Paskutiniai kambario patikrinimai – ar nieko nepaliekame. Žvilgsnis sustoja ties virš lovos pakabintu tinklu nuo uodų. Kažkas sujuda. Prieinu arčiau, o ten visomis aštuoniomis akimis į mane žiūri delno dydžio Huntsman voras plaukuotomis kojomis. Nieko tokio, juk tinklas tam ir skirtas, kad „grožiai“ naktį per kūną neropinėtų. Griebiu kuprinę ir neriu pro duris, nebe taip ir gaila išvykti.

6.30 ryto jau turėjome dardėti uosto link. Laivas pagal grafiką išvyksta septintą valandą, realybėje tai nusikelia iki devintos, tačiau rizikuoti nesinori, nes pramiegojus šitą, kito tektų laukti dvi dienas. Deja, mūsų viešbutis, išvykus savininkei, primena paauglių valdomą salą. Organizuotumo nulis. Dešimt minučių prieš septynias mes dar laukiam kepamų spurgų. Staiga pamatome laivą, plaukiantį pro šalį, – nespėjome... Viešbučio darbuotojai nustemba tarsi sniegą žiemą išvydę, tik pamanykit – laivas, turėsiantis išplaukti septintą, išplaukia septintą.

Visi šaukia, rėkia, šokinėja, mojuoja rankomis – laivas net nemano pristabdyti. Spurgų kepėjas meta prijuostę ir pavirtęs kapitonu greitai mus visus sukiša į valtelę. Devyni keleiviai su bagažu – keturviečiam laiveliui nelengva našta. Bandome vytis tolstančius, tačiau vos judame į priekį. Įsismarkavusi jūra nė kiek nepadeda. Kapitonas prasitaria, jog kuras į pabaigą. Laivas dingsta iš akių, o mes vis dar „skubame“ į uostą, esantį kitoje salos pusėje: pasirodo, tai antra stotelė prieš paliekant salą. Po nepilnos valandos pasiekiame įlanką – laivo nėra. Išlipus į krantą paaiškėja, jog viskas gerai – spėjome. Transporto priemonė prisišvartavo „už kampo“ kažko iškrauti.

Laukiame. Po valandos išvystame laivą. Griebiame kuprines ir pradedame krauti į denį. Vienu rankos mostu kapitonas parodo pasiimti daiktus atgal, kitu – atsisėsti ir laukti... Grupė klykaujančių paauglių pradeda kišti į laivą lentas. Pakrauti vieną krūvą užtrunka pusė valandos, ant kranto dar šešios tokios likusios. Laikas eina, o mes su nerimu stebime, kaip lentos užima mūsų vietas. Šakės, kepsim keturias valandas ant stogo. Stogo baimė pavirsta į „nelipsiu į laivą“ paranoja. Nežinoję ką veiksime keturias valandas Wakai, belaukdami laivo į Malenge salą, dabar jau vis dirsčiojame į laikrodžius ir viliamės, kad apskritai į jį spėtume.

Viskas, kantrybė baigėsi. Karšta, laikas spaudžia, laivas grimzta nuo krovinio svorio. Pasiryžtame derėtis su vietiniais ir išsinuomoti valtelę su valtininku. Angliškai niekas nesupranta. Pirštu rodau į valtį, kartoju – Wakai ir atkišu skaičiuoklę telefone, kad įrašytų skaičių. Visi išsižiojame, kai besisūpuojantis hamake prispaudė 2 500 000 (normali kaina yra apie 800 000 rupijų). Pamanome, turbūt nelabai moka naudotis jutinimiu ekranu, ištrinu ir vėl paduodu telefoną jam į rankas. Pasižiūrime, vėl tie patys septyni skaičiai. Parašome realią kainą ir pakišame jam, o jis juokiasi, galvą krato ir vėl maigo, kol skaičiai į ekraną nebetelpa. Tiesiog vyrukas nutarė pasiimti išeiginę ir, jei per dieną neuždirbs savaitės atlyginimo (o gal ir daugiau), tai kam čia sėdynę iš hamako kelti.

Staiga iš kažkur atsiranda vietinis, šiek tiek kalbantis angliškai. Paklausiame, kada pagaliai bus pakrauti ir kada galime tikėtis išvykti. Pažiūri jis į mus kaip idiotus, sako: jūs ką - išprotėjote, savižudybė būtų visas lentas sukišti į vieną laivą! Mūsų jau niekas nestebina, šiaip ar taip laivas iš vandens vos vos matyti. Ant kranto lieka pora krūvelių kitam kartui. Sulendame į vidų ir įsitaisome ant šlapių lentų. Viskas aplinkui užbarikaduojama motoroleriais ir maišais. Maža to, įgula sumąsto užkalti laivo galą lentomis, turbūt kad vanduo nesitaškytų. Be žodžių žvilgčiojame vienas į kitą. Sėdime vos iš vandens išlindusioje didelėje valtyje, išėjimas užkaltas lentomis, plauksime apie keturias valandas atvira jūra. Vidinės ramybės neliko.

11 valandą atsišvartuojame. Bangos užsupa. Prabundu jau netoli kranto. Išgyvenome! Tolumoje pamatome besiartinantį keltą, kuriuo turime tęsti kelionę į Malenge. Atsipalaiduojame, viskas gerai, visur spėjame. Patraukiame bilietų pardavimo namelio link, paliekame kuprines, perklausiu, ar keltas tikrai išplaukia 16 val. Išgistame tris kartus kartojamą YES ir skubame per likusią valandą pavalgyti.

Prisėdame restoranėlyje netoli uosto. Langas uždengtas reklama, taigi prišvartuoto laivo nesimato. Nieko tokio, juk iki išvykimo turime visą valandą. Pirmi šalto gėrimo gurkšniai priverčia pamiršti visus dienos vargus. Čepsėdami kertame makaronus. Ignacio atsistoja ir iškiša galvą į lauką. Pamatau persimainiusį veidą. Na, nereikia čia juokauti, kad laivą pražiopsojome! Vis dar netikėdama žvilgteliu pro duris. Abu stovime ant restorano slenksčio ir apimti nevilties stebime tolstantį keltą. Rankos nusvyra, žiūrime vienas į kitą, į laivą... Nieko nepadarysi. Kitas keltas...už trijų dienų. Nueiname atsiimti kuprinių, aš piktai pareiškiu bilietų pardavėjui, jog mums sakė, kad keltas pajudės tik ketvirtą valandą. Dabar atsakymas trigubas – NO. Suprask kaip nori.

Nukabinę nosis stovime prieplaukoje, kai staiga pamatome porelę iš Una Una, lipančią į privatų laivelį. Išrėkiame plaučius, kol pagaliau pamato mus, šokinėjančius ant tilto, ir bėgte pasileidžiame jų link. Pasirodo, jie plaukia į Kadidiri salą, esančią visai netoliese. Bet kur yra geriau nei Wakai, taigi net negalvoję susispaudžiame valtelėje ir pajudame. Už pusvalandžio išlipiname Lestari viešbutuke.
Lestari įsikūręs ant balto smėlio paplūdimio. Gauname ne patį geriausią, bet paskutinį namuką tarp palmių. Tenka pripažinti, nėra kuo skųstis. Per vakarienę išgirstame gandus, jog kažkas iš viešbučio, esančio kaimynystėje, rytoj planuoja kateriu plaukti į Malengę. Dar kartą pagraužiame save dėl pražiopsoto laivo, nes ši kelionė kainuos kur kas daugiau. Tačiau patenkinti, kad išgyvenome plaukimą iš Una Una ir kad rytoj būsime ten, kur turėjome būti šiandien, krentame ilsėtis.

Kadidiri sala

Kadidiri sala pritraukia daugiausia turistų, nes ji lengviausiai pasiekiama iš visų, esančių Togian salyne. Sniego baltumo paplūdimiai ir vėjyje siūbuojančios, į stiklo skaidrumo vandenį įsibridusios palmės abejingų tikrai nepaliks. Nardymo centrai siūlo įspūdingus ir neužmirštamus įspūdžius unikalios povandeninės faunos ir floros apsuptyje, o per Antrąjį pasaulinį karą nuskendęs amerikiečių bombonešis B24 pritraukia išskirtinių potyrių ištroškusius narus.

Ryto planas – pasiekti Barakudų paplūdimį. Viešbučio darbuotojas šūkteli: palaukit, gidą pakviesiu! Ne ne ne, nenorime jokių kelrodžių! Vietiniam švilptelėjus po sekundės aplink kojas jau sukinėjasi du šunėkai. Žvilgtelime vienas į kitą, į vietoje nenustygstančius palydovus ir linktelime galvas - tokie gidai tiks! Keturkojai, gavę komandą, pasileidžia taku, vis stabtelėdami ir žvilgčiodami, ar mes neatsiliekame. Iki ausų išsišiepę su smagia palyda brendame per palmių mišką. „Gidai“ retsykiais dingsta krūmuose, suvilioti keistų garsų, bet netrukus vėl išbėga ant tako priešaky ir laukia mūsų.

Išeiname iš miško ir spoksome į tuščią paplūdimį. Užsimaukšliname kaukes ir kišame galvas į vandenį, o vedliai tuo tarpu vėsinasi, voliodamiesi ant kranto. Nardome atsargiai, nes vanduo nuslūgęs tiek, kad baisoka, jog koralai perrėš pilvą. Akis džiugina įvairiausių formų ir spalvų jūros žvaigždės, koralai, margaspalvės žuvys, keletas vandens gyvačių - jos, pasirodo, labai pavojingos. Pirštai išbrinksta nuo vandens – laikas eiti.

Rojaus pavadinimas - Malenge

Po pietų kateriu skriejame į Malenge salą. Girdėjome gerų atsiliepimų apie viešbutį Sera Beach, taigi kapitono paprašome, kad mus ten nuplukdytų. Kai mūsų pasirinkimu susidomi visi, keliaujantys kartu, sunerimstu, kad tik užtektų vietų. Įplaukiame į mažą žalsvo vandens įlanką, kurios gale puikuojasi nedidelis paplūdimys su šešiais namukais, pastatytais ant sniego baltumo smėlio.

Įsidūkusios bangos neleidžia priplaukti iki kranto, taigi šoku į vandenį pamerkdama šortus ir pusę palaidinės. Visą varvančią pasitinka viešbučio prižiūrėtojas. Brendu atgal pranešti geros žinios, kad vietų užteks visiems. Laive skamba keiksmai, pasirodo, banga persirito per mūsų kuprines, pasūdydama viską, kas jose buvo. Virš galvų iškėlę jau permirkusį bagažą, skinamės kelią iki kranto. Po kelių minučių gražūs mediniai namukai pasipuošia šlapių apatinių girliandomis.

Viešbučio darbuotojai, neapsakomai paslaugūs ir malonūs, laksto susiėmę už galvų, kad neturės kuo tokio pulko vakare pamaitinti. Nesitikėjo didelės grupės (nors mes tik aštuoniese). Kertame kiaušinius su daržovėmis ir ragaujame arakę (vietinę degtinę), nes alaus atsargos irgi baigėsi. Atvirai vienas kitam prisipažįstame, kad tai viena iš nuostabiausių vietų, kurioje yra tekę būti.

Ryte vanduo dar žalesnis, dangus mėlynesnis, o smėlis dar baltesnis. „Ai, kaip gražu“,- vis išsprūsta iš lūpų kas keletą minučių. Dvi dienas deginamės paplūdimyje, nardome (koralai laukia vos tik paplaukus keletą metrų nuo kranto), siūbuojamės hamakuose, lepinamės šviežios barakudos ir tuno kepsniais...
Nue, viešbučio valdytojas, prieina ir sako: „Plaukiam, ryklį parodysiu“. Kad ir buvo šiek tiek neramu, smalsumas viską nugalėjo. Paplaukiame iki uolos ir dairomės „augintinio“. Mažas, maždaug metro dydžio rykliukas sukiojasi aplinkui, atskleisdamas visą savo pilką grožį. Kad ir kaip būtų, man tai pirmas ryklys, pamatytas ne akvariume!

Šiandien ekskursijų diena. Skriejame bangomis iki kitoje Malenge salos pusėje įsikūrusio Bajo kaimo. Bajo žmonės, vadinami jūros čigonais, gyvena ant vandens suręstuose namuose. Mažą salą-uolą, aplipdytą ilgakojais namais, su Malenge jungia 400 m ilgio medinis tiltas. Kaimas pilnas ožkų, lakstančių gatvėse – iš sutrūnijusių lentų sukaltuose takuose tarp namų, ir vaidinančių Karlsonus ant namų stogų. Panašu, jog kiekviena šeima turi mažiausiai keturis palikuonis, nes kiekvienas mūsų žingsnis sekamas tunto vaikų. Užsiropščiame į aukščiausią tašką saloje pasižvalgyti aplinkui. Įspūdinga! Koralų girios po vandeniu, tolumoje plūduriuojanti kalnuota sala...

Pasirodo, čigonai „augina“ lobsterius. Prisigaudo jų nardydami (Bajo žmonės išsiugdę išskirtines galimybes ilgai išbūti po vandeniu) ir laiko juos po namu tinkle. Užeiname į vieną kiemą – terasą ant vandens, vyrukas atidaro duris grindyse, traukia vėžiagyvius iš vandenyje mirkstančio tinklo ir su įgudusio pardavėjo žvitrumu giria jų spalvą, dydį... Nėra labai dideli, taigi paimame trejetą, sumokame po 5$ už vieną.

Eidama atgal žvalgausi namo viduje. Vienas didelis kambarys, atstojantis miegamąjį, virtuvę, svetainę. Vidury kambario kabo iš medinių pagaliukų sukaltas lopšys, jį be perstojo sūpuoja šalia įsitaisiusi moteris. Gražu ir švaru.

Vakarieniaudami lukštename raudonus lobsterius, tačiau alkio numalšinti nepavyksta, taigi suleidžiame dantis į sultingą barakudos kepsnį.

- Nue, o kodėl Bajo žmonės saloje nestato namų?

Nue nusijuokia ir pareiškia:
- Jūros čigonai nemėgsta gyventi ant žemės.