Gruzijos, kaip mes anksčiau vadindavome šią šalį, pavadinimas kilęs, kaip teigė vietiniai, tikėtina, nuo Šv. Jurgio, kuris yra valstybės globėjas ir pavaizduotas jų herbe. Tai viduramžių karališkosios Bagrationų šeimos simbolis. Raiteliai – Šv. Jurgis ir mūsų herbe Vytis – tai dar vienas mus vienijantis simbolis, apie kurį visai nesusimąstome. Lietuva yra pirmoji pasaulyje valstybė priėmusi šią šalį vadinti tikruoju Sakartvelo vardu, kas reikštų „ten, kur gyvena kartvelai“, šios šalies tautos Kartli atstovai. Už tai jie be galo dėkingi ir mūsų valstybę vadina „Letvua“.
Nuo Sakartvelo iš tiesų galima apsvaigti. Lankiausi ketvirtą kartą ir galėčiau papasakoti daugybę savo nuotykių šiame krašte, kurie skambėtų tarsi anekdotai. Slidinėdami Bakuriani kalnuose, susidraugavome su Kaukazo aviganiu mat kartais jį pavaišindavome lietuviškais lašiniais. Einame per miestelį ir matome savo draugelį, šis vizgina uodegą, prisileidžia. Stovi kartvelas atsirėmęs į stulpą ir sako: „Iš kur pažįstate šį šunį?“ Sakome, kad tai mūsų draugas, mėgsta lietuvišką dešrą. „Tai šuo draugas, o šeimininkas – ne? Užeikite, prašome į svečius, parodysiu vynuogių derlių.“
Batumis pasitinka visas žalias, kvepiantis ir kartu stebinantis. Šis miestas tarp keliautojų dar vadinamas mažaisiais Kaukazo Emyratais, nes per pastaruosius kelis dešimtmečius čia pridygo nemažai skoningų dangoraižių. Nauji pastatai imituoja Aleksandrijos švyturį, kiti Pizos bokštą ar Venecijos Šv. Morkaus varpinę. Yra ir Donaldo Trumpo statytas dangoraižis, Abėcėlės bokštas, netgi čačos bokštas yra, kur anksčiau, pasak gido, žurnalisto ir muzikanto Sulikhano, rinkdavosi ne tik turistai, bet ir vietiniai girtuokliai.
Naujoji architektūra nenustelbia senosios, o pabrėžia, kad Batumis yra patrauklus bei modernus kurortas. Apie 8 km nusidriekusi pajūrio promenada – viena populiariausių turistų zonų. Bulvare gaivina fontanai, pavėsį suteikia kvepiančios magnolijos, bambuko giraitės, palmės ir daugybė kitų egzotinių augalų.
Stebuklų parke miesto simboliu tapusi metalinė kartvelų menininkės Tamaros Kvesitadzės judanti skulptūra, pasakojanti meilės istoriją, užgimusią tarp gruzinės Nino ir azerbaidžaniečio Ali. Figūros kas 10 minučių keičia savo poziciją, kol galų gale kelioms sekundėms susilieja į vieną ir vėl atitolsta. Tačiau gidas sako, kad pirminis skulptūros pavadinimas buvo kitoks. Kartą vienas svečias, pamatęs skulptūrą, sušukęs: „Tai juk mūsų Nino ir Ali!“ Nuo tol pavadinimas taip prigijęs, jog oficialiai skulptūra taip šiandien ir vadinasi.
Tai Kurbano Saido romano „Ali ir Nino“ herojų, gyvenusių po Pirmojo pasaulinio karo, istorija. Ji matoma ir indų kilmės britų režisieriaus Asifo Kapadia 2016 m. kino filme. Skaitytojams prieš kelionę į Batumį verta pasižiūrėti šią dramatišką kino pasakojimą. Šalia skulptūros teko stebėti, kaip sužadėtiniai pasiperša savo išrinktosioms – tuomet vis aplinkiniai jiems ploja.
Lankome dar vieną garsų visame pasaulyje Batumio botanikos sodą. Pasirenkame maršrutą nuo kalno viršaus žygiuoti į apačią – tai bene lengviausiai įveikiama atkarpa. Per poilsio minutėlę prisėdus, klausydamas gidės Tamaros pasakojimo, nejučiomis užsnūstu – ne dėl to, kad neįdomu, tačiau tai, matyt, prieš lietų migdantis oras.
Nepajaučiu, kai nugrimztu į kažkurio kontinento laukinę gamtą ir staiga nuščiuvęs nebesuvokiu, kur esu. Tokia įtraukianti aplinka, jog, rodos, esi kažkur Australijoje ar Pietų Amerikos džiunglėse. Batumio botanikos sodą įkūrė 1881 metais prancūzų sodininkas Michaelas Dalfonsas. Iš pradžių tai buvo nedidelis egzotiškas sodas – dabar Žemutinis parkas.
1892 metais geografas ir biologas Pavelas Tatarinovas šalia užveisė dar vieną sodą, kurį vadino „botanikos sodu“ – dabar tai Viršutinis parkas. Pagrindinį botanikos sodą įkūrė Charkivo universiteto profesorius, daugelio ekspedicijų dalyvis Andrejus Krasnovas. Jis vienas iš pirmųjų pradėjo auginti arbatą, sugalvojo panaudoti eukaliptus Kolchidos pelkių nusausinimui. Prireikė 15 metų surinkti šiems unikaliems augalams.
Apie Sakartvelo maistą, kaip ir apie gėrimus, gali rašyti knygas. „Jūs paragaukite mūsų prinokusių pomidorų, kokio jie skonio?“ – klausia mūsų turo palydovė Sophiko. Tikrai, sėdint prie vakarienės stalo, pakvimpa įvairiaspalviais garsais... Taip, kvepėti gali ir spalvomis, ir garsais, juolab, kad vokalinis trio, vedamas mūsų gido Sulikhano, užtraukia romansus. Mes, prisiminę „Suliko“ dainą, pritariame lietuviškai pabaigą „...kurgi tu, mana Suliko?“ Troškiniai, salotos, kepsneliai su padažais tirpsta burnoje. Nesu didelis kepinių gerbėjas, tačiau adžarišką chačapurį su kiaušiniu ragauju pasiskanaudamas. Skonį įvertina uoslė bei liežuvis, o man dar rega ir klausa.
Beje, žodis „šašlykas“ nėra kaukazietiškos kilmės: net nemėginkite viešėdami Kaukaze užsisakyti „šašlyko“. Galite nepaprastai įžeisti nacionalinius kaukaziečių jausmus, nes armėnai kepsnius virš žarijų vadina „chorovacais“, kartvelai – „mtsvadžiais“, o azerbaidžaniečiai, kaip ir visos kitos tiurkų ir arabų tautos, persiškos kilmės žodžiu – „kebabais“. Zaporižės, Dono, Kubanės kazokai kepsnius ant iešmo vadino iš Pavolgio klajoklių kalmukų perimtu pavadinimu „šašlyk“.
Imperinės Rusijos kariai, Krymo karo metu į Rusiją buvo atnešę „šišlikus“, tačiau tarp rusų kalmukiškas „šašlykas“ buvo labiau įsigalėjęs, lengviau ištariamas, tad ir labiau įsitvirtino bei išliko iki mūsų dienų. Lietuvoje žodis „šašlykai“ įsigalėjo sovietmečiu, kai visuomeninio maitinimo įmonės privalėjo laikytis Maskvoje patvirtintų valgių pavadinimų, gamybos receptūrų bei technologijų. Antra vertus, šį žodį lietuvių kalboje įteisino ir kalbininkai.
Batumyje yra brolių Nobelių Technologijos muziejus, įrengtas name, kur gyveno garsieji švedai. Daugelis net nežino, kad mokslininkų veikla prasidėjo nuo naftos perdirbimo ir eksporto verslo. Jie čia buvo 1879 m. įkūrę „Branobel“ naftos perdirbimo įmonę. Kai prieš metus 1878-aisiais iš Baku buvo nutiestas naftotiekis, Robertas ir Liudvikas Nobeliai naftą eksportavo per Juodąją jūrą į kitas šalis. Vėliau jų brolis Alfredas, dinamito išradėjas, taip pat chemikas, inžinierius, filantropas, pasitelkęs savo šeimos turtus, įsteigė garsiąją Nobelių premiją. Muziejaus buvusi direktorė Tamara Oragvelidzė, gerai susipažinusi su šia istorija, rodo Nobelių name išlikusius eksponatus.
Yra tipografijos, fotografijos eksponatų, taip pat informacijos apie arbatos auginimą Adžarijoje, kartvelų pasiekimus kosmoso srityje. Lauke pliaupia lietus, todėl turime laiko artimiau susipažinti su muziejumi. Ponia Tamara yra komunikacijos profesorė, dėsto Batumio universitete, veda laidas radijuje, kurios vadinasi „Batumio dienoraščiai“. Laidose kalbina įdomius žmones, pasakoja jų likimus ir nepaprastas istorijas.
Batumyje yra 9 muziejai, vienas iš jų privatus. Tai „Borjogoli“, kurį 1982 metais įkūrė Kemalis Turmanidzė savo iniciatyva. Tai tarsi skansenas, kuriame lankytojai supažindinami su įvairių Sakartvelo regionų buitimi bei amatais. Pasirodo, kalnuose kaustydavo netgi jaučius, nes jų pagalba buvo įdirbama žemė, vežiojami sunkūs vežimai. Šeimininkas mielai pozuoja, įrašo į kelionės dienoraštį palinkėjimą gruziniškai ir kviečia apsilankyti dar kartą.
Kitas mūsų lankomas objektas – Gonio – Apsaros romėnų laikų tvirtovė. Jos gynybinės sienos išsilaikė visai neblogos būklės, tačiau vidiniai pastatai buvo suniokoti laiko ir karų. Ekspozicijos brošiūroje aptinku Zigmanto III Vazos laikų auksinių monetų nuotraukas. Jos buvo čia rastos archeologams kasinėjant tyrimo metu. Tvirtovės viduje matosi romėnų laikų išlikęs vandentiekis, kanalizacija, šulinių liekanos. Yra nedidelis muziejus, kuriame eksponuojami tvirtovės radiniai. Garsusis tyrinėtojas Heinrichas Šlymanas gerai žinojo istorines vietas, todėl buvo pasišovęs kasinėti Apsaros tvirtovę, tačiau iš tuometinės Rusijos valdžios negavo leidimo.
Ne visi žino, jog H. Šlymano, kaip Trojos atradėjo, veikla siejasi ir su Lietuva. Pasirodo, Klaipėdoje, tuometiniame Mėmelyje, buvo jo prekybos sandėliai. Gaisro metu Klaipėdoje sudegė didžioji dalis uosto sandėlių, išliko tik H. Šlymano turėtieji. Sėkmingai juos pardavė ir manoma, kad pinigus panaudojo Trojos kasinėjimams.
Kitas įdomus Gonio tvirtovės aspektas, kad jame yra tariamai išlikęs Šv. Mato kapas. Kartvelai neleidžia kapo kasinėti dėl suprantamų priežasčių, o oficialiai teigiama, jog palaikai saugomi Italijoje, Salerno mieste, kur jie X a. buvo atvežti. Dar 2002 m. buvo paskelbta kita hipotezė, kad atrasti ženklai rodo, jog Apaštalas galėjo būti palaidotas prie Isyk Kulio ežero, Tian Šanio kalnuose Kirgizijoje, nuskendusiame armėnų vienuolyne. Visi nori turėti pas save šventųjų relikvijas, todėl šią teisę turi ir kartvelai, tuo labiau, kad tam yra istorinių prielaidų. Tvirtovė stovi be galo išvaizdžioje vietoje, ant jūros kranto, apsupta kalnų ir geroje strateginėje vietoje.
Čia kirtosi keliai iš Rytų į Vakarus, todėl Osmanai, keliavę į Kaukazą, pirmiausia užėmė šią Bizantijai priklausiusią tvirtovę. Ji gardinio tipo, primenanti Medininkų pilį, turėjo keturis vartus ir 24 bokštus, šiandien išlikę tik 17. Muziejaus-archeologijos draustinio darbo laikas pasibaigęs, tačiau garbingiems svečiams iš Lietuvos, kaip buvome pristatyti, leidžiama dairytis neskubant. Tvirtovės teritorijoje skiname ir ragaujame lauralapės vyšnios uogas. Šis vaismedis, neabejoju, čia augo ir Romos, Bizantijos, Osmanų bei Rusijos imperijos laikais. Skonis jų kitoks negu mūsų žagarvyšnių, tačiau keliauti per istoriją, nors mintyse ir pasitelkus vaizduotę, man patinka.
