Tai ginčytinas regionas, turintis ilgą, karais pažymėtą istoriją, ir, kaip daugelis ginčytinų teritorijų pasaulyje, – stipriai militarizuotą zoną, per kurios vidurį tęsiasi 2700 km ilgio smėlio siena, vadinama Maroko Vakarų Sacharos siena, o trumpiau – Maroko siena.
Priešingai nei liūdnai pagarsėjusios sienos pasaulyje, Maroko siena retai patenka į naujienas ir retai minima už Afrikos ribų. Ši siena atskyrė regione gyvenančius sahravius.
Vakarų Sachara iki 1975 m. buvo kontroliuojama Ispanijos. Kai Ispanija atsisakė teritorijos kontrolės, Marokas ir Mauritanija suskubo pasidalinti teritoriją tarpusavyje, nepaisydami, ko nori vietos gyventojai sahraviai, nors šie nuo septinto dešimtmečio reikalavo nepriklausomybės. Jie 1976 m. suformavo nacionalinį išsilaisvinimo judėjimą Polisario frontas, norėdami, kad Vakarų Sacharoje neliktų užsienio šalių kontrolės. Tuomet paskelbė Sacharos Arabų Demokratinės Respublikos (SADR) įkūrimą, ir tada prasidėjo karas.
1979 m. Mauritanija pasitraukė, tačiau Marokas ir toliau liko okupavęs regioną. Maždaug tuo metu Marokas pradėjo statyti ilgą – 2700 km ilgio smėlio pylimą, kuris padalijo regioną į dvi dalis. Vakarinė dalis okupuota Maroko, o rytinė yra vadinamoji laisvoji zona, kontroliuoja sahravių sukilėlių iš Polisario organizacijos. Manoma, kad šiame dykumos ruože be išėjimo į jūrą šalia Alžyro ir Mauritanijos gyvena 30000–40000 gyventojų, daugiausia – sukilėlių stovyklose, kiti – klajokliai.
Karo veiksmai tarp Maroko ir Polisario fronto oficialiai baigėsi 1991 m., tada buvo sudarytos paliaubos, kita vertus, prie sienos kiaurą parą sutelkti tūkstančiai Maroko karių, įvairia elektronine sekimo įranga stebima, ar regione nėra įsibrovėlių. Palei visą sieną – minų ruožas, vadinamas ilgiausia minų siena pasaulyje. Sahravių teritorijoje yra daugiau nei 7 mln. minų, taip pat – sprogmenų dalių, šaudmenų likučių po karo. Civiliai gyventojai dažnai dėl tų minų nukenčia – patiria sunkių sužalojimų, netenka galūnių, žūva.
Jungtinės Tautos nepripažįsta, kad Vakarų Sachara priklauso Marokui. Akcentuojama, kad sahraviai turi teisę patys apsispręsti, ko norintys. Tačiau nemažai valstybių, pvz., Prancūzija ir JAV, išreiškė pritarimą Maroko okupacijai.
Marokas turi ekonominių interesų Vakarų Sacharoje. Šiame regione gausu gamtinių fosfatų rezervų, vandens telkiniuose – daug žuvies. Spėliojama, kad čia gali būti gamtinių dujų telkinių, jūroje – naftos.
Tiesa, „Wikileaks“ paviešintuose JAV diplomatiniuose dokumentuose rašoma, kad regionas gali tapti ekonomine našta Marokui.
Ištrauka iš paviešinto dokumento:
„Esama infrastruktūra gera, grynųjų pinigų srautą užtikrina gausus karinių pajėgų buvimas, mokestinės lengvatos verslui, subsidijos degalams ir Maroko vyriausybės 800 tūkst. dolerių investicijų paketas. Nepaisant to, teritorija susiduria su didžiuliais ekonominiais sunkumais: 20 proc. nedarbas. Sparčiai besiplečianti miestų populiacija, riboti vandens ištekliai, grėsmė žvejyboms plotams, kurie teikia darbo 70 proc. regiono darbininkų. Vakarų Sacharos liaupsinami gamtinių fosfatų rezervai nėra tokie svarbus, jie sudaro mažiau nei 2 proc. regiono teritorijos.“
Dokumento pabaigoje daroma išvada, kad vargiai tikėtina, jog ši teritorija kada teiktų Marokui ekonominės naudos, net jei būtų aptikta naftos jūroje ir ją imtų eksploatuoti.
