Pirmą dalį apie Angolą skaitykite ČIA.
Galvijai yra didysis šios svarbios Angolos etninės grupės turtas. Jie dažnai vagia galvijus iš kaimyninių Mugambue ir Mumuila genčių, todėl neretai įvyksta mirtini konfliktai. Jie klajoja ieškodami žalesnių ganyklų, kad galėtų šerti savo galvojus, arba apsistoja toje pačioje vietoje ir apsigyvena savo iš vietoje rastų statybinių medžiagų, tokių kaip molis, šakos ar nendrės, suręstų namelių. Tai lemia jų religinius papročius bei laidojimo apeigas, kurių laikosi.
Mucubal genties šeimos struktūra yra labai specifinė. Tėvas turi autoritetą ir yra šeimos galva, nors motininė kilmė yra taip pat labai svarbi, nes turto paveldėjimas eina per motinos šeimą. Mucubal gali tuoktis tik su to pačio klano, tačiau svetimu asmeniu, kad išvengtų kraujomaišos. Draudžiama tuoktis su kitos genties nariu, pavyzdžiui, himbais. Sužadėtinė būsimam vyrui pristatoma per Fico ceremoniją, kai jai sukanka 14 metų. Šią ceremoniją sudaro vakarėlis su dviem šeimomis, kurių metu įteikiamos dovanos.
Pora turi palaukti dar kelerius metus, kol užbaigs santuoką kaimo centre. Mucubal vyrai gali turėti kelias žmonas, taip pat gali parduoti savo žmoną, jei su ja nesusitvarko ar net nori užsidirbti, nes moteris gali būti verta trijų karvių, tai yra apie 2 tūkst. eurų. Ne tik atsikratai moterimi, jei su ja nesusitvarkai, bet dar ir užsidirbi. Pirmajai santuokai moteris gali būti vertinama net keturiomis ar penkiomis karvėmis.
Mucubal turi kelis labai įdomius senovinius papročius ir tradicijas, kuriuos brangina. Jie rimtai domisi galvijais, juos garbina, o likęs pasaulis jiems neįdomus. Kaip įprasta, gyventojams neleidžiama viešai minėti žmonių vardo, išskyrus tėvų ir konkrečiai vaikų vardus. Susituokusioms poroms neleidžiama viešai kalbėtis, kol žmona neturi vaikų. Jie gali šnekėti vienas su kitu tik privačiai.
Mucubal moterys dėvi originalų ir unikalų galvos apdangalą, vadinamą ompota. Moterys, nesvarbu, ištekėjusios ar ne, gali nešioti brangenybes, taip pat apsijuosia virvele aplink krūtinę, kuri naudojama kaip liemenėlė.
Siekdami parodyti, kad genties nariai alkani, imituoja gestą, kurį darome valydami dantis.
Jaunesnio amžiaus mergaičių viršutiniai dantys yra aštrinami, o apatiniai pašalinami. Tai savotiška priemonė mėgdžioti atrodant panašiai į gyvūnus. Taip pat gali būti daroma dėl dvasinių priežasčių. Kai kurie antropologai teigia, kad dantų rovimas ir aštrinimas prasidėjo nuo prekybos vergų laikais. Vergai tai naudojo kaip būdą atgrasyti prekeivius, kurie labai vertino dantų baltumą.
Išsirauni, nusmailini ir tampi nebetinkamas vergijai. Siekdami įtikinti jaunas merginas šalinti apatinius dantis, senoliai verčia jas patikėti, jog dantys per naktį išeina iš burnos, patenka į išraustą duobę, kad atsipalaiduotų, ir sugrįžta į burną apsinešę ekskrementais.
Religija
Mucubal gentis tiki Dievu, vadinamu Huku. Jie taip pat garbina savo protėvių dvasias, vadinamas Oyo Handi, kurios laikomos žemesniame lygmenyje nei Huku.
Genties kultūroje labai svarbus būrimas. Jie naudoja talismanus ir amuletus, kad apsaugotų savo bandas arba atsikratytų sielvarto. Nepaisant to, Mucubal nebijo mirties. Ji čia pakankamai dažna. Beje, vyrų kapus puošia galvijų ragais. Taip pat medicinos trūkumas, visa puokštė mirtinų gyvačių, šliaužiojančių aplink kaimelius, yra ir itin didelis vaikų mirtingumas.
Paklausiau genties moters, kiek ji turi vaikų. Atsakė, kad septynis, bet tik keturi iš jų gyvi. Nežinau, man pasirodė, kad jie dėl mirties per daug nejaučia streso, ją priima kaip natūralią. Kai moteris turi septynis vaikus ir nuo metų vaikui tik paduoda ryte ir vakare košės, nemanau, jog išsivysto labai stiprus bei artimas ryšys. Gedulas ilgai netrunka.
Kai miršta kaimelyje svarbus asmuo, aukojamos karvės. Kuo svarbesnis asmuo, tuo daugiau karvių paaukojama. Jos yra labai svarbios, todėl be reikalo nei aukojamos, nei pjaunamos maistui. Tai rodo galvijų svarbą jų kultūroje. Galvijai žudomi tik ypatingomis progomis, nes genties žmonės dažniausiai valgo ne mėsą, o kukurūzus ir grūdus. Jie nevalgo jokios žuvies, nes, pasak legendos, vieną iš jų vadų portugalai nuplukdė į jūrą ir nebegrąžino. Taigi jie mano, kad žuvis žudo vyrus.
Kaip ir didžioji dauguma Afrikos tautų, jie taip pat plačiai praktikuoja jaunų žmonių apipjaustymo tradiciją. Apipjaustymo ceremonija atliekama reguliariai ir yra labai svarbus įvykis. Tai yra jaunųjų mucubalų įšventinimo šventė, savotiškas vaikų perėjimas į paauglystės statusą.
Muhakaona gentis
Atvykau į vietinį kaimo turgelį, kur susipažinau su nauja gentimi – Muhakaona. 7 tūkst. žmonių gyvena miškingoje savanoje ir uolėtose kalvose aplink Oncocua miestą, netoli nuo Kunenės upės, Namibijos pasienio. Ši aborigenų gentis griežtai rengiasi tradiciniais būdais. Jie užsiima natūrine žemdirbyste bei gyvulininkyste.
Kai vyrukai išgena gyvulius į laukus, moterys ateina į turgelį parduoti savo užaugintų produktų. Taip pat labai populiaru turgelyje išlenkti po stiklinę vietinės samanės. Kai lauke taip karšta, negi lenksi nugarą, kai gali ramiai pavėsyje paplepėti su draugėmis.
Muhakaona moterys savo šukuoseną formuoja iš karvių mėšlo, riebalų ir žolelių mišinio. Į visą šį komplektėlį dar įdeda įvairiausių spalvingų plastmasiukų ar kaulų. O kai kurios moterys ant plaukų gali dėvėti ir iš atliekų pagamintą galvos apdangalą. Subrendusios merginos dėvi ilgus dredus, pasiūtus ne tik iš savo, bet ir iš brolių bei seserų plaukų. Genties moterys padengia savo kūną pelenų, sviesto ir ochros mišiniu, suteikiančiu unikalią juodo vario spalvą.
Taip pat grožio simboliu laikomi nudildinti kampu viršutiniai dantys, o apatiniai tiesiog pašalinti. Tai daroma smogiant į juos akmeniu. Vedę Muhakaona vyrai apvynioja plaukus tam tikra juostele ir saugo juos miegodami padėdami galvą ant medinės taburetės, dažnai aptrauktos oda.
Muhakaonos moterys yra puikios amatininkės. Iš karvių ragų (arba iš baltų ar mėlynų plastikinių vamzdžių iš Namibijos) jos gamina apyrankes, dailiai dekoruodamos geometriniais raštais ar gyvūnų formomis. Be to, jie yra viena iš nedaugelio genčių, kuri ir toliau gamina karvės odos nešynėles, kurias puošia spalvotais karoliukais. Moterys taip pat gamina lėles iš medžio ir plaukų – tiek natūralių, tiek dirbtinių.
Šios genties gyventojai daugiausia veisia ožkas, karves, todėl jie tampa čia didžiausiu turtu. Taip pat augina kukurūzus ir soros kruopas. Kiekvieną mielą dieną minta kukurūzų koše su rūgpieniu. Ilgai taip išvertumėte? Jų racioną per šventes papildo vištienos kiaušiniai, laukinės žolelės ir medus.
O per ceremonijas, kai tampama suaugusiais, įmanoma kartais pasmaguriauti ir galvijų mėsos. Tačiau ji brangi, o galvijai saugomi, jog būtų parduodami už pinigus arba tuokiantis. Taigi, ne visiems laimingiesiems yra tekę ragauti mėsos. Nori proteinų, prašome – eik prisirink kirminų.
Muhakaona šeimos yra poligamiškos. Vidutinis vyras tuo pačiu metu turi keletą žmonų. Praktikuoja iš anksto suplanuotas santuokas. Jau būnant 10 metų, o kartais ir jaunesnei, tavo tėvai nusprendžia, už kokio galvijų magnato sūnaus teks ištekėti. Ir be meilės, ir iš tolimesnio kaimo, kad nebūtų kraujomaišos. Tik pradėdama bręsti jau gali sulaukti jaunikio. Kiek bus jaučių už tave sumokėta, priklauso nuo to, kiek galvijų turi jaunikio tėvas.
Paprastai, prisėdus prie lauželio su brogos kibiru, vyksta diskusijos ir derybos. Jaunos mergaitės kainą atspindės ir jos grožis ar privalumai. Jeigu košės nebrokijo, bus brangesnė. Už lieknesnę ir nedildintais dantimis pasiūlys vos keletą tokio pat sudėjimo karvių.
Tarp Muhakaona žmonių yra įprasta apipjaustyti berniukus iki brendimo. Po santuokos Muhakaona berniukas yra laikomas vyru, skirtingai nei mergaitė, kuri nėra laikoma pilnateise moterimi, iki tol, kol pagimdo vaiką.
Besikeičiantis karštėjantis ir sausėjantis klimatas Oncocua regione yra didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria Muhakaona gentis. Kuo toliau, tuo sunkiau darosi gyventi tolimesniuose regionuose dėl vandens trūkumo. Todėl po truputį genties šeimos keliasi į kaimelius, kad lengviau išgyventų.
Daugiau įspūdžių galite pamatyti „Instagram“, „Facebook“ ir „Youtube“ platformose.
