Mano skaitytojai jau žino, kad dalykus išbandau savo kailiu ir verdiktą skelbiu remdamasi asmenine patirtimi, o taisymais bei įvaizdžio gerinimais, deja, neužsiimu, nebent pas jus stipriai susitvarkę reikalai, ir po kurio laiko vėl apsistosiu.
Kur gyvena ir lankosi viešbučių bei kelionių ekspertai, klausiate jūs? Atsakau. Mums gyvenime iš esmės sunku, nes esame įnoringi ir bet kur netinka.
Ar kada nors norėjote gyventi kaip Macaulay Culkin personažas iš „Vienas namuose“? Aš visada norėjau. Dabar kone tą ir darau, nes apsistojau co-livinge (liet. panaši vieta į bendrabutį) pavadinimu „Liv-in Vilnius“, kurį šiandien ir apžvelgsiu.
Iš karto pranešu, kad persekiotojus raportuoju policijai, o norintys gauti autografą rikiuojasi šeštadieniais 12 valandą prie pagrindinio įėjimo – esant reikalui, administracija pažadėjo pastatyti numeriukų aparatą kaip bankuose. Galiu kiek vėluoti, nes sraigtasparnio nusileidimo aikštelė kiek tolėliau.
Mėgstu punktais ir konkrečiai.
Iš kur atsirado co-living koncepcija ir kam ji reikalinga?
Co-livingas kilo iš mūsų tokių draugiškų ir į bendravimą linkusių skandinavų (konkrečiai, danų), kurie norėjo į bendrą katilą sumesti panašia linkme galvojančius individus bei su jais turėti bendruomeniškus ryšius lygiagrečiai siūlant jiems už pragyvenimą žmonišką kainą. Tai yra išskirtinai užimto didmiesčio prerogatyva, nes negi kaime co-livingą statysi? Man, esant tokiam asfalto vaikui, praktiškai nebuvo kitų alternatyvų, kaip tik susipakuoti lagaminus ir, Vilniaus oro uoste nutūpus lėktuvui iš Stokholmo, atidumti tiesiai čia.
Tokiuose miestuose-milžinuose, kaip Los Andželas ar Niujorkas, co-livingo principas yra labai populiarus (tik kainos, žinoma, dvigubos). Esant greitam judėjimui tarp miestų ir šalių, o žmonėms vis intensyviau keliaujant, tai yra nuostabi alternatyva tarptautiniam vartotojui.
Co-livingas tiksliai verstųsi į žodį „bendrabutis“, tačiau man šitas žodis asocijuojasi su ne itin maloniais dalykais. Šiuo atveju mes nekalbame apie senų laikų visapusiškai nudrožtus sovietmečio bendrabučius miestų pakraščiuose, kuriuose gyvendavo žemiausios socialinės klasės atstovai – pašalpų melžėjai ir kitokio plauko bėdžiai. Šių laikų co-livingas yra moderni erdvė, atitinkanti viešbutį.
Sporto salė. Šitas dalykas be proto patogu. Aš iš savo antro aukšto į sporto salę nušuoliuoju per dvi minutes – nereikia trenktis kažkur per kamščius ar pėsčiomis į sporto klubą. O dar pirmadienio vakarais pas mus būna jogos pamokos. Man čia patinka dar ir todėl, kad kas rytą susitinku gyventojus, su kuriais jau susidraugavau: jaunas įmitęs svarmenis kilnojantis vaikinas iš Baltarusijos ir garbanotas amerikietis, dievinantis sunkųjį metalą (žinau, nes klauso ne per ausines, o garsiakalbį).
Mes susilinksime, persimetame keliomis frazėmis. Toks pasikartojantis motyvas suteikia saugumo jausmą.
Kambarys. Mano yra apartamento tipo, 24 kv. m dydžio, turintis dvigulę lovą, darbo stalą, baro tipo stalą, kuris tapo mano mėgstama tiek darbo, tiek valgio vieta, virtuvėlę (mano tipo kambaryje nėra orkaitės).
Labiausiai čia man patinka estetinė perspektyva: kambarys neperkrautas, skandinaviško dizaino, šviesaus interjero. Mano skaitytojai jau žino, kas man saugiklius išmuša greičiausiai: prieblanda, šviesos trūkumas, šaltis ir netvarka. Žinote tuos baisius apiplėkusius apartamentus šiaurinėje pusėje, kur niekada neatsisuka saulė? Man tokie dalykai labai baisūs. Šito čia nėra. Viskas apšviesta maksimaliai tiek iš lauko, tiek vidaus.
Mūsų balkonai yra su gultais, kuriose be galo malonu gulėti saulėkaitoje. Iš balkono galiu stebėti absoliučiai visus rajono šuniukus, kurių yra neįtikėtinai daug – didžiąją dalį iš matymo jau pažįstu ir net žinau jų pasivaikščiojimo laiką. Balkonas – tarsi papildoma erdvė, atskiras kambarys, kuriame šiltuoju metu laiku leidau, ko gero, pusę savo laiko.
Kambaryje taip pat yra vonios kambarys su dušu. Mano kambarys kampinis, todėl gaunu papildomą ramybę, jeigu man taip tuo metu norisi. Turime atskirą įėjimą ir, jei matote mane pro šoną varant su gobtuvu ir ausinėmis, aš norėčiau būti nekalbinama, ačiū labai.
Bendros erdvės. Kiekvienas aukštas turi bendrą virtuvę su visa reikalinga įranga, taip pat yra žaidimų kambarys, biblioteka.
Aptarnavimas. Žiūrėkite, pasakysiu paprastai – čia yra suteikiamas aukščiausios klasės viešbučio aptarnavimas, nes tokia yra jų politika. Man co-livingas labiausiai patinka dėl savo ypatingai nelietuviškos koncepcijos. Čia personalas yra išmokytas ir atrinktas, kad įtiktų reikliam vartotojui.
Jie dėl manęs stovėjo, kaip sakoma, ant blakstienų, nes aš gaudavau absoliučiai viską, ko paprašydavau – ūkvedys ir ventiliaciją sporto salėje kas rytą vasarą koreguodavo, ir balkono duris lėkė tvarkyti. Ir ne dėl to, kad aš būčiau kažkokia ypatinga. Tiesiog toks jų požiūris į klientą.
Vieta. Rajonas čia mielas – bendrabutis stovi karjeristų, jaunų vilniečių rajone, šalia Ozo parko, modernių biurų aplinkoje, todėl gatvėse vaikšto dar daugiau kortelinių (biuro darbuotojų su kortelėmis ant kaklo).
Prieš keldamasi atgal iš Švedijos į Vilnių, rinkausi iš dviejų bendrabučio variantų, o šį pasirinkau dar ir dėl vietos: pėsčiomis iki miesto – 40 minučių, pėsčiomis iki Santariškių, kuriose kartais dirbu, – tiek pat, tik į priešingą pusę. Šalia – prekybos centras, baseinas ir kavinės. Tokiam miesto vaikui, kaip aš, šitie dalykai yra gyvybiškai būtini egzistencijai.
Bendra atmosfera. Jaunatviška, tarptautinė, užsienietiška, pozityvi. Nemačiau čia vaikštant susiraukusių gyventojų ar, juo labiau, personalo, visi čia vieni su kitais sveikinasi. Be to, čia jaučiuosi saugi.
Co-livingas taip pat orientuojasi į bendruomeniškumo koncepciją: buria savo bendruomenę, kuriai nuolat organizuoja renginius ar pasibuvimus.
Kaina. Priklauso nuo kambario tipo. Į kainą įskaičiuoti komunaliniai mokesčiai, tiesa, juos viršijus, reikia susimokėti papildomai. Per mėnesį moku apie 700 eurų.
Papildomos paslaugos. Jų yra visa krūva. Galima išsinuomoti sandėliuką daiktams, užregistruoti gyvenamą vietą, turėti pašto dėžutę, už papildomą mokestį gyventi su šuniuku, žiurkėnu ar jūros kiaulyte (krokodilo vonioje tikriausiai neleistų).
Pagrindinis klausimas, kurį dažniausiai girdžiu, yra – ar ateina kaip viešbutyje sutvarkyti kambario? Gal net yra kambarių aptarnavimas? Neišvalo, šitą dalyką reikia patiems susižiūrėti, todėl kažkuria prasme man co-livingas primena studentų bendrabutį. Šią paslaugą galima užsisakyti papildomai, kas kainuoja 40 eurų. Aš valausi pati, nes tai daryti labai paprasta.
Ar yra kas nors, kas ne visiškai gerai?
Esminis dalykas yra tai, kad joks prabangus ir širdžiai mielas viešbutis niekada pilnai nesuteiks namų jausmo. Taip pat, tiesą sakant, būtų absoliučiai fantastiška, jei vietoje atsidarytų koks restoranas, jeigu nespėji vakarienės susimakaluoti ar iki parduotuvės nulėkti.
Dėl kažkokių priežasčių aplinkai rūpi, kada gi išsikraustysiu į „normalų butą“. Aš aplinkai norėčiau pasiūlyti labiau žiūrėti savo reikalų, o aš čia ketinu likti ilgam, nes esu nestandartinio mąstymo ir man tinka originalūs sprendimai.
Mano vertinimas. Jūs jau žinote, kad aš retai duodu penkias žvaigždes iš penkių, bet šį kartą penkios žvaigždės iš penkių ir lenkiuosi už tokią išskirtinę sėkmingą koncepciją ir jos įgyvendinimą.
Kone idealus įvertinimas viešbučiui prie Vilniaus oro uosto
Jau anksčiau ne kartą esu rašiusi apie kitas apgyvendinimo įstaigas Lietuvoje. Pavyzdžiui, prieš daugiau nei pusmetį mano dėmesį buvo patraukęs „Park Inn by Radisson Vilnius Airport Hotel & Business Centre“.
Kad ir kaip stengčiausi pabėgti nuo mane visur sekančio skandinaviškumo, negaliu pasakyti, jog man sekasi. Lietuvoje dažniausiai patenku į klonuotą, atkartotą skandinavišką terpę, tegul ir su lietuvišku twist‘u.
Žiūrėdama viešbutyje pro langą jaučiuosi kaip kaime arba užmiestyje. Visų pirma tai per tylu – kaip jūs taip, klausykit, galite. Man reikia gaisrininkų sirenų kaukimo ir kad aplink tvyrotų įtampa ir kleketuotų nuolatinio bėgimo ir skubėjimo išvarginti miesčioniai, o taip pat – saikingos dozės taršos. Ne miesto mylėtojai manęs nesupras.
Bet, žinokite, įvyks beprecedentis atvejis, nes lietuviškam viešbučiui suteiksiu penkias žvaigždutes iš penkių, nes, o kas man. O jei rimtai, tai aš nuoširdžiai neturiu kuo skųstis ir man tikrai patiko viskas – jūsų mandagus personalas, jūsų maistas, jūsų patogi lova ir dar tie lėktuvų vaizdai bei garsai.
Daugiau apie šį viešbutį skaitykite čia.
Karališki apartamentai Kaune
Kur dėtis, kai reikia kažkur apsistoti, o nesinori brautis į difuzoriais, cheminiais kvapais prifarširuotą viešbutį? Teisingai, „Airbnb“. Tokio tipo būstai puikiai praverčia, kai norisi turėti virtuvėlę ir pačiam išsikepti savo vakarienę arba staigiai prasiskalbti drabužius.
Karaliaus Mindaugo apartamentai stovi dvejose strategiškai patogiose Kauno vietose: jeigu imsite mažesnį kambarį, jums teks pastatas Karaliaus Mindaugo pr. 18A, jei didesnį – Karaliaus Mindaugo pr. 64. Abi vietos yra maždaug kilometru nutolusios nuo „Akropolio“, todėl strategiškai labai patogios.
Ieškant ne viešbutinio varianto, čia tikrai gera alternatyva Kaune, ir aš džiaugiuosi galėdama jums suteikti keturias žvaigždutes iš penkių su minusu vien dėl triukšmo, kuris girdėjosi dieną naktį – Karaliaus Mindaugo prospektas yra viena judriausių Kauno gatvių. Manau, kad apie tai privaloma įspėti iš anksto, ir pasiūlyti kambarius ar apartamentus su langais į vidinį kiemą – juk neprašau pastato perstumti, tiesiog kitąkart įspėkite, ačiū labai.
Daugiau skaityti galite čia.
