Sako vakar baigėsi stovykla. Atveda į vieną gražiai išpuoštą kambarį, kuriame teoriškai apsistoja vaikai, kiti kambariai užrakinti. Kompiuterių salėje stovi stalai su monitoriais, tačiau kompiuterių nėra.
Sekantis objektas – pavyzdinė ferma. Auga ryžiai, kukurūzai, persimonų sodas. Kaip visada čia buvo atvykęs vadas, davė patarimų, kur ir ką sodinti, kad geriau augtų. Ir dabar persimonų priskina virš 200 kg nuo vieno medžio. Ačiū vadui. Dėl to ir vadas. Po fermą važinėja traktoriai, kurių stogas, ratai, kabina ir priekaba užmaskuoti šiaudais. Visada pasiruošę. Užeinu į fermos parduotuvę. Lentynose standartiškai puikuojasi lietuviška degtinė. Ragauju vietinį alų ir pomidorus – labai skanūs.
Šalia fermos yra vaikų darželis, todėl jau matau kaip ruošiasi dainelei. Išrikiuoti maži pipirai bando dainuoti ir šokti. Labai miela pažiūrėti. Auklėtojai buvo paduotas saldainių maišas, bet kas keisčiausia vaikai nepuolė bėgti ir griebti saldainių, kaip kad pas mus, o toliau stovėjo kaip įbesti, kol auklėtoja gražiai jiems išdalino saldainius. Išmuštruoti nuo mažumės.
Fermos darbuotoja atsiveda į savo namus ir parodo kaip gyvena. Viskas paprasta, tvarkinga, turbūt prastų namų ir nerodytų. Turi televizorių, koks stovėjo pas mano močiutę. Jeigu jis veikiantis, tai per jį turbūt žiūri Korėjoje labai populiarias vietines muilo operas. Beje 2010 m. Pasaulio futbolo čempionate Korėja įmušė įvartį Brazilams! Tačiau vis tiek pralaimėjo 2-1. Nežinau ar šias varžybas transliavo per vieną iš pas juos rodomų 3 TV kanalų. Du iš jų veikia tik savaitgaliais. Galbūt per žinias ir parodė įmušto įvarčio iškarpą.
Wonsan miestas. Pajūris. Autobusas veža pro paplūdimius, niekur nestoja. Prašom, žiūrėkite pro langus. Šaligatviais vaikšto daug žmonių, nes čia ne sostinė – dviratis vis dar prabanga. Paplūdimy ir šalia parkelyje gausu vietinių, jie šėlsta. Iš tikro gražiai iškylauja, plaukioja jūroje, parke šoka vyrai. Matomai gidė nenori parodyti iš arčiau, kad nesimatytų jog vietiniai išgėrę. Grindžia tuo, kad dar reikia pamatyti monumentą. Nori parodyti tik geriausią Š. Korėjos veidą.
Po ilgų prašymų ir derybų, kad į monumentą nebevežtų, sutinka aplankyti paplūdimį! Autobusiukas įsuka į aptvertą paplūdimio zoną, o aš jau nekaltu veidu stoviu prie autobuso durų. Atidaro, ir aš ramiai patyliukais, kol gidės krapštosi savo rankinukuose, su savo kamera išlipu iš autobuso ir tiesiai į parką, kur pati įdomiausia aplinka. Gerai atrodo vyrų šokiai – plastiški rankų judesiai, žmonės šoka atsipalaidavę, kol nepamato vakariečio su kamera. Vos spėjau nufilmuoti kelias minutes ir buvau parvestas atgal į aptvertą zoną.
Gavau moralą ir paleido ganytis aptvare. Išsimaudyti buvo labai gera, nes lauke virš 30 laipsnių karščio. Įdomiausi buvo moterų maudymosi kostiumai, nežinau, ar jie 60-ųjų ar 70-ųjų mados, bet tikrai autentiški. Uždari, su sijonėliais. Norėjau tokį parvežti lauktuvių, kad žmona būtų madinga Palangoje, bet neradau, kur nupirkti.
Vietinės ateina ant kranto, padaro mankštą sustojusios į eilutę ir pirmyn į vandenį. Viską atlieka taip, kaip jas mokė mokykloje. Vandens nebijo, plaukia tikrai gerai. Iš aptvaro galima ištrūkti tik vienu – jūros keliu, bet tą dieną jau nebenorėjau daugiau erzinti gidžių, užteko ir 4 pabėgimų. Gaus vakare dovanėlių, įpilsime joms daugiau degtinės, pyktis atslūgs ir rytoj viską pradėsime iš naujo.
Vakare įdomi veikla – moliuskų kepimas ant grilio. Vietiniai užleidžia į geriausią terasą prie pat jūros ir atneša 4 didelius kibirus moliuskų, kurių dydis kaip kumštis. Beje, moliuskai yra antras dalykas, kurį jie daugiausiai eksportuoja po anglies briketų. Moliuskus ima kepti ant grotelių, į anglį nuolat pūsdami orą sukant ratelį. Pabandžiau ir aš pasukti, labai įdomu. Moliuskai pakepę ima pokšėti ir atsidarinėti. Skonis pasakiškas, nesu dar tokių valgęs, nereikia net padažų, kuriuos atnešė. Taip pat tiekia ir benzino skonio degtinę.
Gidės taip pat dalyvauja vakarėlyje ir geria. Kai prisikišau pilną pilvą žiauriai skanių moliuskų, tada teko pūškuoti į restoraną vakarienės… Ir kaip tyčia stalas dar gausiau nuklotas maistu, negu prieš tai buvusiomis dienomis. Niekas maisto neliečia, tačiau padavėjoms atnešus naujo skonio degtinės vakaras tęsiasi, gidės taip pat neatsisako. Išeiti negali, nes restoranas yra už 500 metrų nuo viešbučio, tad galiu “netyčia pasiklysti”. Tenka ir joms būti iki paryčių.
Kitą dieną grįžimas į sostinę trunka 4 keturias valandas, bet neprailgsta, nes galima susigrąžinti trūkstamą miegą. Privažiuojant prie sostinės mačiau priešraketinės gynybos pabūklus. Fotografuoti, žinoma, draudžiama. Žmonės sutūpę kaip varnėnai ant vejos kažką daro. Ogi skabo, kad veja būtų graži!
Kadangi žoliapjovių nėra, o kuras brangus, tai šaunią veją galima turėti ir ją skabant! Didelės žmonių grupės tupi ir skabo, o kiti ravi piktžoles. Į šitą vaizdą negalėjau atsižiūrėti visą kelionę, kiek matydavau, tiek kėlė nuostabą. Dėl tokio neproduktyvumo šalis ir yra ekonomiškai silpna. Juokinga, bet Bilo Geitso turtas yra 8 kartus didesnis nei metinis Korėjos BVP.
Pirmiausia autobusiukas sustoja prie metro. Metro sostinėje buvo suplanuotas 110 metrų gylyje, kad esant poreikiui galėtų slėptis nuo branduolinės atakos. Phenjane yra 2 metro linijos. Leidžiuosi žemyn, vietiniai žiūri išpūtę akis. Specialią aprangą vilkinčios pareigūnės, kurios atidarinėja metro duris, nesileidžia fotografuojamos – nusisuka.
Metro stotelės labai gražios: nuo spalvotų vado ir visuomenės piešinių ant sienų iki įspūdingų šviestuvų. Gidės leido pravažiuoti metro kelias stoteles. Čia visi solidžiai bando paspoksoti į turistą arba šiaip apie kažką svajoja, kai visame pasaulyje žmonės metro yra paskendę telefonuose. Išlipu iš metro prie korėjietiškos Triumfo arkos. Čia korėjiečiai pasistengė, kad ji būtų 11 m. aukštesnė nei Prancūzijoje, nes pas juos viskas yra geriau.
Pakilus ant viršaus atsiveria miesto panorama, spalvoti pastatai, pustuštės plačios gatvės. Taip pat viduje yra suvenyrų parduotuvė, ir kaip tik prieš akis man guli vietinis laikraštis, o ant viršelio puikuojasi Kimo ir Trumpo susitikimo nuotrauka. Įsigijau šį laikraštuką, bus atminimui. Nusileidau nuo arkos ir matau didelę aikštę, į kurią plūsta vienodai apsirengęs jaunimas, repetuoti pasirodymo šventei.
Pasiprašiau gidės, kad leistų man pafilmuoti, nes buvo prižadėjus išleisti kur norėsiu, nes neleido į parką pafilmuoti šokančiųjų. Įsimaišau tarp jaunimo būrių. Vaikinai išrikiuoti su vėliavų stiebais rankose, ir pagal švilpuko komandas marširuoja. Galvą suka į dešinę pagal reikalavimą, o akimis žvairuoja į kairę, kur stoviu aš. Po antro perspėjančio švilpuko, jau ir akys žiūri į dešinę.
Sekanti vieta – karo muziejus. Jame eksponuoja savo karinę amuniciją, transportą ir karinę galią. Taip pat JAV perimtas raketas, sraigtasparnį ir šnipinėjimo laivą. Labiausiai patiko gidės tonas – taip gražiai išmokinta pasakoti, kad padaro didelį įspūdį. Lietuvos muziejuose kažką šaltai pasakoja, kad tik greičiau išeitum, o čia stengiasi.
Virpančiu balsu pasakoja savo versiją, kaip juos užpuolė JAV ir net tvardo ašaras. Tuomet išdidžiai kalba, kaip JAV imperialistai atgailavo ir jų atsiprašinėjo, kai korėjiečiai perėmė jų laivą. Arba su pasididžiavimu – kaip karo metu pagavo JAV torpedą. Nesvarbu, kad šimtai jų pasiekė savo tikslą. Bet va vieną perėmėme. Žiauriai įdomu buvo pasiklausyti jų iškraipytos realybės ir dar su specialiais gidės emocijų efektais. Po karo muziejaus stabtelėjome vietinėje parduotuvėje.
Lietuviškos nepirkome. Nuėjome į šalia esantį alaus barą. Su gidėmis buvome sutarę, kad leis paragauti vietinio alaus. Buvo tikrai neblogas. Nežinau ar gidės pačios nežino ar melavo, bet sakė, kad čia alus tiekiamas vamzdžiais tiesiai iš gamyklos. Aišku, pažvelgęs po baru pamačiau standartines bačkas.
Tada traukėme į puošnų restoraną persivalgyti ir paragauti 60 laipsnių ženšenio šaknies užpiltinės. Kadangi kaina siūlomų viešbučių labai panaši, tai teko vykti miegoti į geriausią 45 aukštų Phenjano viešbutį. Apie kažkokius hostelius, dormus ar 3* prastesnius viešbučius galima net negalvoti. Š. Korėjoje neleis tokiuose miegoti, nes tokių ir nėra. Šioje šalyje yra viskas, kas geriausia, ir privalai tuo naudotis. Nesvarbu, kad už tai turi susimokėti. Pasirinkimų nėra.
Pro viešbučio langą naktinis Phenjanas atrodo keistai: lyg ir šviečia, bet prastai. Ogi žiūriu, kad nė viena gatvė nėra apšviesta. Aišku kam to reikia, kai tiek mažai automobilių. Naktį tiek Wonsane, tiek Phenjane išjungiama elektra. Va dėl ko dieną pastebėjau mažas saulės baterijas pritvirtintas prie daugiaaukščių namų langų. Palydovų nuotraukose matosi, kad Š. Korėjos teritorija naktį yra visiškai užtemusi.
Laukite tęsinio.
Naujausius autoriaus įrašus rasite puslapyje journey.lt
Facebook autorių galite sekti ČIA.
