Užkalnis Rusijoje: galėjo būti smagi šalis, o štai kas išėjo

Rusijoje buvau daugybę kartų ir važinėjau ten beveik keturiasdešimt metų. Pirmąsyk skridau į Maskvą 1971 m., kai man buvo šeši mėnesiai (tai ir buvo mano pirmasis skrydis lėktuvu) – tėvai turėjo ten draugų ir reikalų, ir neturėjo manęs su kuo palikti.

Paskui paauglystėje važinėdavau traukiniu pramogos tikslais, į knygynus ir galerijas, ir dar važinėtis Maskvos metro, kuris man labai patiko, kaip mažam intravertui, nes galima su niekuo nebendrauti.

Tėvai duodavo daug pinigų angliškoms ir itališkoms knygoms, kurių ten buvo didžiulis (palyginti su Vilniumi) pasirinkimas. Maskvoje tada buvo kramtomosios gumos, tačiau vyresnio amžiaus gyventojai neigiamai žiūrėjo į kramtančius. Vienąsyk kažką norėjau pirkti kioske, o pardavėja aprėkė: „Iš burnos išsiimk ką ten turi, o tada kalbėk, tu, gyvuly atrajojantis“. Jau tada supratau, kad gyvenime turėsiu ne tik gerbėjų, bet ir kritikų.

Vladimiro Putino mieste Leningrade, kuris dabar yra Sankt Peterburgas, mačiau uždarytą kioską, kuris prekiavo mirusiomis vištomis (jos buvo pamėlusios, baisios).