Įspūdingą reginį savo akimis išvydo ir šioje saloje atostogavęs kelių knygų apie keliones autorius, feisbuko bendruomenės „Mokėk keliauti“ įkūrėjas Robertas Pogorelis.
Keliautojas savo nuotykius aprašė „Mokėk keliauti“ feisbuko paskyroje. Gavę leidimą, dalijamės jo istorija ir portale:
„Ar verta važiuoti? Taip, jei esate gulėjimo paplūdimyje arba aviacijos mėgėjai. Sala turi puikių smėlio pliažų – viso jų saloje yra 37. Daugelis jų tušti arba apytuščiai! Bet nėra to tropikams įprasto vešlumo, mažai palmių, augmenija labiau primena subtropikus. Tai mus šiek tiek nuvylė. Jei ieškote gražių palmių, kitos Karibų regiono salos ar šalys jums patiks labiau. Dar nepatiko tai, kad sala labai tankiai apgyvendinta, daug automobilių – dėl to pagrindiniuose keliuose susidaro kamščiai.
Kultūriškai (ir politiškai) sala labai įdomi. Pusė jos priklauso olandams (bet ne ES!), o kita pusė prancūzams (ir ES). Siena nekontroliuojama, yra tik ženklai su vėliavomis. Gyvena apie 200 tautų, dominuoja vietos juodaodžiai – dažnai krikščionių sektantai arba rastamanai. Žmonės ypatingai malonūs, paslaugūs ir nelinkę apgaule pelnytis. Jei norite sulaužyti savo stereotipus apie kitų rasių ar tautybių žmones, Šv. Martyno sala tam puikiai tiks. Vietiniai gana konservatyvūs, bet norėdami pasisveikinti pažįstamai merginai ar moteriai sako: „Sexy mama!“ (visai nesvarbu, kad ji ne mama – tai tiesiog komplimentas). Labai daug atvykėlių iš Dominikos Respublikos (kalba ispaniškai) ir Haičio (kalba prancūzų kreolų kalba). Olandiškoje salos dalyje vyrauja anglų, prancūziškoje – prancūzų kalba. Daug turtingų prancūzų ir amerikiečių saloje turi antrus namus, jie uždaruose kvartaluose, bet pliažai visi vieši, todėl nesunku apžiūrėti tokių namų išorę. Daugelį pastatų nuniokojo prieš penkerius metus praūžęs uraganas „Irma“, jo pasekmės matomos iki šiol. Abramovičius čia laikė savo milijonus kainuojančią jachtą, o Putinas atskrisdavo pas jį į svečius. Vasario 21 d. – prieš pat karą – ji buvo išplukdyta Turkijos link.
PINIGAI. Saloje cirkuliuoja eurai, JAV doleriai ir Karibų guldenai. Olandiškoje dalyje labiausiai apsimoka atsiskaityti doleriais, nes eurai priimami santykiu 1:1. Be guldenų išvis galima apsieiti – jų neturi net daugelis parduotuvių. Prancūziškoje salos dalyje oficiali valiuta yra euras, bet galima atsiskaityti ir doleriais. Kai kuriuose paprastesniuose restoranuose ir parduotuvėlėse priima ir dolerius santykiu 1:1 – tuomet apsimoka atsiskaityti USD. Firminėse parduotuvėse ir prabangiuose restoranuose euras prilyginamas 1,1 dolerio – ten verta atsiskaityti eurais. Keityklų yra tik prancūziškos dalies sostinėje Marigo – už viena eurą jose duoda nuo 1,03 iki 1,05 USD. Olandiškos dalies sostinėje Filipsburge nėra keityklų – tik keletas bankomatų, iš kurių galima išsiimti arba USD, arba guldenus. Kursas ten geresnis, bet už kiekvieną užsiėmimą nuskaičiuojamas 6 USD mokestis (nežinau, ar visuose bankomatuose).
NAKVYNĖ saloje nepigi. Radome studiją Filipsburge už 54 eurus nakčiai dviem – tai buvo pigiausias variantas visoje saloje. Nors kambarys ir nebuvo labai išvaizdus ar modernus, nakvojome prie pat pliažo, todėl pro langą atsivėrė vaizdas į jūrą. Visi kiti padoresni variantai buvo gerokai brangesni. Nemažai kambarių ar butų galima išsinuomoti per „Airbnb“ – bet jie dažniausiai būna ne sostinėje, o priemiesčiuose, tolokai nuo parduotuvių bei restoranų, todėl be automobilio juose gyventi nebūtų patogu.
MAISTAS saloje taipogi nepigus, bet gana skanus. Tipiška „kreolų“ virtuvė – mėsa (vištiena arba kiauliena), ryžiai su pupelėmis ir kepti bananai. Mėsą galima pakeisti šviežia žuvimi arba krevetėmis. Restoranuose toks patiekalas kainuoja 14-15 USD, o gatvės grilyje pigiausiai pavalgėme už 9 USD (be gėrimų). Kaip ir visur Karibuose, populiaru gerti cukranendrių girą – „malt“. Kitas nebrangus variantas pavalgyti – kinų restoranai. Prancūziškosios salos dalies kurortuose restoranai gerokai brangesni – patiekalai nuo 25 iki 34 eurų, ir pigesnių variantų ten nelabai rasite – nebent gaminsitės patys.
TRANSPORTAS. Olandiškos dalies sostinėje Filipsburge patogu gyventi ne tik dėl pigesnio maisto, bet ir dėl mikriukų. Jais galima savarankiškai ir nebrangiai pasiekti pagrindinius salos miestelius. Viso jų yra penki maršrutai. Keturi iš jų prasideda Filipsburge: į Maho pro oro uostą, į Marigo (prancūziškos dalies sostinę), į French Quarter (netoli Orient Bay) ir į St. Peters gyvenamąjį kvartalą (pastarasis turistams mažiausiai įdomus). Dar vienas maršrutas važiuoja tik prancūziškoje šalies dalyje – jungia Marigo su French Quarter pro Grand Case. Važiavimas mikriuku kainuoja nuo 1 iki 3 USD (galima mokėti ir eurais santykiu 1:1). Už atstumą maždaug iki 5 km moki 1 USD, nuo 5 iki 10 km – 1,5 USD, ilgesnį – 2 USD. Dar dolerį primoki, jei tavo pageidavimu mikriukas užsuka į toliau nuo pagrindinio kelio esančią gyvenvietę. Mikriukai važiuoja dažnai, ilgiau nei 10 minučių laukti neteks. Vakare jie važinėja maždaug iki 22 val. Yra ir taksi (daugelis – taip pat mikriukai), bet jie kainuoja apie 20 USD už 10 km. Saloje puikiai veikia ir autostopas.
Gražiausi mūsų matyti pliažai ir kitos įdomybės:
PRANCŪZIŠKOJE DALYJE:
OLANDIŠKOJE DALYJE:
KAIP NUVYKTI? Iš Europos tiesioginiai skrydžiai į Šv. Martyno salą yra tik iš trijų oro uostų: Paryžiaus Orly („Air Caraibes“, triskart per savaitę), Paryžiaus CDG („Air France“, kasdien) ir Amsterdamo („KLM“, 4 kartus per savaitę). Amsterdamo reisas atgal grįžta per Trinidadą su 1h 40 min sustojimu (tranzitiniai keleiviai iš lėktuvo neišlipa). Pigiausi bilietai dažniausiai būna su „Air Caraibes“ oro linijomis – nuo 350-400 eurų į abi puses. Tačiau Orly oro uostas ne taip patogiai pasiekiamas. Dažnai reaguodamos į „Air Caraibes“ akcijas „Air France“ bei „KLM“ irgi nuleidžia kainas. Mes taip ir skridome – pirmyn iš Paryžiaus, atgal į Amsterdamą (bilietai buvo iki CDG, tačiau Amsterdame buvo geras persėdimas į Vilnių, todėl iki Paryžiaus neskridome). Yra variantų skristi ir su persėdimu – per Kanadą ar JAV, taip pat per Gvadelupę/Martiniką į kitą salos oro uostą prancūziškoje pusėje.
COVID. Turėjome šiek tiek vargo dėl Covid reikalavimų. Olandiškas Sint Martenas (kuriame įsikūręs pagrindinis salos Princesės Julianos oro uostas) įsileidžia visus paskiepytus ir persirgusius be testo, tačiau privaloma iš anksto užpildyti anketą https://stmaartenehas.com ir šiame tinklalapyje nusipirkti Covid draudimą už 14 eurų. Bet skrendant iš Paryžiaus svarbu dar ir tai, kad Prancūzija Sint Maarteną yra įrašiusi į „oranžinių“ šalių sąrašą, todėl iš neturinčių trečio skiepo reikalauja turėti pateisinamą priežastį ten vykti. Vienas iš mūsų buvo neseniai persirgęs ir neturėjo galimybės gauti trečio skiepo, todėl teko nemažai aiškintis su skrydžių bendrove, tačiau galiausiai persirgimas buvo prilygintas trečiam skiepui ir leista išskristi. Tokius papildomus išvykimo reikalavimus iš ES šalių teturi tik Prancūzija. Įdomu tai, kad visas kitas Nyderlandams priklausančias salas Prancūzija jau laiko „žaliomis“, išskyrus Sint Marteną. Taip yra todėl, kad savo užjūrio teritorijoms ji taiko griežtesnius reikalavimus, o kadangi siena tarp prancūziškojo Saint-Martino ir olandiškojo Sint Maarteno nekontroliuojama, būtų nelogiška juos sušvelninti olandiškajai salos pusei, kol tai nepadaryta prancūziškajai. Žodžiu, geografinė-biurokratinė nesąmonė.
KLIMATAS. Oro temperatūra buvo 24-28 laipsniai. Saulė labai kaitri, saugokitės. Žiemą ir pavasarį ten geriausias klimatas – nuo gegužės prasideda lietaus sezonas, o vasarą ir rudenį išauga uraganų tikimybė. Mes ten buvome balandžio pradžioje ir lietinga pasitaikė tik viena diena iš septynių.
Beje, prancūziškoje salos dalyje turėtų nekainuoti tarptinklinis ryšys, bet nebandėme. Jei kiltų klausimų, mielai atsakysiu.“
