Kelionė į Keniją prasidėjo nuo pasiruošimo. Juk skrendame į Afriką!
© Asmeninio albumo nuotr.

Į lagaminą gulė keturios pakuotės drėgnų servetėlių (nes gi nebus vandens!), du žibintuvėliai (nes gi nebus elektros!), vandenį dezinfekuojančios tabletės (nes gi teks gerti iš griovio!), krūva vaistų, pleistrų, miltelių (nes ten tikriausiai gydo tik šamaniškais būdais), žiūronai (nes turbūt teks stebėti aplinką ar neartėja laukiniai žvėrys). Juokauju – žiūronus įsidėjau žvėrims stebėti safaryje.

Dabar ir pačiai šiek tiek juokinga, nes su paskutiniu, mus į oro uostą vežusiu „Uberio“ vairuotoju (taip, jis puikiai veikia Nairobyje) kalbėjome apie keliautojų stereotipus. Vairuotojas pasakojo, jog kai keliose Vakarų Afrikos valstybėse išplito Ebolos virusas – sumažėjo turistų srautas ir Kenijoje, nes daugeliui rodėsi, kad Ebola siaučia visoje Afrikoje. Daugelis Afriką neretai įsivaizduoja kaip vieną valstybę, nors iš tiesų ji apima 54 šalis ir yra didesnė už Kiniją, Indiją ir Europą kartu sudėjus. Daug kas mano, jog dauguma afrikiečių skursta ir badauja. Tokių vietų iš tiesų yra, bet Kenijoje jų nedaug. Vanduo ir elektra buvo visur, kur apsistojome, o kelionėje sunaudojome tik pora pleistrų ir pakelį vaistų virškinimui gerinti.

Kenija yra maliarijos zonoje, todėl nusprendėme visos kelionės metu vartoti vaistus apsaugančius nuo maliarijos. Tikimybė susirgti nėra labai didelė, o minėtieji vaistai stipriai kenkia organizmui. Nustojau skaityti šalutinio poveikio aprašymą po to, kai perskaičiau apie galimas haliucinacijas ir odos pūsles. Laimė, mums tokio poveikio pavyko išvengti. Vartodami šiuos vaistus jautėmės tarsi lengvai sirgtume – mušė karštis, kartais trūkdavo jėgų, tapome jautresni, pažeidžiamesni psichologiškai.

Pirmoji valanda Afrikoje. Karšta. Tvanku. Vidurnaktį kartu su mumis keltu keliasi šimtai Mombasos gyventojų, grįžtančių iš darbų. Netrukus susiduriame su korupcija. Mus sustabdo ginkluota policija, ant kelio patiesusi dygliuotą užtvarą, ir vairuotojas priverčiamas „padėkoti” kyšiu. Tiesa, suma mums atrodė juokinga – pora eurų.

Kitą rytą paplūdimį pasiekiame po 20 minučių senais dviračiais, regis, nepravažiuojamu duobėtu keliu, besislepiančiu po didingomis baobabų rankomis. Kai kuriems jų apjuosti prireiktų septynių išskėstų vyrų rankų. Iš pažiūros šie medžiai atrodo labai sausi, bet jų kamiene slepiasi tonos vandens, kuriuo sausros metu nevengia pasinaudoti drambliai. Jie prakrapšto žievę ir savo straubliais siurbia baobabų sultis. Deja, baobabai negailestingai kertami.

Lietuvius prajuokino Afrikoje patirta korupcija – pora eurų policininkui atveria visus egzotiškos šalies kelius
© Asmeninio albumo nuotr.

Iš tolo akį verianti vandenyno žydrynė liudijo apie nepaprastą grožį. Prasibrauname pro vietinę kavinaitę, kurioje žvejai skuto žuvį, ir, plieskiant Afrikos saulei, susmeigiame kojas į baltutėlį smėlį...

Žinoma, šimtaprocentinio rojaus nebūna. Labai erzinantis, o kartais net bauginantis dalykas – beach boys (paplūdimio berniukai - liet.), siūlantys pirkti kokosus, mangus, pakabukus, suvenyrus, apyrankes, nardymo paslaugas ir dar nežinia ką. Smagu, kai iš tikrųjų nori gerti ir kokosas atkeliauja tiesiai pas tave. Kai prigulėme po palme mažiau turistinėje pliažo dalyje, be dėmesio mūsų nepaliko: „Gal norite marškinėlių? Kokoso? Iš kur esate? O gal norite į safarį? Pasidarė nejauku ir pavėsį teko palikti.

Dauguma pakrantės viešbučių priklauso užsieniečiams – žemės išpirktos, sparčiai mažėja beždžionių namų plotai. Nors babuinų apstu pakelėse ir pamiškėse, gražiųjų kolobų matėme vos keletą.

Dianio paplūdimyje ieškojome vietos pavalgyti. Vietiniai rekomendavo restoraną skambiu pavadinimu Bidi Badu. Artėjant prie jo, vis daugėjo žmonių: vaikštinėjo iškilias savo formas spalvotomis skaromis pridengusios moterys, klostuotos mergaitės, pečiuoti vyrai; daug stilingo, šiuolaikiškai apsirengusio jaunimo, ryškiai pasidažiusių merginų... Buvo Kalėdų diena, visi linksminosi paplūdimyje, klausėsi muzikos, piknikavo su šeimom, o mergaitės – net ir mažos – dalyvavo užpakaliukų kratymo konkurse. Čia buvo tikroji Afrika...

Lietuvius prajuokino Afrikoje patirta korupcija – pora eurų policininkui atveria visus egzotiškos šalies kelius
© Asmeninio albumo nuotr.

Populiariausia mėsa Kenijoje – ožkiena, vištiena ir jautiena, kuri čia liesa, nes gyvulys kiek priėda, toks ir yra – pinigų papildomiems pašarams trūksta. Tradicinis patiekalas ugali – kukurūzų košė, kurios skonis primena su vandeniu virtą manų košę. Vandenyno pakrantėje bei sostinėje jaučiama didelė indų įtaka, neretai kaip garnyras patiekiamas indiškas čiapatis. Nairobyje, Mombasoje ir kituose šalies didmiesčiuose gausu indiškų restoranų. Vandenyno pakrantėje, per daug nesigilindama, ar tai raudonasis ešerys, ar tilapija, pietums rinkdavausi „dienos laimikį“ ir savo pasirinkimu nė karto nenusivyliau.

Bevažiuojant po Afrikos miestus ir miestelius, priklausomai nuo regiono keitėsi turguose pardavinėjamos gėrybės. Vienur karaliavo ananasai. Sustojus vietinės moterys tiesiog užversdavo jais, nereikėjo nė lipti iš autobusiuko. Penki ananasai kainuoja dolerį, avokadai – penkiasdešimt centų. Mangų kainos svyruoja nuo dešimties iki penkiasdešimties centų už vienetą, graži didelė papaja – nuo 50 iki 80 centų. Vienur gerai derėjo pomidorai, bulvės, mėlynieji svogūnai, dar kitos vietos garsėjo medumi. Puslitris jo kainuoja apie tris dolerius.

Lietuvius prajuokino Afrikoje patirta korupcija – pora eurų policininkui atveria visus egzotiškos šalies kelius
© Asmeninio albumo nuotr.

Paradoksalu, tačiau nors kenijiečiai patys augina kavą – kavos gėrimo kultūros nėra, mat kolonijiniais laikais visa kava buvo eksportuojama. Vis dėlto juodoji arbata su pienu Kenijoje puiki, todėl kavos net nepasiilgome. O panorėjusi atsigaivinti, labai džiaugiausi šalia kokakolos ir įvairių „Fantos“ bei „Sprite“ kopijų atradusi vietinio imbierinio limonado.

Vienas iš privalomų patirti dalykų Kenijoje yra safariai. Tai nepigus malonumas: vien įvažiavimas į nacionalinį parką kainuoja 60-80 JAV dolerių, o dar vairuotojas, transportas, nakvynė... Iš tiesų neįsivaizdavau, kas yra safaris – galvojau, kad persėsime į šarvuotą transporto priemonę, kurioje mus lydės gidas su ginklu, tikėjausi saugos instrukcijų prieš įvažiuojant. Nieko to nebuvo. Į safarį gali važiuoti ir savo automobiliu – jokių papildomų saugumo priemonių nėra.

Prie nacionalinių parkų turistus pasitinka dešimtys egzotiškų vietinių moterų, bandančių parduoti savo rankų darbo papuošalus. Spalvingos, neįprastų veido formų, prasidūrusios didžiules skyles lūpose, rėkiančios tik sau suprantama kalba, šios moterys – puikios psichologės: vos tik įdėmiau pažvelgi į kokį daiktą – jis tuoj pat tau būna užmautas. Karoliai, apyrankės, antkakliai skrenda į vidų pro automobilio langus, stogą. Dešimtys rankų mojuoja laikydamos kuokštus įvairiaspalvių karolių. Kai pradėjome skolintis pinigus karoliukams iš bendrakeleivių, laikas buvo pasakyti sau – gana. Kol vyrai tvarkė bagažinės duris, neatlaikiusi pardavėjų įkyrumo, likusį laiką prasėdėjau užsimovusi bliuzoną ant galvos.

Lietuvius prajuokino Afrikoje patirta korupcija – pora eurų policininkui atveria visus egzotiškos šalies kelius
© Asmeninio albumo nuotr.

Rekomenduočiau į safarį važiuoti su profesionaliu gidu-vairuotoju, kuris pamato ir atpažįsta gyvūnus nepalyginamai geriau ir greičiau nei mūsų lietuviška, prie savanos nepratusi, akis. Gidai turi radijo ryšį, kuriuo susisiekia su kitais vairuotojais, vieni kitiems pranešdami apie pastebėtą liūtą, leopardą ar raganosį.

Safaris buvo viena iš įdomiausių patirčių gyvenime. Stebėjome tarp sekvojų nardančias žirafas, raudono purvo voniose besiprausiančius dramblius, dvokiančias hienas, taip pat nesuskaičiuojamą daugybę antilopių: karves primenančių gnu, tomsono gazelių, impalų... Iš įdomesnių – „dikdikai“ – gazelės, atrodančios tarsi stirnų jaunikliai, taip pat ilgakaklės žirafinės antilopės. Matėme po medžiu besiilsinčią nėščią gepardo patelę ir afrikinius karpočius medžiojantį leopardą. Daugelis šių gyvūnų buvo nuo mūsų nutolę per rankos sieksnį. Pamatę mūsų mikroautobusą, gigantiški drambliai bėgdavo išsigandę, krutindami savo didžiulius sėdmenis.

Lietuvius prajuokino Afrikoje patirta korupcija – pora eurų policininkui atveria visus egzotiškos šalies kelius
© Asmeninio albumo nuotr.

Žinoma, smagu pamatyti gyvūnus laisvėje, tačiau kai gepardą apsupa 20 autobusiukų – susimąstai apie gyvūnų gerovę, kurios jie turi mažai. Nors nacionaliniai parkai užima tūkstančius kvadratinių kilometrų, daugelis jų skersai išilgai išvažinėti automobilių.

Mūsų vairuotojas įnirtingai suko ratus ieškodamas liūtų. Aplinkui nematyti nė gyvos dvasios. Staiga pakelėje išvystame dvėselienos liekanas. Dar toliau – buivolo griaučiai su yrančia mėsa aplink. Nors oficialiai to daryti negalima, mūsų vairuotojas pasuka į krūmus. Juose pamatome nuo dienos kaitros besislepiančius liūtus – kelias jų šeimas, viso apie dešimt. Mane apėmė panikos priepuolis, nes buvau mačiusi filmą „Prey”, kuriame liūtai sudrasko safario vairuotoją. Kritau ant grindų, pradėjau nevalingai dengtis, nes vaidenosi, kad liūtai puls į mikroautobuso vidų ir visus mus sudraskys. Tačiau vairuotojas Erikas kuo ramiausiai sėdėjo atsidaręs langus... Jis paaiškino, jog gyvūnas automobilį suvokia kaip vienetą, neišskirdamas jame esančių žmonių, todėl svarbiausia iš automobilio neišlipti. Gali žiūrėti į akis, skleisti garsus – laukinis gyvūnas tarsi tavęs nemato. Svarbu laikytis atstumo, neerzinti – tuomet puikiai seksis sugyventi vieniems šalia kitų.

Erikas pasakojo, jog prieš dešimtmetį Kenijoje gyvūnų būdavo daug daugiau. Vos įvažiavęs į parką, per pusvalandį galėdavai pamatyti visą „didįjį penketą“ – liūtą, dramblį, raganosį, leopardą, buivolą ir begemotą. Dabar tam prireikia kelių valandų (o raganosio taip ir nepamatėme). Deja, žmonių gyvenama teritorija plečiasi, o gyvūnų – traukiasi ir jie patys nyksta. Prie to prisideda ne tik galybė turistų, mokančių didelius pinigus vietos turizmo pramonei ir kasdien užpildančių šimtus mikroautobusų, bet ir vietos gyventojai masajai, nepaisantys draudimo ganyti gyvulius nacionaliniame parke, o kartais netgi medžiojantys liūtus ir kitus laukinius gyvūnus. Pavyzdžiui, kerštaudami už tai, kad liūtas paskerdė jų karvę. Masajai bandė nužudyti liūtą ir mums lankantis parke, tačiau radijo ryšiu susisiekę gidai užkirto jiems kelią.

Lietuvius prajuokino Afrikoje patirta korupcija – pora eurų policininkui atveria visus egzotiškos šalies kelius
© Asmeninio albumo nuotr.

Kenijos visuomenė labai įvairi: nuo angliškai nekalbančių ir mums įprastos kūno kalbos nesuprantančių gentinių žmonių, gyvenančių iš molio drėbtose trobelėse be mums įprastų patogumų, iki labai turtingų, prabangius visureigius vairuojančių ir daug pasaulio mačiusiųjų. Socialiniai skirtumai čia itin ryškūs. Šalyje gyvena keturiasdešimt dviejų genčių atstovai, vieni kitus atskiriantys iš veido bruožų. Kai kurios gentys turi dar kelias dešimtis pogrupių. Kaip ir daug kur kitur, Afrikoje, nuo tavo genties priklauso, ar galėsi užimti kokį nors aukštesnį postą politikoje ar visuomenėje. Geriausia, jei esi iš kikujų genties. Neblogai būti ir kalendžinu. Du iš trijų šalies prezidentų buvo kikujai, vienas – kalendžinas. Kitų genčių atstovams karjerą padaryti gerokai sunkiau.

Iš molio ir mėšlo drėbtose trobelėse tebegyvenantys masajai – bene vienintelė Kenijos gentis, išsaugojusi daugelį pirmykščių tradicijų. Bendraujant su masajais egzistuoja savos taisyklės, kurių pažeisti nevalia, nes tai gali baigtis pradurtomis padangomis ar apmėtymu akmenimis. Ir viskas – dėl pinigų. Masajai pripratę iš turistų gauti didelius pinigus už nuotraukas bei suvenyrus, todėl į kiekvieną atvykusįjį žiūri kaip į pinigų maišą. Kad ir kaip egzotiškai atrodytų vietos gyventojai, neatsiklausus jų fotografuoti nederėtų. Patys tuo įsitikinome.

Važiuojant į parką dėmesį patraukė upėje ryškiaspalves skaras skalbiančios moterys. Mano draugas iššoko iš autobusiuko jų nufotografuoti. Jau buvome pasiruošę judėti toliau, kai iš krūmų išniro grūmojanti moteris, o paskui ją – dar gal dvidešimt. Nežinia iš kur atsirado ir vyrų. Visi jie apsupo mūsų autobusiuką ir pradėjo reikalauti šimto dolerių už esą nufotografuotą... nuogą moterį. Nors jokio nuogumo ten nebuvo... Bandėme švelninti padėtį pažadėdami ištrinti nuotrauką. Per langą šalia esančiam vaikui ištiesiau šokoladą. Vaiko motina tą šokoladą sviedė man atgal į veidą. Supratome, kad geruoju nesibaigs. Kai vyrai iš mūsų vairuotojo pradėjo atiminėti raktelius – sumokėjome dešimt dolerių ir judėjome toliau.

Lietuvius prajuokino Afrikoje patirta korupcija – pora eurų policininkui atveria visus egzotiškos šalies kelius
© Asmeninio albumo nuotr.

Fotografuoti gali sumokėjęs genties kaimo vadui (20-40 JAV dolerių už mikroautobusą, priklausomai nuo to, kiek sugebėsi susiderėti). Kaimo vadas dažniausiai moka angliškai. Galima apžiūrėti iš karvės mėšlo ir molio drėbtus namelius, kur miegamąjį atstoja karvės odos gabalas, ligoninę, kurioje naudojamos tik homeopatinės priemonės (vis dėlto, kai situacija labai bloga, žmogus vežamas į tikrą ligoninę). „Dabar eisime į mokyklą“, – sako vadas. Dairausi kur ta mokykla. Sustojome po medžiu, susirinko vaikai. „Čia ir yra mokykla“, – paaiškino vadas. Sunku pasakyti, kiek iš tikrųjų atsisakoma civilizacijos išradimų – nesitiki kad kiekvieną rytą ugnis žiebiama tuksenant akmenis, o su aplinkiniais susisiekiama pučiant milžinišką ragą.

Lietuvius prajuokino Afrikoje patirta korupcija – pora eurų policininkui atveria visus egzotiškos šalies kelius
© Asmeninio albumo nuotr.

Iš dalies tai – turistams skirtas spektaklis. Tačiau autentiškuose kaimeliuose Kenijos masajai tebegyvena. Iš turistų surinktų pinigų perkami vaistai galvijams, kaimas stengiasi turėti bent vieną motociklą, gabesni siunčiami studijuoti į miestą. Paklausti, ar jie balsuoja rinkimuose, masajai atsakė, jog jie politika nesidomi, nes valdžia tik naudojasi jų įvaizdžiu pritraukti daugiau turistų, o iš to gautas lėšas pasiima sau, užuot jomis pasidalinusi su čiabuviais. Todėl masajai pikti ant valdžios.

Naujųjų metų naktį pasitinkame masajų prižiūrimame kempinge, kur apsigyvename gana ištaigingose palapinėse – jose telpa ne tik dvigulė lova, bet ir karšto vandens dušas bei tualetas. Prabangesnėse palapinėse būna ir televizorius. Kol mes, europiečiai, naujametį sutikome su taure rankoje, iš miško glūdumos atsklido laukiniai žmonių šūkčiojimai, šokio ir dainų ritmai – masajai taip pat šventė Naujuosius.

Pravažiavę vešlias arbatos plantacijas ir iš vietos moterų nusipirkę sultingų prinokusių mangų, išsinuomojame namą ant Baringo ežero kranto. Pjaustant salotas draugiją palaikė čia pat ant šakos nutūpęs tukanas ir savo mažylį atsitempusi beždžionė. Pramoga, jei nenori nieko veikti – tiesiog paberi trupinių ir suskrenda įvairiausi margaspalviai paukščiai.

Lietuvius prajuokino Afrikoje patirta korupcija – pora eurų policininkui atveria visus egzotiškos šalies kelius
© Asmeninio albumo nuotr.

Ant krantinės jautiesi tarsi žiūrėdamas Discovery kanalą – krokodilė peri, o driežas iš jos vis bando nugvelbti kiaušinį. Viską nustelbia naktį ant kranto iš vandens išlipantys begemotai. Dieną jie praleidžia vandenyje, o naktį išlipa žolės rupšnoti. Pašvietus žibintuvėliu, už keliolikos metrų sušviečia akys ir pasimato dideli apvalūs kontūrai. Artyn eiti negalima. Begemotai – vieni pavojingiausių gyvūnų. Nuo jų žūsta gerokai daugiau žmonių nei nuo liūtų ar krokodilų. Įpykęs begemotas tiesiog gali tave perkąsti.

Švintant girdėti, kaip begemotai vartosi vandenyje, kriuksi. Bunda paukščiai. O mes valtimi plaukiame tarp užlietų medžių, vos spėdami akimis gaudyti įvairius paukščius. Vidury ežero sutinkame ant pusmetrinio luoto atplaukusį jauną žveją su nemažu laimikiu – keliolikos kilogramų šamu, sugautu tiesiog su valu, be meškerės ar įmantrių plūdžių.

Po pietų visas kaimas kepa žuvį. Žemė aplinkui nederlinga, tad pagrindinis verslas – žvejyba. Išilgai pagrindinės kaimo gatvės įrengtose primityviose rūkyklose garuoja didžiuliai puodai su aliejumi ir žuvimi. Jau apsidžiaugiau, kad vakarienei turėsime šviežios keptos žuvies, tačiau gamybos procesai neatrodė higieniškai. Žuvies gabalai kepami tamsiame aliejuje, tuomet jie nugula tiesiai ant brezentinio maišo, pakloto ant žemės. Vėliau pakuojami ir keliauja į miesto turgų.

Geriamojo vandens trūkumas – viena didžiausių problemų Afrikoje. Vienas dažniausių matytų vaizdų: moterys ir vaikai, ne vieną kilometrą plastmasiniuose bakuose nešantys vandenį. Prie Baringo ežero sausa, žemė nederlinga, regis, pati gamta supykusi dėl per didelio karščio – visur spygliai, dagiai, aštrios žolės – tik spėk traukti spyglius iš batų padų. Vietinis mums pasiūlo aprodyti kaimą. Einame prie šalia esančios itin stačios uolos (čia treniruotis atvažiuoja alpinistai, taip pat šią uolą mėgsta kino prodiuseriai), tikėdamiesi rasti ant uolų besikaitinantį smauglį. Deja, pamatome tik galybę graužikų opšrų – pagrindinį smauglių maistą.

Užkopiame i uolą, kad pamatytume miestelio vaizdą. Pakeliui sutinkame du senukus (nors tikriausiai jie atrodė vyresni negu buvo), alinančiame karštyje su nešuliais kopiančius viršun, savo kaimo link. Moteris vardu Marija paaiškina, kad viršuje gyvenantys žmonės kasdien leidžiasi vandens į Baringo ežerą. – Nors mes ir perkaitę, atiduodame savo geriamojo vandens butelį pailsėti stabtelėjusiems vietos gyventojams. Ne vynas ir ne alus sujungia skirtingų žemynų žmones, o tyro vandens gurkšnis...

Lietuvius prajuokino Afrikoje patirta korupcija – pora eurų policininkui atveria visus egzotiškos šalies kelius
© Asmeninio albumo nuotr.

Sugrįžome namo su pilnu bagažu rankų darbo suvenyrų: papuošalų, indų; kavos ir arbatos. O praėjus kiek laiko ir įspūdžiams sugulus mintyse iškyla vaizdas, kai prispringę raudonų kelio dulkių, akimis palydėję didžiulę dramblių kaimenę, keliaujančią į priekalnes miegoti, prasilenkiame su paskutinius lapelius beskabančiomis žirafomis, maklinėjančiu stručių ir beždžionių būriu įsukame į savo viešbutį vidury savanos.

Sėdėdama prie savo medinio namelio su saldžios arbatos puodeliu rankoje, vakarėjančiame dangaus peizaže stebiu debesimis besiklostantį Kilimandžarą. Varlių choras skleidžia tokius garsus, regis, būtum statybų įkaršty. Džiaunu savo drobinius marškinius ir galvoju, kad būtent taip ir įsivaizdavau Afriką – karštą, gyvą, egzotišką ir laukinę.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mitais apipinti Balio paplūdimiai vilioja ir atstumia (14)

Balio salą gaubia daugybė senųjų ir modernių mitų. Vienas garsiausių – kad į šią salą...

Lietuvių kelionė į Iraną: neleidžiama miegoti poromis, o viešbutyje karšta lyg dykumoje (108)

Mūsų šios dienos herojus – dar vienas iš pasaulio blogiukų – Irano Islamo respublika. Iranas...

Į Peru keliavusią lietuvę sužavėjo traukiniuose budintys gydytojai ir ore kabantys viešbučiai (13)

„Kai prieš porą metų „Kino pavasaryje“ publika plojo po nuostabaus filmo „Atrandant...

Į kelionę dviračiu: įdomūs maršrutai aktyvaus laisvalaikio mėgėjams (4)

Nesvarbu, ar pedalus minsite palei ramią upę nuošaliame kaimelyje, ar visu greičiu leisitės nuo...

Egzotiškieji Afrikos safariai: kurį rinktis? (1)

Anksčiau ar vėliau tokį klausimą sau tenka užduoti beveik kiekvienam keliautojui, nusprendusiam...

Top naujienos

Karbauskio išviešintas Urbšys: Tomas Dapkus tiesiog mane informuodavo, jei kas blogai (229)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) lyderis Ramūnas Karbauskis teigė...

Orai: kuo toliau, tuo karščiau – kitą savaitę +30

Nuo ketvirtadienio temperatūra kasdien stiebsis vis aukščiau ir aukščiau. Debesys trauksis ir...

Palangoje – netikėtas Maskvos CSKA krepšininkų vizitas (103)

Savaitgalį Eurolygos rungtynėse Belgrade dėl trečios vietos Kauno „Žalgiriui“ nusileidusi...

Apsilankė Talino restoranuose: per vieną vakarą galima pravalgyti visą lietuvišką atlyginimą (121)

Talinas su savo restoranais ir kavinėmis neabejotinai pirmauja Baltijos šalyse. Šiame mieste...

30-mečio sūnaus įžūlumui nebuvo ribų: tėvai grasino ir siūlė pinigų, bet viską išsprendė tik teismas (31)

Po visiškai neilgai trukusio teisinio ginčo Niujorko valstijos teisėjas paskelbė nuosprendį,...

Dalia Grybauskaitė – apie „paskolas dėžutėse“, VSD pažymas ir „Agroverslo“ susiliejimą su politika išskirtinis interviu (942)

Prezidentė Dalia Grybauskaitė mano, kad teisėsauga turi labai atsargiai galvoti, kokius slaptus...

Palygino kainas Lietuvoje ir Portugalijoje: lietuviai neturėtų skųstis (273)

Tūkstančiu eurų per mėnesį papilnėjanti piniginė – įprastas ir orus portugališkas...

Dažną šunų ir kačių šeimininkų įprotį veterinaras vadina nusikaltimu (4)

Pradėjus kaitinti pavasarinei saulei , dažnas žmogus spėjo pajusti karščio sukeliamą...

Saugotis būtina, bet tada negausite gyvybiškai svarbaus vitamino: kaip elgtis? (11)

Šį pavasarį orai mus kaip niekad lepina kaitria saule, o tvyrantis karštis labiau primena...

Penki sekso mitai, kuriais reikia nebetikėti (8)

Kai kurie sekso mitai yra tokie absurdiški, kad žmonės jais netiki iš karto, kai tik jie...