Po poros savaičių pačiame Kijevo centre, Maidano aikštėje, su kitais turistais iš Vokietijos, Anglijos ir kitų šalių lipau į autobusiuką vežantį į Zoną. Vietinės turizmo kompanijos organizuoja 1-2 dienų išvykas į Černobylio apylinkes ir jos yra tikrai populiarios. Iš Kijevo vienos dienos ekskursija su maitinimu ir reikalingu leidimu žmogui kainuoja apie 80 eurų.
Pirmasis patikros punktas įrengtas iki elektrinės likus maždaug 25 kilometrams. Čia gavome elektroninius bilietus, ant kaklo kabinamus radiacijos matuoklius, pasirašėme, kad prisiimame visą atsakomybę dėl galimų sveikatos sutrikimų ir praėjome saugos instruktažą.
Pagrindiniai reikalavimai: drabužiai tik ilgomis rankovėmis, ilgos kelnės, būtinos kojinės ir batai, jokių sijonų ar sandalų; vengti bet kokio kontakto su zonoje esančiais daiktais (juose yra likusi "įsigėrusi" radiacija). Draudžiama pasidėti savo asmeninius daiktus ant žemės. Saugu vaikščioti ant asfalto ar betono. Vaikai iki 18 metų į zoną nėra įleidžiami.
Atvažiavome į Černobylio miestelį. Dauguma individualių namų apleisti, bet yra veikiančių valstybinių įstaigų. Taip pat yra daug butų, kuriuose gyvena dalis buvusioje atominėje elektrinėje dirbančių žmonių.
Veikia sena, graži Švento Nikolajaus cerkvė, į kurią melstis žmonės atvažiuoja ir iš už zonos ribų. Radiacijos lygis ore normalus – apie 0,2 mikrosivertų per valandą (uSv). Likusiuose daiktuose, medžiuose ar smėlingoje žemėje radiacijos lygis gali būti 20-30 kartų didesnis.
Radiacija užterštoje zonoje egzistavo 94 kaimai. Dabar apie jų būtį liudija tik prie cerkvės įsmeigtos išnykusių kaimų pavadinimų lentos. Visoje zonoje vienkiemiuose dabar gyvena apie 200 žmonių, kuriems buvo leista vėl apsigyventi savo namuose.
Gyventojų amžius – apie 80-90 metų ir jie teigė nebeturintys ko prarasti. Pavalgę vietinėje kavinėje, pasukome link antrojo apsaugos posto, įrengto maždaug 10 km iki elektrinės. Jį kirtus, lauke draudžiama valgyti ar gerti.
Privažiavome iki atominės elektrinės. 2017 metais buvo pabaigtas statyti naujasis sarkofagas, kuris apgaubia senąjį, paskubomis 1986 metais pastatytą iš betono ir metalo. Pastarojo garantija buvo tik 30 metų.
Naujasis sarkofagas statytas iš Europos Sąjungos lėšų. Statyba tęsėsi apie 7 metus ir kainavo apie 1,5 mlrd. eurų. Sarkofago garantija – 100 metų. Per ateinančius 20 metų automatizuoti robotai išardys senąjį sarkofagą. Viršutinis žemės sluoksnis aplink elektrinę pašalintas.
Pirmas, antras ir trečias blokai jau daug metų išjungti. Liūdnai tebestovi kranais apstatytas ir beveik pabaigtas statyti penktasis blokas bei pradėtas šeštasis.
Netoliese buvusio Kopači kaimelio dauguma namų buvo mediniai, todėl į juos įsigėrė didžiulis kiekis radiacijos. Namus teko užkasti žemėmis.
Važiuojant į šalia esantį Pripetės miestą, kirtome Raudonąjį mišką. Iškart po ketvirtojo bloko sprogimo vėjas radioaktyvias dulkes nešė per šį mišką. Milžiniškas radiacijos kiekis lėmė medžių nykimą (daugiausia pušų), todėl miškas tapo rusvai raudonos spalvos. Be to, naktimis buvo matomas žuvusių medžių švytėjimas.
Teritorijos deaktyvavimo darbų metu didžioji dalis pušų buvo nustumdytos buldozerių ir palaidotos grioviuose. Grioviai buvo užpilti storu smėlio sluoksniu, o ant viršaus susodinti nauji pušų sodinukai. Dabar šioje teritorijoje pradeda želti naujas miškas, bet radiacijos lygis čia ir dabar milžiniškas. Ši vieta išlieka viena užterščiausių pasaulyje, todėl išlipti iš automobilio šiame miške draudžiama.
Pripetės miestas pradėtas statyti 1970 metais ir buvo skirtas atominės elektrinės darbuotojams. 1986 metais jame gyveno 50000 žmonių. Balandžio mėnesio 26 d. ketvirtajame reaktoriuje įvykus atominei avarijai, sovietų valdžia bandė nuslėpti šį faktą. Visoje zonoje buvo atjungtas telefono ryšys ir pastatyti kelių policijos postai, kurie draudė žmonėms įvažiuoti bei išvažiuoti iš miesto. Kai kurie Pripetės gyventojai, supratę, kad čia kažkas ne taip, pėsčiomis per Raudonąjį mišką išėjo iš uždarytos zonos. Bet po dviejų dienų, valdininkai suprato, kad nuo pasaulio avarijos fakto nepavyks nuslėpti, ir per 3 valandas, 1300 autobusų pagalba, evakavo miestą.
Buvo šventai tikima, kad evakuacija laikina ir žmonės greit sugrįš. Vėliau paaiškėjo, kad zona užteršta amžiams, ir tada už 50 km į rytus per pusantrų metų buvo pastatyta nauja gyvenvietė darbuotojams – Slavutičius.
Dabar Pripetė panašesnė į mišką nei į miestą. Čia niekas negyvena, tik darbuojasi mokslininkai ir lankosi turistai. Tikrosios gatvės beveik nebeatpažįstamos.
Aplink pastatus tankiai apaugę medžiai su vešlia lapija. Neįmanoma suprasti miesto dydžio, nes net daugiaaukščius namus pastebi iki jų likus gal tik 10-15 metrų. Tikriausiai smegenims suprantamesnis vaizdas būtų čia lankantis žiemą, kai nėra lapų.
Parduotuvėse, restoranuose ir kitur liko didelė dalis inventoriaus. Daiktai iš gyvenamųjų butų buvo pašalinti ir užkasti, liko tik stalai, lovos, spintos ir kita. Mieste vaiduoklyje tyluma, girdėti tik lapų šnaresys ir retkarčiais sučiulbantis paukštis.
Prieplaukoje sutikome du žvejojančius mokslininkus. Buvo pagavę porą didelių šamų. Sakė, kad tikrins cezio ir stroncio kiekį. Pamatavome radiacijos lygį žuvyse, jis iš esmės buvo lygus nuliui. Ore radiacijos lygis apie 1 uSv, tikrinant šalia įvairių daiktų lygis gali kilti iki 200-250 uSv, bet vos už 15-20 cm nuo daiktų nukrinta iki normalaus lygio.
Gidas leido užlipti ant devynaukščio gyvenamojo namo stogo. Aplink vien žalias miškas, tik kai kur virš medžių viršūnių kyšo aukštesni pastatai. Gamta baigia atsiimti miestą atgal, nors po atominės nelaimės prabėgo vos 33 metai. Miestas tiesiog „užšalo“ laike, ir nesvarbu, ar atvažiuosite jo apžiūrėti po mėnesio ar po 20 metų, – pamatysite tą patį vaizdą.
Miestas tapo lyg laiko mašina nukelianti atgal į tarybinius laikus. Ir taip liks amžiams. Išvažiuojant iš zonos, abiejuose punktuose patikrino kiekvieno žmogaus radiacijos lygį. Gidas sakė, kad nė vienas žmogus čia yra palikęs batus, nes buvo nuklydęs ne ten kur reikia. Viso gero, viena iš liūdniausių žmonijos istorijoje vietovių... Iki kitų pasimatymų, Ukraina!
