos durys girgžda, kur veidrodis siūlo pas stilistą apsilankyti, o kur tiesiog gėlės kikena. Toks primityvus garso takelis vaikams gal ir patinka, tačiau aš jame neįžvelgiu jokios pridėtinės vertės. Dėl skonio nesiginčijama, tačiau nuotaika būtų geresnė, jei tiesiog skambėtų muzika.
Netraukiu ausinuko ir nebandau nustelbti mėgstama muzika dviem kalbomis įgarsintų tekstų. Juk bendrą įspūdį formuoja viskas, net ir tas interaktyvus žaidimas take. Prie įėjimo nuskenuoju QR kodą ir keliaudamas taku atsakinėju į klausimus bei užduotis atlieku. Užduotys vaikiškos, bet iš 22 taškų surenku tik 15. Kažkur susimoviau, gal flamingus blogai suskaičiavau? Tiek to, neimsiu tos staigmenos, laukiančios kasoje. Lai lieka intriga kitiems.
Taip, yra parke nepatinkančių dalykų, tačiau šviesų tako maršrutas ir pati aplinka yra puikūs. Vingio parke asfaltuotu taku eiti patogu, o štai čia – smagu. Kad ir kaip komerciškai atrodo kai kurios instaliacijos, jų spindesys ir botanikos sodo aplinkos simbiozė ėmė ir sukūrė visai smagią nuotaiką. Net pats nesupratau, kaip čia atsitiko. Visam tam pradžią davė tako pradžioje šviečiantys kūrybiniai darbai. Ne itin jie dera prie daugybės kinietiškų girliandų, bet poveikį daro. Menas yra menas, o ypač – Češyro katinas.
Triušio urvas ir Alisos sodas – asmenukių zona, labirintas – mažųjų džiaugsmas, o poilsio stotelė su arbata, spurgytėmis ir šiuo tuo sočiau – jaukumo įsižiebimo vieta. Čia ir įvyko nuotaikos lūžis, nors nei valgiau, nei gėriau. Gal tikrai šviesa turi teigiamą poveikį, nors ir sklinda ji iš girliandų? Jei šviesų parkas būtų kitoje vietoje, sakyčiau 8 eurai ir nei cento daugiau. Prieš metus Lodzėje mokėjau 100 zlotų už tris ir abi pusės buvo patenkintos.
O štai čia Kairėnų botanikos sodas vertas bent dviejų eurų, tad kaina jau pakilo iki 11 eurų. Ir galiausiai, kaip „Eurovizijoje“, po 50 centų skiriu Agnei Kišonaitei ir Kotrynai Čalkaitei, nes trečias darbas „Tulpės“ nelabai patiko. 12 eurų ir visai nesvarbu, ar jie liks Lietuvoje, ar pasieks verslininkų Lenkijoje kišenes.
Šviesų parkas „Pilių karai“
Apsilankymą šiame šviesų parke reikėtų pradėti nuo stovėjimo aikštelės. Tiksliau, nuo apgalvojimo, kur paliksite automobilį. Viešasis transportas priveža beveik prie pat vartų, telieka pačiam tik viršun užkopti, o atvažiavus automobiliu gali tekti papildomai pasivaikščioti kokį kilometrą ar du. Gudručiai suka į mokamą stovėjimo aikštelę prie pat Kalnų parko. Laimė šypsosi pirmiesiems, o kiti laukia eilėje. Geriau kamštyje sėdėti ar 15 minučių papildomai pasivaikščioti – spręsti jums.
„Pilių karų“ šviesų parką įrengė „Lumina Sp z.o.o“ – ta pati lenkų kompanija, Kairėnuose įkurdinusi Alisą. Šviesos parkų jie turi keliose šalyje, o Lietuvoje net du. Kodėl gi ne? Lietuva šalia, o kainos 30 proc. didesnės nei Lenkijoje – stiprus argumentas plėsti verslą. Kita vertus, tai išskirtinis projektas ir verslininkams, ir miestui. Tai pirmasis „Lumina“ parkas pasaulyje, kuris yra dedikuotas konkrečiai vietovei ir šioje vietovėje įvykusiam konkrečiam istoriniam įvykiui. Gražus Vilniaus 700 metų jubiliejaus renginys, savo idėja stipriai išsiskiriantis iš kitų.
„Pilių karai“ – tai ne keli šimtai teritorijoje išdėliotų šviečiančių instaliacijų, vaizduojančių mikimauzus, alisas ar mauglius bei turinčių sukelti kuo stipresnį vizualinį efektą. Tai su šviesos instaliacijomis pasakojama istorija, tikra Vilniaus kūrimosi istorija, kurią tik nedaugelis vilniečių galėtų papasakoti. Negalėčiau ir aš, todėl pacituosiu Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos tekstą. Kad nusprendus aplankyti šį šviesų parką lūkesčiai būtų pasverti, kad užtektų kantrybės ne tik kalnuota vietove pasivaikščioti, bet ir pastatytus stendus perskaityti.
Cituoju: „Šviesų parkas dedikuotas Vilniaus Kreivosios pilies šturmui, kuris įvyko 1390 m. rugsėjo mėnesį. Pilį šturmavo jungtinė kryžiuočių, Vytauto Didžiojo ir būsimo Anglijos karaliaus Henriko IV kariuomenė. Šturmo metu Vilniaus Kreivoji pilis buvo padegta pačių gynėjų, Lietuvos ir Lenkijos valdovo Jogailos broliui Karigailai, kuris buvo atsakingas už pilies gynybą, buvo nukirsta galva ir ją pamovus ant ieties gąsdinami Vilniaus Aukštutinės pilies gynėjai. Jungtinei kariuomenei užėmus Vilniaus Kreivąją pilį, nuo jos prasidėjo Vilniaus Aukštutinės pilies šturmas. Jis truko 5 savaites be dviejų dienų.“
Žinant bent jau tiek, šviesų parkas atrodo kitaip. Ir ta pilis ant kalno, ir tie šviesos strėles laidantys lankininkai nebėra vien tik pigios šviesų dekoracijos. Tiesa, Kreivoji pilis nukentėjo ne tik nuo šturmo 1390-aisiais. Vaizdų akims ieškokite Pakruojyje, o čia vaikščiodami nepameskite pagrindinės minties. Juk naivu žiūrint istorinį filmą tikėtis komedijos efekto.
Techninis šviesos instaliacijų sprendimas analogiškas kaip ir Kairėnuose. Jei jums tai nepatinka, nekelkite kojos į Kalnų parką. Yra, iš ko rinktis. Man pradžia irgi pasirodė kiek slogi, tačiau lipant aukštyn ir nuotaika pagerėjo, ir pasidarė įdomiau. „Pilių karai“ kiek nuobodesni gali pasirodyti vaikams, tačiau matant, kaip tėvai iš Kalnų parko estrados labirinto bando išvilioti savo vaikus, dar kyla klausimas, kam čia labiau patinka.
Daugumos šviesos parkų maršrutas gana panašus – nuo 1,5 iki 2 km ilgio. „Pilių karai“ išsiskiria tuo, jog tenka daug kopti į kalną. O ten, kur pavaizduotas pilies šturmas, man labiausiai ir patiko. Tuo pačiu iš apžvalgos aikštelės atsiveria ir vaizdas į Vilnių. Ne šviesų parko nuopelnas, bet vis tiek gražu. Kalno viršuje įrengta Manto Maziliausko meninė instaliacija „Vilkas“. Lyg ir dera prie bendros temos, kaip ir atskirose scenose žvangantys ginklai.
Esu įpratęs daryti namų darbus prieš kažkur keliaudamas, tad nusiviliu retai. Ir čia nenusivyliau. Idėja puiki. Vieta, pats idėjos realizavimas, netgi laikas – viskas dera. Vertybine prasme projektas labai įdomus, o išpildymą visada galima tobulinti. 12 eurų – tokia kaina teisinga iš mano požiūrio taško. Kitiems bus gaila ir euro, nes jiems patinka šou. Nieko blogo, bet kodėl jiems nenuvažiavus į Disneilendą?
