Jūrų čigonų užkariautos salos, į kurias atvykus nenorėsite išvykti

 (15)
Rytinis džiaugsmas, jog esame sveiki ir gyvi po vakarykštės kelionės, kai paklaikęs vairuotojas vos nepartrenkė dviratį minančio vaiko, išnyksta, pamačius mūsų transporto priemonę į Togian salas.
© E.Bertašiūtės nuotr.

Įžengus į laivo vidų iš kojų verčia kaitros, susimaišiusios su įvairiais kvapais, banga. Keleiviai kaip vištos sutūpę, susėdę, sugulę ant medinių „lentynų“. Prasiskverbiame pro pulką moteriškių, kurios pažnaibo man kojas, neatsispiria norui grybštelti už nosies ir užsikabarojame ant laivo stogo. Mėgaujamės gaiviu oru ir kartu suvokiame, jog penkias valandas čirškėti ant saulės bus ne ką mažesnis išbandymas nei „kudakuoti“ kartu su visais viduje.

Togian salynas, sudarytas iš 56 salelių, įsikūręs dar pakankamai izoliuotoje ir reto turisto lankomoje Tomini įlankoje, esančioje centrinėje Sulavėsi dalyje. Kelionė, reikalaujanti didelių laiko investicijų, atsipirks neapsakomu natūraliu laukinių paplūdimių grožiu, stulbinančiais povandeninio pasaulio vaizdais ir unikalia jūros čigonų kultūra. Kiekvienas nardytojas turėtų įtraukti šį pasaulio lopinėlį į lankytinų vietų sąrašą. Togian salos siūlo vieną iš įspūdingiausių nardymų Indonezijoje, o gal net ir visoje planetoje.

Laivui dar nepajudėjus, vietiniai imasi „pagelbėk turistui“ akcijos ir po dešimties minučių visi susigrūdame į suręstą pavėsinę. Nutariame karts nuo karto keistis vietomis, nes brezentinis stogelis mažas ir arba ranka, arba koja vis išlenda pasikaitinti ant saulės. Penketas – prancūzė, anglė, amerikietis ir mes, dalijamės kelionių įspūdžiais. Pasijuntame tarsi pirmokėliai keliavimo mokykloje. Viena grįš namo po pusantrų metų, kita dar svarsto metus ar du lakstyti aplink pasaulį, trečias irgi neskuba į realų gyvenimą. O mes, aštuoni mėnesiai - juokas.

Jūrų čigonų užkariautos salos, į kurias atvykus nenorėsite išvykti
© E.Bertašiūtės nuotr.

Štai jos, Togian salos! Akimis ryjame jau pasiilgtus Filipinietiškus vaizdus. Gausybė įvairaus dydžio salelių apsivainikavusių sniego baltumo paplūdimiais, pūpsančios žydrai žalsvame neapsakomo skaidrumo vandenyje. Susidomėję stebime ilgakojus namus, pastatytus ant vandens. Šalimais plūduriuoja pririštos valtelės – vienintelis būdas pasiekti krantą. Tai jūros čigonų kaimeliai.

Wakai, pagrindinį Togian salyno uostą, pasiekiame valanda anksčiau nei planuota. Norint iš vienos salos plaukti į kitą beveik visada teks grįžti čia. Viešųjų laivų grafikai labai nesuderinti, taigi prieš kelionę būtina susidėlioti planelį kada ir kur norite plaukti, kitu atveju teks praleisti daug laiko Wakai, kur ilgai užsibūti tikrai nesinori. Aišku visada galima imti privatų laivelį, bet kainos nėra juokingos, o ir leistis jūra į trijų valandų kelionę maža valtele nelabai norisi. Mes jau buvome nusprendę, jog liekame čia nakčiai, nes keleivinis laivas į Una Una salą išplaukia ryte. Atsisveikiname su bendrakeleiviais, nes jie tęsia kelionę iki Malenge salos, palinkime gero kelio, neišdildomų įspūdžių ir stovėdami krante dairomės mus turėsiančios pasitikti moteriškės Uni (jai paskambino mūsų vakarykščio viešbučio valdytojas).

Einant link Uni “svečių namų” pasižadame - stengsimės, kad ši naktis būtų pirmoji ir paskutinė Wakai. Sausa, karšta, dvokia, jokios žalumos, dulkės, vandens kanalai paversti šiukšlynais, apie maudynes jūroje net nesvajok, nebent užėjo noras paspardyti plastikinius bambalius, konservų dėžutes, maišelius...

Jūrų čigonų užkariautos salos, į kurias atvykus nenorėsite išvykti
© E.Bertašiūtės nuotr.

Gauname didžiulį kambarį antrame aukšte. Skylę grindyse „užlopom“ kuprine, taip nors žinosime kur nesistoti, jei nenorime atsidurti aukštu žemiau. Durys neužsidaro, bet čia gi saugu. Čiužinys mažokas ir uždengia tik šiek tiek daugiau nei pusę lovos rėmo – labiau susiglausim. Jokios paklodės, jokios antklodės, bet juk nešalta. Tualete turim bačką su vandeniu ir semtuvą – manual shower. Trys kambario sienos su didžiuliais langais, o pats namas pastatytas beveik ant vandens, vaizdas atstoja dušą, paklodes, saugias grindis ir spynas.

Akis išpūtę stebime margą papūgėlę ir apie dešimt katinų, virtuvėje pietaujančių iš vieno bliūdo. Paukštis karstosi murkiams ant galvų, o jiems nė motais. Išeiname pasidairyti po miestelį. Užsukame į vieną iš dviejų kaimo restoranėlių. Sako, valgyt gausim makaronų, linktelim. Išsišiepiam, išgirdę, kad turi alaus, šypsenos dingsta išgirdus kainą – 3.33 $ už butelį, doleriu brangiau, nei mokėdavome visur prieš tai. Bet labai norisi. Suvalgome užpilamus makaronus, užsigeriam šaltu Bintang (du buteliai alaus, kainuoja tiek pat kiek nakvynė) ir patraukiam į turgų.

Togian salose beveik visi viešbučiai pasirūpina svečių maitinimu. Taigi, kaina pateikiama asmeniui, kur maitinimas tris kartus per dieną įskaičiuotas, gali svyruoti priklausomai nuo kambario, kuriame norima apsistoti, tipo. Girdėjome, jog kartais maistas ne iš gardžiųjų arba mažokai, o galimybių kažką nusipirkti nėra. Vaikščiodami po turgų įsigyjame žemės riešutų ir sausainių, just in case.

Jūrų čigonų užkariautos salos, į kurias atvykus nenorėsite išvykti
© E.Bertašiūtės nuotr.


Una Una

Kokio velnio mane žadini taip anksti? Prasimerkiu ir piktai dėbteliu į Ignacio, o jis baksnoja pirštu į langus. Gulime lovoje ir pro mus supančias „stiklines“ sienas stebime pusiau iš vandens išlindusią ir dar bežiovaujančią saulę. Raudonas blynas, priverčiantis raudonuoti jūrą ir dangų... Idealesnės dienos pradžios tiesiog neįmanoma įsivaizduoti.

Suskanavę Uni atneštas bandeles su kava, patraukiame link uosto. Laivas į Una Una salą turi išplaukti 8 valandą ryto. Pakeliui sutiktas vyrukas, iki ausų apsipynęs žvejybiniais tinklais, šūkteli, jog laivas šiandien pajudės 9 valandą. Juokdamiesi iš grafiko tikslumo, pasiekiame prieplauką, paliekame kuprines ir patraukiame įkalti dar po puodelį kavos.

Una Una tai nedidelė vulkaninė sala, su viduryje pūpsančiu Colo ugnikalniu, kuris išsiverždamas 1983 m., privertė evakuotis visus gyventojus. Šiandien tai rojus nardytojams ir geriausia vieta Togian salyne susipažinti su povandeniniu pasauliu. Saloje, turinčioje apie du šimtus gyventojų, apsistoti galima tik vieninteliame viešbutyje-nardymo centre (Una Una Sanctum). Ten mes ir keliaujame.

Prieš 9 valandą jau bandome patogiau įsitaisyti ant laivo denio, tarp dėžių, tašių ir motociklų. Laivas nedidukas, mūsų apie dešimt, įskaitant įgulą. Atrodo, jog vis kažko dar laukiame, „jūreiviai“ nekantriai dairosi ir trepsi aplinkui. Po geros valandos, taip nieko ir nesulaukę, pagaliau atsišvartuojame. Va taip iš niekur nieko... laivas turėjęs išplaukti 8 valandą, pajuda 10-tą. Ir visi patenkinti, visiems tai įprasta kasdienybė. Laikas čia žmonėms nereiškia nieko, tiesiog nėra kur skubėti. O mes kikename, jog kėlėmės 6-tą valanda ryto, tam kad spėtume į 10-os valandos laivą, kuris buvo prišvartuotas už keleto šimtų metrų nuo nakvynės vietos.

Jūrų čigonų užkariautos salos, į kurias atvykus nenorėsite išvykti
© E.Bertašiūtės nuotr.

Atitolus tiek, kad nebesimato krantų, laivas gerokai įsisiūbuoja, karts nuo karto banga persirita per bortą ir atgaivina nuo galvos iki kojų. Po pustrečios valandos plaukimo horizonte pradeda ryškėti salos-kalno kontūrai. Priartėjus akis džiugina palmių miškai ir paplūdimiai, nesimato nei menkiausio ženklo, jog čia esama žmonių. Tik priplaukus visai arti prie prieplaukos, išvystame kaimelį.

Iššokdami iš laivo, susimokame ir dairomės į kurią čia mums pusę. Buvome beveik tikri, jog kas nors iš viešbučio prieplaukoje lauks tikėdamasis svečių, laivas juk tik tris kartus per savaitę. Deja. Stovime sukišę nosis į žemėlapį, kai staiga išgirstame – jus nuvežti pas Emi? - (viešbučio savininkė suomė).

Atsisukę pamatome du berniukus, įsikibusius į didesnius už juos motorolerius. Gerų dešimties minučių kelionė smėlėtais takeliais per palmių miškus, pakrovė mums dozę adrenalino. Mano vairuotojas nors žemę kojomis siekė, o pažiūrėjus į Ignacio buvau tikra, kad apsibalnos abudu. „Baikeris“ dvigubai mažesnis už keleivį, plius didžiulė kuprinė, o stabtelėjus įsipilti kuro, vaikas turėjo nušokti nuo sėdynės, nes kojos ore makalavosi.

Pasirodo Emi išvykusi ir viešbutį prižiūri nardymo instruktorė Ema. Pataikėm kaip tik ant pietų, taigi prisijungiame prie vaišių stalo. Visi, kaip didelė šeima, susėdę aplink vieną stalą, nukrautą ryžiais ir makaronais... Gerai, kad tų sausainukų Wakai nusipirkome. Una Una Sanctum siūlo dviejų tipų kambarius: luxury – su vaizdu į jūrą, bei nuosavu tualetu ir standard – su jūra už kampo ir su bendrais dušais bei tualetais, patys kambariai visiškai vienodi. Kaina skiriasi beveik tredždaliu, taigi nutariam pataupyti, tuo labiau, kad pora tualetų turėsime dalintis tik su dar keturiuose kambariuose gyvenančiais svečiais.

Jūrų čigonų užkariautos salos, į kurias atvykus nenorėsite išvykti
© E.Bertašiūtės nuotr.

Laikas eiti susiplanuoti nardymus ateinančioms dviems dienoms. Pakalbėję su Liamu, nardymo instruktoriumi, nutariame imti tris nėrimus – vieną ryt ir pora poryt. Apollo, taip visų rekomenduotos nėrimo vietos, priversti atsisakyti, nes tektų leistis į trisdešimties metrų gylį, ko teoriškai negalime daryti turėdami open water sertifikatus ir Liamas šiuo klausimu nepalenkiamas.

Atsisėdę vakarieniauti jaučiamės tarsi naujokai vaikų darželyje. Visi (18 žmonių įskaitant mus) susidraugavę gyvai tarškia tarpusavyje, o mes vis bandome įsitraukti į pokalbius, nelabai suprasdami apie ką vyksta diskusija. Ilgai netrunka ir po valandžiukės esame priimti į „šeimos“ ratą.

Maistu, kapodami sultingą tuno kepsnį, tą vakarą tikrai nesiskundžiame. Liamas pateikia rytdienos grafiką, kur mūsų vardai įtraukti į 10 – tos valandos ryto nėrimą – Pinnacles. Aplink laksto trys šunys ir trys ožkos, kurioms niekas nepasakė, kad jos ožkos, ir kurios įsitikinusios, jog jos yra šunys. Raguotosios, glaustosi aplink kojas, padėję galvas ant kelių spokso į akis ir laukia „nukritusio“ kąsnelio.

Vaikštome ant ilgo tilto – prieplaukos. Atsigulame ir klausomės žuvų lopšinės akomponuojamos bangų ošimu. Ilga diena buvo. Tokią tirštą tamsą ir tokias ryškias žvaigždes jau senokai teko matyti. Laimei, prigriebėm žibintuvėlį, nes grįžti į kambarį neatsistojus ant ožkos ar karvės kakučio būtų tikrai nelengva.

Ilgai miegoti netenka, nes ožys – šuo kuo puikiausiai atlieka ir gaidžio pareigas – vos prašvitus pradeda mekenti šalia durų. Taigi 7-tą valandą ryto jau sėdim prie pusryčių stalo, kurį puošia puodas nuo vakar likusių virtų ryžių ir krūva trijų minučių makaronų pakelių. Pakėlus vieną, pro skylę kampuke, pabyra makaronai. Alkanas peliukas jau ragavo šitą...Teko girdėti, jog čia, salose, žiurkės yra pakankamai didelė problema, ypatingai gruodžio mėnesį. Vienais metais graužikai užplūdo Bombos salą, vietiniai nusprendė gelbėtis atplukdant daug katinų. Deja tai nepadėjo, nes žiurkės buvo didesnės už rainius.

Dešimt žmonių šį rytą išvyko, taigi mūsų liko maža grupelė. Pradedam ruoštis nėrimui. Jaučiu kaip atsiranda jaudulys, juk po vandeniu paskutinį kartą teko būti tik prieš keturis mėnesius. Mūsų ketvertas – mes, Liamas ir „vairuotojas“, sušokame į laivelį ir vos pajudėjus pradedame kinkytis į įrangą, nes plaukti iki nėrimo vietos vos keletas minučių. Laivas mažiukas, badomės užpakaliais, spardomės audamiesi ląstus. Liamas netyčia paleidžia iš rankų oro balioną, kuris nusileidžia man ant kojos piršto. Giliai įkvepiu, nuryju seiles ir pajaučiu kaip sudrėksta akys. Bandau sulenkti, skauda, bet juda, na tikėkimės niekas nelūžo.

Paskutiniai spjūviai į kaukę ir kūlverstis į +29º nuostabumo vandenį. Nusileidžiame žemyn ir plaukiame palei koralų sieną. O nemaža napoleonžuvė! Pradedu ją gainiotis, kol Liamas jau papykęs pirštu rodo, kad pakilčiau keletu metrų aukščiau. Ruda morena, iškišusi galvą iš urvo, spokso į mus. Akys išsipučia, širdis ima plakti greičiau, pajuntu didžiulį teigiamų emocijų antplūdį, kai apsidairiusi aplinkui suprantu, kad esu debesies, sudaryto iš tūkstančių žuvų, vidury. Pirmą kartą gyvenime gėriuosi tokio dydžio žuvų pulkais. Neapsakomas jausmas.

Jūrų čigonų užkariautos salos, į kurias atvykus nenorėsite išvykti
© E.Bertašiūtės nuotr.

Alkį numalšiname pietums patiekta kiaušiniene ir likusią dienos dalį sūpuojamės hamake skaitydami knygas, žaidžiam su šunimis, glostom ožkas, vaikštom paplūdimiu. Vakarienei sulaukę makaronų su vakarykščio tuno likučiais, ne tik mes, bet ir kiti svečiai, pradeda nepatenkintai burbėti, kad maitinami esame tikrai ne pagal mokamą kainą. Bet mes juk sausainių turim! Pavaišiname stalo draugus.

Vėl trepsim tamsoje ant tilto ir skaičiuojam žvaigždes. Staiga pamatome kažką žybsint bangose. Bandome įsižiūrėti ar šviesa sklinda iš dugno ar tai tiesiog atspindžiai nuo viešbučio, raibuliuojantys paviršiuje. Žiburėlių grupės išplinta, kol nemažas plotas vandens paviršiaus pavirsta tankiu žvaigždynu. Gražu! Mintimis dėkoju gyvenimui už dar vieną, kupiną įspūdžių bei stiprių emocijų dieną, ir planktonui už nuostabų naktinį pasirodymą, surengtą tik mums dviems.

Galva plyšta, jaučiuosi pavargusi. Visą naktį prakosėjau. Sausas kosulys kankina jau antra savaitė. Po pusryčių nesijaučiu nė kiek geriau. Nukabinusi nosį su pavydu palydžiu Ignacio ruoštis nėrimui, o pati atgal į lovą. Akis pramerkiu prieš pietus. Galvos skausmas niekur nedingęs. Pasitinku iš laivo besikabarojančius narus ir varvindama seilę klausausi kaip gražu ir įspūdinga buvo ten, po vandeniu. Kiaušinienė pietums jau nebestebina. Pora valandų sūpuojamės hamake, laukiant popietinio nėrimo, kurio nebeketinu praleisti.

Laivelyje sūpuojamės keturiese – mes abu, Liamas ir mano išsipūtusi galva. Ready! Kaukės ant galvų ir pliūkštelim į vandenį. Nusileidžiame žemyn ir geras penkias minutes plaukiame iki numatyto taško, pavadinto Jam. Srovė labai stipri ir tik pradėjus akyse ryškėti grožiui, jau jaučiame nuovargį. Priešais iškyla didžiulis būrys metro ilgio barakudų. Žuvų galvos nukreiptos pieš srovę, taigi „vizgindamos“ uodegas jos nejuda iš vietos. Kabantis barakudų debesis! Liamas prieš neriant, minėjo, jog kartais barakudos palepina vaizdu, primenančiu tornadą, deja mums šio šou pamatyti nepavyksta. Palendam po būrio apačia ir bandome į ką nors įsitverti, kad nereikėtų pastoviai spardytis, kovojant su vandens jėga. Po dešimties minučių spoksojimo ir sukinėjimosi aplinkui, kiekvienas spyris skaudžiai primena, kad vakar ląstas pirštą nutrynė, pradeda traukti mėšlungis, galva pulsuoja nuo skausmo. Pasaka, gražu, bet noriu į paviršių!

Grįžtame idealiausiu laiku, kada atsukus dušą teka vanduo. Valio! Ignacio iš virtuvės atgabena bliudą verdančio vandens, kažkur pakeliui sužvejojęs pora lašų eterinio aliejaus. Liepiama ir akylai prižiūrima, užsidengiu galvą rankšluosčiu ir giliai kvėpuoju garais – bandau išvaryti kosulį. Kvepia taip skaniai, skaniai, skaniai...Prabundu jau sutemus.

Stalas nukrautas barakudomis! Pirmąkart ragauju, o skanumėlis, tik galvos bauginančiai atrodo. Mažas ožiukas susiraitęs ant kėdės terasoje šiandien vaidina katiną. Apsilaižome pirštus, pasilinkime labos nakties ir patraukiam kimšti drabužių į kuprines, nes ryt atsisveikiname su Una Una.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Savaitės naujienų prenumerata

Naujienos

Tyrimo rezultatai: lietuviai - daug keliaujanti tauta

„Spinter“ atlikta apklausa rodo, jog net dviejų trečdalių keliautojų pagrindinis tikslas vykstant į užsienį yra aplankyti nematytas vietas, o pusei keliaujančiųjų tai dar ir proga pabėgti nuo rutinos.

Po garsiojo „Real Is Beautiful“ skandalo Lietuvos vardą garsins neįprastu būdu (13)

Lietuva neturi savo gausios, viešos ir visiems atviros nuotraukų bazės. Bet Lietuva turi gražių vaizdų ir daug fotoaparatų. Akcijos „Padovanok nuotrauką Lietuvai“ sumanytojai sukūrė nemokamų šalies nuotraukų svetainę, kuri būtų atvira visiems. Ją pavadino „Real Is Beautiful Stock“.

Havanoje duris atvėrė pirmasis prabangus viešbutis

Kubos sostinėje Havanoje pirmadienį duris atvėrė itin prabangus penkių žvaigždučių viešbutis, kur naktis gali kainuoti iki beveik pustrečio tūkstančio JAV dolerių.

Kelionės į pajūrį traukiniu – jau nuo šio savaitgalio (78)

Jau šį penktadienį, gegužės 26 d., startuoja pirmasis „Pajūrio ekspresas“ – vasaros sezono naujovė, kuria „Lietuvos geležinkeliai“ siūlo keleiviams pajūrio kurortus pasiekti šiuolaikišku ir patogiu traukiniu, rašoma pranešime spaudai.

Savaitgalį poilsiautojus vilios į kaimus: 70 vietų – išskirtiniai pasiūlymai (1)

Pavasarinė akcija „Atviros dienos kaime“ miestiečiams yra ženklas, kad sezonas kaime prasidėjo. Kiekvienas svečių laukiantis šeimininkas akcijos dienoms paruošė įvairių pažintinių programų, ekskursijų, degustacijų, paskaitų ir kitokių pasiūlymų. Gegužės 27-28 d. duris lankytojams atvers daugiau nei 70 sodybų ir ūkių visoje Lietuvoje.