aA
Pasaulyje dar likusios kelios šalys, kuriose laikas teka kita vaga nei likusioje planetoje. Po komunistinės revoliucijos ir dėl JAV paskelbto embargo, Kuba užstrigo 1960-se metuose. Tiesa, sovietai vėliau palaikė draugiškus santykius su Kuba, bet taip ir nepajėgė paversti Kubos į šiuolaikinę šalį.
Kuba
© Kęstas Balčiūnas

Tačiau, JAV ir Kubai pasirašius diplomatinio bendradarbiavimo sutartį, reikalai pamažu pradeda keistis. Ir kol Kuboje nepridygo McDonaldų ir KFC, skubėjau pamatyti šią šalį ir aš.

Poilsiui ir susipažinimui su šalimi pasirinkau pietinę salos dalį. Nusileidus Holguino oro uoste, autobusas mus atvežė į viešbutį šalia Guardalavacos miestelio. Čia pastatyti keli puikūs viešbučiai, o pagrindiniai poilsiautojai yra iš Kanados, Anglijos, taip pat daug lenkų ir rusų. „Playa Pesquero Hotel“ priminė mini miestelį: galybė restoranų, barų, futbolo, tinklinio, teniso aikštės, o tingius poilsiautojus po teritoriją vežioja golfo elektromobiliai.

Didelė dalis poilsiautojų per visas atostogas taip ir neišeina iš viešbučio teritorijos, o kai kurie pasirenka mini ekskursijas: plaukiojimą su delfinais, kelionę į Paradise Island (Rojaus salą), nardymą vandenyne.

Ši sintetinė, turistams subalansuota Kuba nelabai mane žavėjo, tad iškart nuėjau į viešbutyje esantį automobilių nuomos punktą. Deja, jokio automobilio nuomai nebuvo ir darbuotojas nežinojo kada bus. Pėstute nuėjau į netoliese esantį viešbutį – situacija ta pati. Kitą dieną sėdau į seną amerikietišką taksi (1955 m. Buick), nuvažiavau į Guardalavacos miestelį ir ten susiradau automobilių nuomos bendrovę skambiu pavadinimu – „Cuba Car“. Ten dirbantis vyrukas pakartojo tuos pačius žodžius: „Nuomai nėra nė vienos mašinos ir nežinau kada turėsiu.“

Kuba
Kuba
© Kęstas Balčiūnas

Pats laikas supažindinti su Kubos pinigine sistema. Šalyje yra dvigubi pinigai: konvertuojamas Kubos pesas (cuc- skirtas turistams ir apytiksliai lygus 1 eurui; paprastai vadinamas kuku) ir nekonvertuojamas Kubos pesas (cup, skirtas vietiniams gyventojams, 25cup=1cuc).

Po trijų dienų tingaus dykinėjimo mano ausys išgirdo magiškus žodžius: „Rytoj turėsiu automobilį nuomai. Tai bus Geely Panda (mažučiukas kiniškas automobilis), išsinuomoti galima mažiausiai 3 dienoms už 200 cuc.“

Daug nedvejojau ir kito ryto 9 valandą jau spaudžiau raktelius savo rankose.

Nusprendžiau važiuoti apžiūrėti antro pagal dydį Kubos miesto – Santjago. Navigacinė programa telefone veikė puikiai, ir po trijų valandų įveikiau 180 km kelio. Pagrindinių kelių būklė gana nebloga, automobilių keliuose mažai (pagrinde seni amerikietiški, taip pat daug rusiškų Lada ir Moskvich). Keliuose gana dažnai galima išvysti patruliuojančius kelių policininkus ir jų postus. Trijų juostų autostrada šalia Santjago visai nereiškė, kad joje nėra didelių duobių bei klaidžiojančių karvių.

Kuba
Kuba
© Kęstas Balčiūnas

Autobusų labai mažai, žmonės dažniausiai sėdi rusiškų Zilų, Kamazų priekabose. Apskritai labai mažai žmonių turi savo automobilius ar motorolerius, tad kiekvienoje sankryžoje užmiestyje žmonės laukia bet kokio transporto, kad juos pavežtų. Apytikslės mašinų kainos: seni amerikietiški automobiliai (taisyti, pertaisyti, visi su pakeistais varikliais į šiuolaikiškesnius) kainuoja apie 30.000 cuc, seni rusiški Lada ar Moskvich apie 13-15.000 cuc. Absoliuti dauguma „amerikonų“ perduodami iš kartos į kartą. Praktiškai po bet kokios avarijos mašina vėl sutaisoma. Benzino (A94) kaina stipriai kandžiojasi – 1,3cuc už litrą.



Be abejo, ir aš vis paimdavau pavėžėti pakeleivių. Deja, deramo pokalbio vis nepavykdavo suregzti: kubiečių anglų kalbos žinos beveik nulinės, o ir mano ispanų kalbos įgūdžiai minimalūs.

Kuba
Kuba
© Kęstas Balčiūnas

Santjago miestas nepasirodė įdomus. Nei prieplauka, nei centras su mažomis gatvelėmis neatrodė patrauklūs, turistų tikrai nedaug, vietiniai prekeiviai vis siūlė savo gaminius, o 30 laipsnių karštis vertė galvoti apie šaltą gėrimą. Vienas iš įspūdingiausių miesto statinių – katedra buvo užrakinta. Nusipirkus vieno iš geriausių Kuboje romo „Santiago de Cuba'', susiruošiau atgal.

Deja, mažutis Geely nebeužsivedė. Pasirodo, nušoko laidas nuo akumuliatoriaus! Kiniški cirkai bejėgiai prieš lietuvišką sumanumą, ir aš jau buvau kelyje viešbučio link. Navigacinė sistema surado kažkokį trumpesnį kelią, todėl užstrigau 7 kilometrų kelio atkarpoje, kurioje buvo duobė ant duobės, o toj duobėje – dar viena duobutė. Kai pasiekiau kažkokį miestelį, apsidžiaugiau pagalvojęs apie vargų pabaigą. Kaip suklydau!

Kuba
Kuba
© Kęstas Balčiūnas

Kitoje pusėje miestelio kelias kirto dumbliną upę, navigacija nerodė jokių kitų kelių, bet po pokalbio su vietiniu vyruku ispaniškai, ir po dar 8 kilometrų vargano kelio aš įsisavinau nenuginčijamą taisyklę Kuboje – visada rinktis tik pagrindinius kelius! 18 valandą sutemsta, užmiesčio keliuose pilna arklių ar jaučių tempiamų vežimų, o tikrų atšvaitų nėra matęs nė vienas kubietis. Tiesa, mačiau keletą vežimų su gale prikaltu CD! Vėliau taksistas man sakė, kad didžioji dalis skaudžių avarijų įvyksta būtent tamsiuoju metu (mielieji turistai, bet koks atšvaitas ar liemenė bus pati geriausia dovana kubiečiui).

Sekančią dieną važiavome į salą pasakišku pavadinimu – Paradise Island (Rojaus Sala). Saloje puikūs paplūdimiai, nacionalinis parkas ir dar safaris. Kelionė vėl užtruko dėl prastų kelių, ir galų gale po 4 val. kelio mes jau ant tiltuko į salą. Deja, pasaka baigėsi ir rojaus vartai užsidarė tilto sargui (Petrui?) ištarus žodžius - „passporte, por favor'' (prašau pasus). Viešbutyje buvome užtikrinti, kad pasų niekur nereikės ir jie saugiai gulėjo seife.

Kuba
Kuba
© Kęstas Balčiūnas

Nei vairuotojo teisės, nei skambutis kažkam situacijos negelbėjo ir aš įsisavinau antrą svarbią pamoką Kuboje – į rojų galima patekti tik su pasu!

Važiuojant atgal, pirmą kartą pavyko paimti pakeleivę, kuri kalbėjo angliškai. Vežiau apie valandą, tad buvo įdomu pabendrauti. Medicinos sesuo dabar mokosi universitete, kad taptų gydytoja. Sakė, uždirbdavusi 30cuc per mėnesį, o tapusi gydytoja uždirbs 60 (apie 2cuc per dieną). Užvedus kalbą apie politiką, praktiškai nieko nepasakė, – panašu, kad laisvo žodžio nėra (vėliau tą patį pastebėjau bendraudamas su kitais vietiniais žmonėmis). Kažkaip jai išsprūdo, kad vietiniams sunku gyventi, o viskas tik turistams. Neatrodė laiminga. O ir pats vėliau supratau – neblogai gyvena tik tie žmonės, kurie sugeba prisidurti iš šono, o ypač jei dirba su turistais: kambarinės, barmenai, taksistai (už leidimą dirbti su turistais jie moka valstybei 600cuc/mėn (!), bet už dyką gauna dyzelinį kurą).

Pavažinėjus neturistinėmis vietovėmis, pamatėme, kokia didžiulė praraja tarp viešbutinio pasaulio ir tikrosios Kubos. Namai mažučiai, be langų, gyvena po kelias šeimas. Kasdienis maistas labai paprastas – ryžiai su pupelėmis, bananai, truputis mėsos. Auginamos vištos, ožkos, pririšti lauke ganosi paršeliai. Ūkyje vežimus dažniausia traukia jaučiai. Obuoliai Kuboje neauginami. Tiesa, žmonės nors ir apsirengę paprastai, bet tikrai tvarkingai, rūbai švarūs.

Kuba
Kuba
© Kęstas Balčiūnas



Trečią dieną norėjome automobiliu pakeliauti pajūriu, pasigrožėti smėlėtais paplūdimiais. Nuvažiavus iki Banes miesto, tos minties teko atsisakyti, nes sutiktas vietinis vyrukas angliškai pasakė, kad 12 km kelio ruožas iki jūros prastos būklės (iškart prisiminiau taisyklę nr. 1).

Vietoj pajūrio jis pasiūlė apžiūrėti vietinį cigarų fabriką. Ir vėl nusivylimas – turistai į fabriką nebeįleidžiami (nes darbininkai išdalindavo turistams per daug cigarų). Nusprendėme apžiūrėti miestelio centrą. Turistų nesimatė nė vieno, vietiniai varstė mus žvilgsniais, o aš jaučiausi lyg marsietis. Mieste autobusų nėra, o vietinius gyventojus vežioja arklių traukiami vežimai su stogu ir užrašu „Taxi“. Paskutinėje stotelėje laukė keli tokie arklių vežimai, o aš pragariškame karštyje užuodžiau susimaišiusį arklių prakaito ir šlapimo kvapą. Tą akimirką supratau, kad to kvapo niekada nepažinojau, iš Europos jis dingo vos ne prieš šimtą metų... Buvęs toks didelis pasaulis labai greit sumažėjo, lyg laiko mašina būtų įmanoma keliauti pirmyn-atgal.

Kuba
Kuba
© Kęstas Balčiūnas

Bevaikštant po miestelio centrą, prisigretino gerokai pagyvenęs vyrukas su McDonald’s kepuraite ir kaip supratome, pasiūlė apžiūrėti vietinę bažnyčią. Jo teigimu, joje kažkada tuokėsi Fidelis Castro. Deja, bažnyčia buvo užrakinta. Jis paprašė mūsų palaukti, o pats su kažkuo pakalbėjo pabeldęs į bažnyčios šone esančias duris. Bažnyčios durys stebuklingai atsivėrė ir tas pats vyras ispaniškai pravedė ekskursiją po visą bažnyčią. Vienam „kukui“ atsidūrus jo rankose, vyrukas patenkintas papozavo mano fotoaparatui ir dingo.

Važiuojant atgal, kažkokiam kaime pamatėme iš mokyklos einančius vaikus ryšinčius raudonus ir mėlynus kaklaraiščius. Sustojome ir visus apdalinome flomasteriais, pieštukais, kreidelėmis, spalvinimo knygutėmis ir kt. Tą pačią minutę atsivėrė artimiausių namų durys ir vaikų tėvai ėmė šaukti „gracias, gracias“. Atradome dovanėlių ir tėvams.

Kitos dienos rytą sėkmingai pridaviau nuomotą automobilį ir su viešbutyje susipažinta anglų pora Džeimsu ir Niki sėdome į Raulio vairuojamą taksi – 1955 metų Fordą, kurį išsinuomojome visai dienai. Raulis mus nuvežė į ketvirtą pagal dydį Kubos miestą – Holguiną. Ten nusprendėme aplankyti cigarų fabriką.

Kuba
Kuba
© Kęstas Balčiūnas

Vietiniai gyventojai į jį neįleidžiami, tik turistai. Bilietai (kaina 5cuc) pardavinėjami miesto centre, nors pats fabrikas kažkur šone. Biliete įrašoma pavardė (pardavėjas kubietis man sako: O, iš Lietuvos!). Fabrike mums leido apžiūrėti du cechus, bet fotografuoti buvo draudžiama. Pirmame daugiausia pagyvenusios moterys rūšiavo tabako lapus pagal spalvą, skonio stiprumą ir plėšė juos į reikiamo dydžio gabalus.

Darbininkams draudžiama kvepintis ar bet kokiu kitu būdu suteikti tabako lapams papildomą aromatą. Kitame ceche vyrai ir moterys suko cigarus. Kiekvienas darbuotojas turi nedidelį darbo stalą, o lapus deda griežtai nustatyta tvarka. Pagal stiprumą, aromatą, formą, dydį sudėjus lapus, gaunami skirtingų gamintojų cigarai – pasakiški Cohiba, puikūs Romeo y Julieta, Montecristo, Partagas ar prastoki Guantanamera!

Paprasčiau tariant, šalia sėdintys darbininkai suka skirtingų gamintojų cigarus, o mažutė jauna gamybos vadovė tik pagal jai žinomas charakteristikas vardina: čia yra Cohiba Robusto, čia Montecristo Nr.2, čia Romeo y Julieta Churchill ir t.t. Per darbo dieną būtina įvykdyti normatyvus – susukti ir rankiniu presu suspausti apie 120-180 cigarų, priklausomai nuo dydžio ir formos.

Cigarų pardavimo kainas nustato valstybė, gamyklos parduotuvėje jos vos mažesnės nei visur kitur. Kelias valandas pasivaikščiojome po centrą, kuris niekuo neišsiskiria. Tiesa, čia daugiau mums įprastų parduotuvių (liežuvis neapsiverčia jų vadinti supermarketais), o mažesniuose miesteliuose labai varganos parduotuvės priminė 1970-ųjų metų sovietines parduotuves.

Kuba
Kuba
© Kęstas Balčiūnas

Beje, dauguma kubiečių apsiperka parduotuvėse su kažkokiomis kortelėmis ar talonais, bet sistema mums išliko paslaptimi. Išeinant iš kiekvienos didesnės parduotuvės pirkėjus sustabdo apsauginis darbuotojas, kuris pagal čekį sutikrina visus maišelyje esančius pirkinius. Tiesa, į mano krepšį su fototechnika nė vienas nosies nekišo. 


Seniai nutilo kubietiška muzika ir paprastų kubiečių juokas. Prieš akis tik „Cuba Libre“ kokteilis ir tingiai smilkstantis cigaras. Bet aš visada prisiminsiu nuoširdžių kubiečių šypsenas ir nuostabią tolimą šalį. Viva Cuba!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(29 žmonės įvertino)
3.8966
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Atgal į Indiją po 15 metų: šalis, kurioje svečias namuose prilygsta dievų dovanai (3)

Planuojant kelionę į Indiją, nežinai, ko tikėtis – mintyse susimaišo girdėtos istorijos,...

Tailande turistai už asmenukes gali būti baudžiami mirties bausme (29)

Nors Tailandas jau skaičiuoja turistinio sezono pabaigą, egzotiškoji sala keliautojus vis dar...

Egzotišku Afrikos safariu susigundę lietuviai tik per plauką netapo laukinių žvėrių naktipiečiais (19)

Mūsų kelionė po PAR priartėjo prie pabaigos. Dvi savaitės praėjo taip greitai ir taip...

Lavrinovičių šeima sako atradusi slaptą receptą, kuris per atostogas padeda nesusipykti (6)

Atostogos su šeima – laikas, kurio laukiame labiausiai, tačiau ar visada mokame jį išnaudoti?...

Velykų atostogos užsienyje – ar dar galima spėti į išskrendantį lėktuvą?

Atostogauti pavasarį lietuviai pamėgę kone taip pat, kaip ir vasarą. Moksleivių Velykų atostogų...

Top naujienos

Antanas Saulaitis – apie lietuvius, šventes ir nuodėmes: pasižiūri į žmones ir negali žinoti, ar čia laidotuvės, ar Velykos (38)

„Vienoje šeimoje buvo keturios mergytės, jos kiekvieną dieną sutaupė po vieną saldainį per...

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: nedraudžiame muštis, gerti ar rūkyti (21)

Naujininkai, vienas prieštaringiausiai vertinamų sostinės mikrorajonų, pamažu atgimsta....

Orai: pirmąją Velykų dieną gamtą gaivins lietus (7)

Po ilgokai užsitęsusio sausringo laikotarpio, pirmąją Velykų dieną pagaliau žemę drėkins lietus.

Rinkimų kampanija Ukrainoje pranoko visus Kremliaus lūkesčius (536)

Artėjant prezidento rinkimams , kampanijos pačios tapo informacinio karo dalyvėmis, ir tai labai...

Doveika skurdo statistikoje norėtų išskirti dar vieną skaičių: kiek yra tinginių? (476)

Vasarį Lietuvoje atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje 75 proc. žmonių teigia esą laimingi,...

Sėkmingiausias rungtynes San Antonijuje sužaidęs Motiejūnas ir „Spurs“ neatsilaikė prieš „Nuggets“

Vienoje labiausiai intriguojančių šių metų NBA atkrintamųjų varžybų pirmojo etapo serijų...

80-metis radiologas seniai svajoja apie pensiją, bet išeiti dar negali: turi patarimą, kaip ilgiau gyventi (77)

„Mes, radiologai, juokaujame, kad mūsų tokia profesija, jog reikia turėti geras akis ir vieną...

Siaubingo Paryžiaus katedros gaisro tyrime – pirmosios išvados (249)

Prancūzijos tyrėjai nustatė tikslią vietą, kur kilo Paryžiaus Dievo Motinos katedrą praėjusį...

Maža kaimo krautuvėlė prie didelio kelio: su pirkinių sąrašais čia sugrįžta net iš kitų miestų (14)

Talačkonių parduotuvė , priklausanti tiems patiems šeimininkams, kaip ir Ustukių malūnas ,...

Mokslininkai: protėvių poravimasis su kitomis žmonių rūšimis keitė mūsų genus (43)

Neseniai Naujojoje Gvinėjoje atrasta nauja žmonių giminė, kurios atstovai poravosi su...