Nors daugiau mano pažįstamų renkasi Italiją, aš asmeniškai esu Ispanijos pusėje. Nesakau, kad man Italija nepatinka iš esmės – taip nėra, tačiau, jei reikėtų rinktis, kur nuvykti, atostogauti ar gyventi, šiai dienai tai būtų Ispanija. Kažkokių itin aiškiai išreikštų kriterijų, kodėl yra būtent taip, o ne kitaip, neturiu – tiesiog gyvenimas sudėliojo taip, jog Ispaniją man teko pažinti anksčiau, giliau, daugiau ir dar ispanų kalbą pramokti. Argumentai, kaip matote, subjektyvūs ir negali paneigti, kad, jei likimas dabar priverstų artimiau pažinti Italiją, aš savo pozicijos nepakeisčiau.
Bet kol taip neįvyko, norėčiau šiandien dar likti prie Ispanijos ir sugrįžti prie pasakojimo apie kelionę po šią Pietų Europos valstybę, kai keliavau su viena kaprizinga amerikiete, kuri tą mano kelionę dažė tokiomis ryškiomis spalvomis, kad raibo akys, ir ėmiau manyti, jog pilka spalva visgi yra ne tokia ir bloga, kaip buvau manęs iki tol. Ta amerikietė mergina tuo metu nebuvo naujokė šalyje – ji studijavo Salamankos universitete, tačiau toje kelionėje pasimatė, kad aš ir nepažinodamas Ispanijos orientuojuosi geriau nei ji.
