Markė (Le Marche) tikrai nėra velniai žino kur. Regionas yra vos trys valandos kelio automobiliu nuo Romos, bet sugebėjo išlikti paslėptu brangakmeniu dėl savo geografinės padėties. Apeninų kalnų grandinė neleidžia jo lengvai pasiekti traukiniu iš Romos. Mes su kelionių dizainere Aja iš Romos Markės link važiuojame automobiliu, ir kelias iš tiesų prailgsta, nes reikia kirsti kalnus.
Tačiau gera žinia ta, kad yra tiesioginis skrydis iš Lietuvos į Riminį, iš kurio į Markę automobiliu galima atvažiuoti greičiau. Markėje tikrai prireiks automobilio: mažuose kaimuose, esančiuose tarp kalvų ir didelių vynuogynų, neįvažiuoja dideli autobusai, o dauguma Viduramžių regiono miestų, įtrauktų į „Gražiausių Italijos kaimų“ trasą, nepasiekiami traukiniu.
Pas Jamie Oliverio bičiulį
Siaurais keliukais per kalvas judame kelionių dizainerės Ajos bičiulio, italo kelionių organizatoriaus Moreno Moretti, link, kuris jau keletą metų Ają kvietė atvykti apžiūrėti jo gimtųjų Markės vietų. Iš didelės meilės savo kraštui Moreno turi įkūręs savo kelionių agentūrą. Įsikūręs tarp Apeninų kalnų ir Italijos rytinės Adrijos jūros pakrantės, vaizdingas Markės regionas žavi vešliai žaliomis kalvomis, jose paskendusiais Viduramžių akmeniniais miestukais.
Vėlų vakarą, debesims jau gaubiant Markės kalvas, sustojame prie nedidelio akmeninio namuko, paskendusio tarp vynuogynų ir miškų. Duris mums atidaro geras Moreno draugas, Paolo Ciccioli, „Agriturismo Ramusè“ savininkas. Šis žavingas svečių namas kadaise priklausė jo seneliams. 2000-ųjų pradžioje Paolo dirbo savo regiono juodųjų ir baltųjų trumų eksportuotoju Londono restoranams. Tarp jo klientų buvo Jamie Oliveris ir Gordonas Ramsay. Tačiau Paolo pasiilgo namų, grįžo į Markę ir ėmėsi šeimos namo restauravimo. Jis pavadino jį Ramusè – žodžiu, kuris vietine tarme reiškia „Eime, drauge“.
Nuomoja keletą autentiškai įrengtų kambarių su senoviniais baldais ir originaliomis terakotos grindimis su vaizdu į ūkanotas Markės kalvas ir akmeninį Forčė miestuką. Pas Paolo atvyksta keliautojai, kurie nori pažinti dar neatrastą Italijos regioną, pagyventi pas vietos ūkininkus ir patirti... trumų medžioklę. Iš esmės trumų Markėje galima ieškoti ištisus metus, jų suskaičiuojama iki 10 rūšių, nors įprastai vartojami terminai „juodieji“ ir „baltieji“.
Mes su Aja savo kelionę po Markę taip pat pradėsime aukšta nata: jau rytoj kartu su Paolo eisime į trumų medžioklę, nuo kurios ir prasidės visi Markės nuotykiai. Pagaliau įvyks tai, apie ką skaičiau žurnaluose ir knygose, – ieškosime tų kilmingųjų grybų, dėl kurių iš proto eina geriausi pasaulio restoranai. O kol kas – paties Paolo ruošta vakarienė, kurią jis patiekia savo svečiams. Mano favoritas – blyneliai su rikotos ir kaštainių įdaru, patiekti originaliose firminėse lėkštėse.
Paolo tikras savo srities profesionalas – prieš kurį laiką pas jį sodyboje lankėsi J. Oliveris, kurdamas laidą apie trumus iš Markės regiono, Paolo rodo žurnalą su garsiojo britų šefo skonio odisėja šiame išskirtiniame Italijos regione.
Kastuvėlis ir Elektra
Ankstyvas rytas, o mes jau apsiginklavę... botais (nes pastaruoju metu labai lijo), Paolo patikina, kad nereikės jokių šautuvų. Ir jūs nesijuokite, Paolo sako, jog pas jį atvykstantys amerikiečiai mano, kad trumai auga ant medžių. Mūsų medžioklės ekipuotė paprasta – ilgo medinio koto kastuvėlis metaliniu galu ir... Elektra. Elektra – tai tikroji medžiotoja, auksaspalvė kalytė, kokerspanielio mišrūnė. Nuo jos nosies priklauso medžioklės sėkmė. „Elektra, ieškok! „Elektra, ieškok!“ – šaukia Paolo, kai ateiname į klonį, kuriame auga trumai, o Elektra kaip kulka neria po medžiais.
Paslaptis ta, kad šie unikalūs grybai, augdami po žeme, skleidžia specifines dujas. Šuo užuodžia dujas, trumpam sustingsta ir puola rausti tą vietą. Tuomet prieina Paolo, duoda Elektrai bučkį ir atsargiai kastuvėliu bando iškasti šią vietą lėtai, nepažeisdamas grybo. Pažeistas grybas netenka pusės savo pardavimo vertės.
Medžioklė yra labai azartiška, nes Elektra nėra nuolat nusiteikusi trumų paieškoms. Išsiblaškiusi ji nusprendžia pradėti žaisti, ir Paolo turi ją drausminti ar leisti pailsėti. Visiškai neįtikėtina, kad ji pievoje tiksliai randa keliolikos centimetrų gylyje augančius brangiuosius grybus. Ypač, kai kelias savaites čia lijo, o grybus užuosti lengviausia, kai žemė sausa. Trumpam pavargusią Elektrą keičia kita kalytė Janda, tačiau ši visiškai nenusiteikusi medžioti – tik voliotis pievoje. Štai tokia ta trumų medžioklė: bet kada gali pakibti ant plauko. Arba nueiti šuniui ant uodegos.
Italijoje jau daug metų uždrausta trumų medžioklė su kiaulėmis (kuri vis dar leidžiama Prancūzijoje). Pirma, kiaulės savo svoriu ištrypia trumų grybienas, antra, joms, skirtingai nei šunims, trumai yra tikras skanumynas. Kadangi kiaulės gudrios, jos randa grybus ir... apsimeta, jog nieko nerado. Šeimininkui nusisukus, jos išsiknisa grybą ir jį suėda. Laimei, mūsų Elektra nėra kiaulė, o padorus šuo. Todėl mūsų rankose – jau beveik 10 trumų, pagarbiai sudėtų ant drobinio rankšluosčio. Ir, teisybės dėlei, ne tik prabangi vakarienė, bet ir dideli pinigai.
Juodoji trumų medžioklės dalis
„Turėti gerą šunį, kuris puikiai ieško trumų, yra didelė vertybė ir sėkmės garantas. Paruošti juos trumų medžioklei reikia daug laiko bei nuolatinio darbo. Geriausiai treniruojasi Romanijos vandens šunys arba paprasčiausi mišrūnai, – pasakoja Moreno medžioklės metu. – Mano pažįstamas turi unikalų šunį, bet niekas jo nėra matęs, jis jį saugo ir niekam nerodo, kad niekas nenunuodytų.“
Trumų medžioklė saulės nutviekstuose Markės kloniuose staiga įgauna detektyvo poskonį. Man visada atrodė, kad žudyti dėl reto gėlės daigo – tik „Midsomerio žmogžudysčių“ scenaristų išmonė. Tačiau Moreno istorija blausiasi dar juodesniais baltųjų ir juodųjų trumų medžioklės potėpiais.
„Šioje rinkoje vaikšto daug juodų pinigų. Čia, Markėje, kilogramas baltųjų trumų gali kainuoti 5 tūkst. eurų, tačiau nuskraidinti iki prabangių Londono restoranų jie pabrangsta iki 20 tūkst. Pažįstu žmogų, kuris dirbdamas įprastą finansininko darbą trumų sezono metu kasryt prieš tarnybą nuvyksta pamedžioti trumų, taip prie algos per sezoną užsidirbdamas dar 60–70 tūkst. eurų. Bet jo gyvenimas neramus – jis kas kelis mėnesius keičia automobilį, o sutaręs susitikti su trumų pirkėjais prieš 10 minučių pakeičia susitikimo vietą“, – sako jis.
Geriausia rasti kiaušinio dydžio trumus – tai idealus dydis restoranams. Didesnis trumas, prapjautas ir nesunaudotas, nuvertėja, nes iš jo išgaruoja vanduo, mažėja svoris.
„Žinote gudrybę, kur sunaudoti prapjautą trumą, – klausia Paolo, lyg mes namuose Lietuvoje šalia bulvių įprastai turėtume ir ryšelį šių delikatesnių grybų. – Reikia sutarkuoti, užpilti alyvuogių aliejumi ir naudoti vietoje sviesto kepti.“
Pasak Paolo, niekada nereikia pirkti trumų skonio dešros ar aliejaus.
„Tai chemija, labai nenatūraliai stiprus aromatas. Kaip ir pica su tikrais trumais negali kainuoti 8 eurų“, – moko.
O mudu su Aja svarstome, kiek galėtų restorane Londone kainuoti Paolo pagaminta pasta, kurią jis pagardino storu, storu sluoksniu tarkuoto trumo. Prisiekiu, brangųjį gurmanišką grybą jis tarkavo arti 30 sekundžių! Kai pastarąjį kartą pastą su trumais valgiau Vilniuje, ji po kelių brūkštelėjimų grybu į tarką pabrango iki 60 eurų.
Kalnų pievose – prieskonių paieškos
Išaušta dar vienas rytas Markėje ir mūsų planuose – viešnagė mažame kalnų kaime Montefortine, turinčiame tūkstantmetę istoriją, esančiame Monti Sibillini nacionaliniame parke. Čia mus sutinka Sergio Corridoni su Michela, svečių namų „Borgofortino“ šeimininkai.
Tai senas, šimtus metų skaičiuojantis akmeninis namas, restauruotas išlaikant visas Montefortino kaimo tradicijas. Tai šiam kraštui yra tipiškas namas su aukštu bokštu kaip tvirtovė, Viduramžiais naudotu žvalgyti teritoriją ir laiku pastebėti priešus. Aukščiausia bokšto vieta buvo skirta balandinei – balandžių mėšlas visais laikais yra itin gera natūrali trąša. Iš didelio kiemo atsiveria nuostabus vaizdas į Sibilinio kalnus. Dabar čia pora įrengė kelis kambarius keliautojams, kurie gali apsistoti autentiškuose apartamentuose su restauruotais senoviniais baldais ir leistis į žygius po kalnus. Aplankyti Pragaro tarpeklį, Pilato ežerą, Castelluccio lygumas, kurios žydėjimo sezono metu nusidažo daugybe šiltų spalvų.
O mes su Michaela leidžiamės į Monti Sibillini pievas rinkti žolelių, kurios vėliau taps puikiais prieskoniais autentiškiems Markės patiekalams. Renkame pimpinela, lietuviškai žinomą kaip mažąją kraujalakę, kuri salotoms suteikia gaivaus melionų bei agurkų skonio. Įdomi ir čia pat auganti strigolo žolelė, jos pavadinimas kilo iš to, kad šio augalo stiebai, suspausti tarp pirštų, skleidžia specifinį skardų garsą, tarsi „klykia“. Lietuviškai jos pavadinimas kiek ramesnis – paprastoji naktižiedė. Šis augalas nuo senų laikų žinomas dėl gero skonio ir įdomių maistinių bei gydomųjų savybių ir, pasak Michalelos, puikiai tiks į pastą, omletą.
Ają tiesiog užburia vietos ramybė.
„Čia, Montefortine, galima patirti, kaip atrodytų gyvenimas ekologiškame ūkyje, kuriame tiesiog džiaugiesi gamtos dovanomis. Vaikščioti basomis po laukus, ragauti rankų darbo medų, sūrį ir tiesiog būti. Neskubėti. Jokio triukšmo. Tik gyvenimas ir nuostabi akimirka“, – sako ji.
Pamažu kalnų slėniu einame kalnų upės, kuri mus pasitinka lediniu krištolo skaidrumo vandeniu, link.
„Įsivaizduojate, joje gyvena krevetės, kurios plaukia jūros link“, – pasakoja Sergio.
Kai grįžtame atgal, Sergio vaišina savo medumi – iš šiose atokiose vietose surinkto medaus jis dar gamina ir autentišką kosmetiką.
Pas popiežiaus avis
Toliau mūsų laukia apsilankymas avių ūkyje, o pakeliui sustojame Montefortine, žavaus nedidelio akmeninio Viduramžių kaimo centre, apeiname tykias jo gatves, nuo kalno pasižvalgome į milžinišką vilą, kurioje ką tik ilsėjosi platformos „Only fans“ vadovė, užeiname pietų į geriausią vietos restoraną „Ristorante Fortinese Da Peppa Di Buratti Lucia“, kuris gyvuoja daugiau nei šimtą metų, ir ragaujame kepsnių, kuriuos savininkė Lucia pagal močiutės receptą marinuoja 120 metų senumo acte.
Pasiekiame nediduką Rocca kaimelį, kuriame unikalias Sopravissana, dar kitaip žinomas kaip popiežiaus avis, augina ir vilną verpia Julios Alberti šeima. Po žemės drebėjimo iš Ferme ji su vyru persikėlė čia, kad sveikesnėje aplinkoje augintų vaikus. Įgyvendino savo svajonę – įsirengė verpimo cechą, muziejų, rengia edukacijas vaikams bei suaugusiesiems, internetu pardavinėja unikalius vilnos gaminius. Suverptą savo mylimų avių vilną ji dažo tik natūraliomis priemonėmis – pavyzdžiui, visą mėnulio ciklą siūlus laiko sumerktus gvazdikėlių ar sodo gėlių vandenyje.
O mes kalbiname jos patį draugiškiausią aviną Pitauro, kuris visai nebijo smalsių lankytojų. „Jis labai draugiškas ir jau buvo televizijoje“, – juokiasi Julia. Jos prekės ženklas populiarus tarp amerikiečių, kurie tiesiog dievina autentišką itališką popiežiaus avių vilną.
Nakvynė rūmuose
Kai jau rodosi, kad Markė – tai tik senoviniai ūkiai, „agriturismo“, avys, vynuogynai, Moreno mums daro staigmeną – šią naktį nakvosime tikruose rūmuose. Ferme provincijos sostinėje esančių „Palazzo Vinci–Gigliucci“ rūmų istorija paini, kaip ir dramos itališkuose filmuose: čia ir kunigas, ir jo dukra, ir slaptas įėjimas tiesiai į bažnyčią, ir slaptas vyrų kambarys, iš kurio sienos atsiveria slapti laiptai į požemį, kuriais galima slapta pabėgti iš rūmų. Didingo pastato istorijos pradžia – XV amžiuje, kai šalia esančios San Michele Arcangelo bažnyčios klebonas nusprendė pasistatyti namus.
Šiuo metu tai vieni gražiausių didikų rūmų regione, kruopščiai restauruoti ir paversti prabangiais apartamentais. Mes gauname buvusius grafienės ir jos tarnų apartamentus, kurių grožį bei išskirtinumą apibūdinti nelengva. Įsivaizduokite, jūs žiūrite „Rai“ kanalo koncerto transliaciją milžiniškoje svetainėje freskomis dekoruotomis lubomis ir vaizdu į Sibillini kalnus. Be to, salone eksponuojama grafienės karieta, su kuria, nešama tarnų, ji keliaudavo pasivaikščioti.
Markės paplūdimiai
„Vasarą net italų žvaigždės traukia į Markę, – pasakoja mums Moreno draugė lietuvaitė Eglė. – Vasarą Italija perpildyta turistų, ir tie, kurie nori ramybės, renkasi Markę arba Puliją.“
Paskutinei vakarienei Markėje Moreno išrinko nuostabų restoraną „Lu Focaro“, esantį aukštai ant kalno Torre di Palme miestelyje su vaizdu į Adrijos jūrą. Markė turi net 170 kilometrų jūros pakrantės. Šalia tokių populiarių Markės kurortų, kaip San Benedetto del Trontas su madingais klubais ir restoranais, yra nedidelių miestukų bei žavingų paplūdimių.
Numana paplūdimyje galima stebėti vėžlius. O netoli Sirolo miesto esantis Due Sorelle, Dviejų Seserų paplūdimys, prieš keletą metų išrinktas gražiausiu Italijos paplūdimiu. Jis yra tikras perlas, kurio pavadinimas kilo nuo dviejų baltų uolų, kyšančių iš jūros nedidelės įlankos gale.
„Maža smulkmena, į jį patekti sunku, galima atplaukti tik jūra. Bet geriausiems dalykams pasaulyje atrasti reikia pastangų. Taip, kaip ir pačią Markę“, – sako prabangių kelionių dizainerė Aja.
