„Visam gyvenimui liks patys geriausi įspūdžiai. Svarbiausia gerai nusiteikti. Tik privengėme sudėtingų žygių į kalnus, bet keliavome tikrai aktyviai. Laimei, nekilo jokių problemų. Kur reikėjo, šuniukas užtempė“, – su malonumu šį rudenį vykusią kelionę prisimena G. Lekė laukdama artėjančio gimdymo.
– Kas jūsų šeimoje yra didysis kelionių entuziastas?
– Tikriausiai aš, bet man pakanka užvesti ant kelio, vyras kaipmat įsitraukia į visus organizacinius rūpesčius ir prigalvoja papildomų iššūkių. Mums svarbiausia kuo daugiau laiko praleisti kartu, labai mėgstame būti gamtoje.
– Ar dažnai keliaujate? Kokias keliones labiausiai mėgstate?
– Nepasakyčiau, kad dažnai keliaujame, tačiau bent kartą per metus tikrai susiorganizuojame kokią nors kelionę. Dvi pastarųjų metų kelionės mums buvo gana rimtos, tad jų pakako, jog likusią metų dalį sėdėtume ramiai namie. Mažų išvykų, kurių būna dažniau, nesureikšminame.
– Keliones su augintiniu išbandėte dar pernai. Nepasigailėjote?
– Praėjusiais metais dirbome Nidoje. Instagrame pamačiau, kad pažįstami iškeliavo su šuniuku į panašią kelionę, tad labai užsidegiau ir pati. Vyras šią idėją priėmė šiek tiek skeptiškai, nes po vasaros iš Nidos reikėjo persikraustyti į Klaipėdą, todėl laukė daug darbų. Visgi aš buvau labai užsidegusi, tad sugrįžę į Klaipėdą po savaitės jau išvykome į kelionę, bet visai neturėjome laiko ką nors pasiplanuoti.
Vyro skepticizmas suprantamas – juk jam visą kelionę reikėjo vairuoti vienam. Tačiau po kelionės jis buvo labai sužavėtas ir neišgirdau nė vieno blogo žodžio. Suvokėme, kad toks kelionės formatas mums labai tinka, todėl šiemet vėl keliavome tokiu pačiu principu.
Keliaudami su šunimi nei pernai, nei šiemet nepatyrėme jokių sunkumų. Tikrai rekomenduočiau ir kitiems pasiimti į kelionę savo augintinius.
– Papasakokite apie šių metų kelionę.
– Šių metų kelionė buvo dar labiau spontaniška nei praėjusių metų vien dėl to, kad aš laukiuosi. Džiaugiuosi, jog ištraukiau laimingą kortą, nes visas nėštumo laikotarpis buvo sklandus, jaučiausi puikiai. Visgi suvokiau, kad laukiantis gali įvykti nenumatytų dalykų, tad iš anksto neplanavome jokios kelionės, žinojome, jog viską lems mano savijauta. Buvome nusprendę taip – kai pasibaigus vasarai grįšime po darbų iš Nidos į Klaipėdą, tada ir nuspręsime, kiek toli galime važiuoti.
Šiemet prieš kelionę net nebuvome numatę bent keleto taškų, kur norime nuvažiuoti. Neslėpsiu – toks visiškas spontaniškumas kėlė truputį streso, bet niekaip nepavyko prisėsti ir paplanuoti. Atrodo, tiek daug informacijos, tiek daug įvairių vietų, kurias norėtųsi aplankyti... Taip ir liko viskas paskutinei minutei.
Atėjus kelionės laikui, jaučiausi puikiai. Gydytojai sėkmingai išleido į kelionę, nors buvo jau 28 nėštumo savaitė. Žinoma, nežinojau, kaip man pavyks išsėdėti tiek ilgai automobilyje, bet, laimei, viskas vyko sklandžiai.
– Kas labiausiai įsiminė iš šios kelionės? Gal galite paminėti labiausiai įsiminusius objektus?
– Būtų sunku įvardyti, kas labiausiai įsiminė, bet tikriausiai visgi didžiausią įspūdį paliko gamta. Žinoma, kai daug aplankai, kai kurios vietos šiek tiek nublanksta. Pavyzdžiui, Šveicarija iš tiesų stulbinama šalis, tad ten apsilankius kiti anksčiau matyti objektai nebeatrodo tokie įspūdingi. Nepaisant to, ir dabar laikausi tos nuomonės, kad verta pamatyti kuo daugiau.
Pirmoji stotelė, kaip ir dera, buvo Austrijos miestelis Halštatas. Visiška atgaiva po ilgos kelionės automobiliu – Lichtenšteino krioklys. Didelį įspūdį paliko ir Alpių kelias. Juo važiuojant dar neįtarėme, kad kone visos kelionės dienos vyks tokiais keliukais, tad patyrėme šiokį tokį stresą. Vyrą buvau įspėjusi, kad prireiks gerų stabdžių, bet visgi juos mums teko nemenkai padeginti. Jautėme ir degėsių kvapą.
Panašių keliukų buvo ir Šveicarijoje, todėl nenuostabu, jog po šios kelionės teko pakeisti automobilio stabdžius. Gaila, kad važiuojant Alpių keliais nepavyko sutikti švilpikų.
Toliau patraukėme link Italijos. Labai patiko nedidelis ežeras Kareca. Jis iš tiesų nepakartojamo grožio, o, svarbiausia, kad iki jo labai patogu privažiuoti. Po tiek gamtos grožio ir aktyvaus vaikščiojimo poilsiui pasirinkome Komo ežerą. Vieną naktį praleidome jau netoli Šveicarijos esančiame vynuogyne – tai irgi buvo nereali patirtis.
Iš Italijos pasukome į Šveicariją, apie kurią svajojau visus metus. Nerealaus grožio vieta – Valle Verzasca. Vyrukai net išdrįso išsimaudyti, nors vanduo buvo ledinis. Tikrai verta paskirti daugiau laiko vien pasėdėti, pasigrožėti ir pasidaryti pikniką prie ežero Oeschinen.
Visiškai ekspromtu sugalvota aplankyti vieta – pasivaikščiojimas po uolą Grindelvalde. Tiesa, šis malonumas mums kainavo net 140 eurų. Jeigu būtume anksčiau sužinoję kainą, turbūt nebūtume važiavę, bet buvo labiau nei verta. Mums pasisekė, kad buvo pirmadienis, tad žmonių buvo tikrai nedaug.
Nors nieko iš anksto nebuvome suplanavę, visa kelionė buvo itin sklandi, neturėjome jokių didelių nukrypimų.
– Ar padrąsintumėte ir kitas besilaukiančias moteris nebijoti keliauti?
– Tikrai taip. Žinoma, reikia akylai stebėti savo kūną ir mažiau apsikrauti įvairiomis baimėmis. Suprantama, prieš kelionę aš sulaukiau įvairių komentarų bei nuogąstavimų, bet buvau linkusi labiau paisyti savo savijautos. Kadangi per visą nėštumą kasdien nueidavau 10–15 tūkst. žingsnių, jaučiausi pasiruošusi tokiai kelionei.
Po šios kelionės jaučiuosi sėkminga nėštukė, nes nesusidūriau net su menkiausia sveikatos problema. Teko eiti ir į 9 kilometrų žygį, kilti kalnais į viršų, kai keitėsi slėgis. Kelionė iš tiesų buvo labai aktyvi ir gal nelabai pritaikyta besilaukiančiai moteriai. Tikrai ne kiekvienai rekomenduočiau tai pakartoti, bet aš džiaugiuosi, kad mano sveikata leido tai patirti.
Mes stengėmės negalvoti apie jokį blogą scenarijų, nes, žinoma, nebūtume norėję atsidurti ligoninėje kokioje Šveicarijoje. Ačiū Dievui, viskas praėjo sklandžiai.
