Ukraina pastarąjį dešimtmetį buvo tapusi viena mylimiausių lietuvių keliautojų krypčių. Tūkstančiai mūsiškių kiekvieną savaitę vykdavo į šią šalį skaniai pavalgyti, pasikultūrinti, apsipirkti ar tiesiog maloniai praleisti laiką. Aš ir pats bent dešimt kartų lankiausi Kijeve, Lvove, Odesoje. Kiekvienas iš šių miestų turi savų privalumų, kodėl ten nuolat norisi grįžti. Viena iš priežasčių – beprotiška ukrainiečių meilė lietuviams, kurią galėdavai jausti visur – baruose, viešbučiuose, turguje ar taksi automobilyje. Per savo keliones po Ukrainą sutikau ten begalę nuostabių žmonių, kurie šiandien yra realiame pavojuje, jie bijo dėl savęs, dėl savo šeimos narių, dėl savo namų. Jų gyvenimai sugriuvo per vieną naktį.
Viena iš mano bičiulių – ne kartą straipsniuose ir TV laidose apie Kijevą kalbinta mėsos prekeivė Liudmila Poliščiuk. Jau trisdešimt metų ji dirba pačiame Ukrainos sostinės centre – Besarabsky turguje, liaudiškai vadinamame Besarabka. Daug kas sako, kad tai pagrindinis šios šalies turgus, kokybiškiausias, be to ir pats brangiausias. Kiekvieną dieną prie Liudos prekystalio nukrauto dešromis, dešrelėmis, kumpiais ir lašiniais sustodavo ne tik pastovūs ištikimi klientai, bet ir ne vienas lietuvis. O taip pat, iki tapimo prezidentu pas šią prekeivę nuolat apsipirkinėjo ir dabartinis šalies lyderis Volodimyras Zelenskis.
„Lietuviams pas mane visada būdavo nuolaidos, jūs esate nuostabi tauta, ačiū, kad palaikote. Būsime amžinai jums dėkingi“, – ėmė dėkoti, vos atsiliepusi telefonu. Liuda net susigraudino, kad kažkas iš užsienio domisi kaip ji gyvena. „Viskas, turgus baigėsi, šiandien prasidėjo karas“, – vos rinkdama žodžius pasiguodė ji.
Ankstyvą ketvirtadienio rytą, kaip ir kiekvieną dieną, Liudmila į Besarabsky turgų atvyko pusę penkių ryto. Tuo metu ji išsivalo savo prekystalį, pradeda dėliotis prekes ir maždaug po valandos – pusę šešių jau pradeda prekiauti. Taip turėjo būti ir šiandien, Liudmila jau buvo turguje, tačiau staiga, lygiai penktą ryto prasidėjo miesto bombardavimas. „Mes su kitomis pardavėjomis buvome turguje, gėrėme kavą ir staiga prasidėjo sprogimo garsai. Buvo labai baisu, tikrai išsigandome. Tada staiga kilo panika, turgaus valdžia paskelbė apie evakuaciją. Visos turėjome nedelsiant pasišalinti ir pasiimti savo prekes, nes neaišku, kada vėl galėsime prekiauti“, – liūdnai pasakojo Liudmila, ne savo noru tapusi rytinio Kijevo bombardavimo liudininke.
Anot pašnekovės, niekas iš kelių dešimčių garsiausiame Ukrainos turguje dirbančių žmonių nenukentėjo, visiems pavyko saugiai pabėgti iš Kijevo centro.
„Kažkoks siaubas. Dar vakar gyvenome normalų gyvenimą, niekas tam nesiruošė. Mes ukrainiečiai optimistai – stengėmės nepasiduoti žiniasklaidos kuriamai panikai, ignoravome tai, kad gali kilti tikras karas, nes niekas tuo nenorėjo tikėti“, – įsijautusi pasakojo legendinė turgaus prekeivė. Kartu su savo prekėmis – dešimtis kilogramų mėsos ji spruko į namus, esančius Belaja Cerkovė mieste, 80 km į pietryčius nuo Kijevo.
„Kelionė buvo labai baisi. Tūkstančiai žmonių bando bėgti iš miesto. Pilni automobiliai žmonių, šeimos, draugų kompanijos, užsieniečiai – visi nori išvažiuoti kuo toliau nuo Kijevo, todėl gatvės užkimštos, judėjimas labai lėtas. Bet kelių niekas neblokuoja, kol kas galima laisvai judėti po šalį“, – specialiai Delfi pasakojo ji.
Per 3 valandas prekeivė sėkmingai pasiekė savo miestą ir užsidarė namuose, viename iš daugiabučių. „Kol kas sėdžiu, nežinau ką daryti toliau. Bombardavimai prasidėjo ir pas mus Belaja Cerkovėje, kiek žinau turim čia vieną karinę bazę, tai ją jau atakavo ir sprogdino. Labai baisu, jaudinuosi ne dėl savęs, o dėl artimųjų. Mieste gyvena mano dukros šeima, mano anūkas“, – kalbėjo ji. Moteris pastebėjo, kad daug jos kaimynų dedasi daiktus į automobilius ir bando vykti kuo toliau nuo miestų. Liudmila mano, kad daug kas šį baisų laikotarpį stengsis praleisti provincijoje – kaimuose, kurių greičiausiai niekas nepuls. „Nereikia galvoti, kad ukrainiečiai išsigando ir palieka savo šalį. Taip tikrai nebus. Mažai kas bėga į užsienį, žmonės bandydami apsaugoti vaikus nori juos paslėpti ten, kur ramiau“, – aiškino.
Liudmila nė kiek nesijaudina, kad kurį laiką negalės užsidirbti turguje ir pardavinėti savo prekių, ji sako, kad dabar tai mažiausiai svarbu. „Kažkiek santaupų yra, nedaug, bet pragyvensiu“, – sako. Patriotiška moteris yra nusiteikusi bet kokia kaina ginti savo šalį. „Neturiu ko prarasti, eisiu ginti, jeigu reikės ir ginklą paimsiu. Nepasiduosime, nes mes be proto mylime Ukrainą“, – paklausta, ką planuoja daryti toliau, atsakė ši drąsi moteris. Ji aktyviai dalyvavo ir iki šiol šioje šalyje vykusiose revoliucijose. Liudmila ne kartą mūsų susitikimų metu man yra kartojusi, kaip svajoja, kad Ukraina kuo greičiau taptų normalios, demokratiškos Europos dalimi.
Daugybę metų, vos atskridusį į tarptautinį Boryspilio oro uostą Kijeve mane pasitikdavo čia taksistu dirbantis Nikalai – žmogus, kurį tikrai galiu vadinti savo draugu iš Ukrainos. Nikalai turėjo begalę klientų iš Lietuvos, todėl net moka ne viena žodį mūsų kalba. „Kad bus blogai supratau prieš mėnesį, sausio viduryje, kada ėmė mažėti turistų. Kiekvieną savaitę jų buvo vis mažiau ir mažiau, tada prasidėjo skrydžių atšaukinėjimas. Paskutinę savaitę darbo buvo labai mažai, todėl ėmiausi naujos veiklos, įsidarbinau vienoje medicinos įmonėje, vežioju visokius tyrimus iš klinikų į laboratoriją“, – šiandien telefonu man papasakojo Nikalai.
Šiandien nuo ryto jis važinėja Kijevo gatvėmis ir stebi chaosą mieste. „Baisu, kas čia darosi. Žmonės panikuoja, žmonės bijo, nes ant mūsų krenta bombos. Girdisi sprogimai. Sunku nusakyti žodžiais šią situaciją, tai tikras karas, toks kaip rodo filmuose“, – sunkiai rinkdamas žodžius kalbėjo vairuotojas. Jis sako, kad nuo ryto didžiulės eilės automobilių stovi prie visų Kijevo degalinių, norint įsipilti degalų reikia prastovėti virš valandos, o kai kur ir dar ilgiau. „Kai kuriose degalinėse jau kaba iškabos, kad degalai baigėsi, pats nemačiau, bet taip kalba žmonės. Ir todėl jie dar labiau bijo, panikuoja. Baisu, kad visur pasibaigs benzino likučiai ir būsime įkalinti mieste“, – sakė jis. Nors pats su šeima kol kas niekur nesiruošia evakuotis. „Mūsų namai yra šiek tiek už Kijevo, ten dar jaučiamės saugūs, kiek tai įmanoma tokioje situacijoje“, – aiškino Nikalai. Važinėdamas miesto gatvėmis jis taip pat pastebėjo ilgas eiles prie bankomatų ir maisto prekių parduotuvėse. „Visi bando apsirūpinti produktais, kol parduotuvės dar dirba. Baisu, kad sutriks produktų tiekimo sistema, norisi prisikrauti pilnas lentynas ir būti pasiruošus“, – savo šios dienos problemomis dalijosi vyras.
Stovėdama eilėje maisto prekių parduotuvėje į mano skambutį atsiliepė gide Kijevo centre dirbanti Darija, ekskursijas po įdomiausius miesto objektus vedanti rusų, anglų ir lenkų kalbomis. Ji labai populiari gidė, todėl visuomet turėjo daug darbo. „Nuo savaitgalio neturėjau nė vieno užsakymo, visi pas mus šiomis dienomis kalbėjo apie karą, turistai pradėjo bijoti keliauti į Ukrainą“, – paaiškino Darija. Šiandien į maisto prekių parduotuvę ji nuskubėjo įsigyti ilgai negendančių produktų: grikių, makaronų, cukraus, miltų, kondensuoto pieno. Moteris sakė, kad lentynose rado ne visus reikalingus produktus, pavyzdžiui, nerado konservuotų žirnelių, tuno skardinėse. „Žmonės perka pilnus krepšius, labai daug perka. Ilgos eilės prie kasų“, – situaciją komentavo ji.
Kilusi iš Žytomyro miesto, esančio 130 km į vakarus nuo Kijevo, jau dešimt metų Darija su vaikinu gyvena ir dirba Kijeve, čia nuomojasi dviejų kambarių butą Solomyanka mikrorajone. „Kol kas abu su draugu esame Kijeve ir niekur iš čia neplanuojame bėgti. Mūsų namai čia, mūsų visi daiktai, viskas, ką užgyvenome. Taip, mums baisu, mes nežinome kas bus rytoj, nežinome ar galėsime ramiai miegoti. Esu labai dėkinga lietuviams, už tokį palaikymą, mes žinome, kad jums rūpi Ukrainos žmonės“, – kalbėjo profesionali gidė.
Nutrūkus ekskursijoms ji neturi jokio kito pajamų šaltinio, Darijos draugas dirba mokytoju, tačiau šįryt buvo uždarytos visos Ukrainos mokyklos ir darželiai. „Abu likome be darbo, apie pinigus negalvojame, nenorime papildomos panikos. Tikimės, kad viskas greitai pasibaigs. Kol kas nei vienas pažįstamas nenukentėjo“, – pokalbį su manimi baigė ne vienam lietuviui artimiau susipažinti su Kijevu padėjusi šio miesto ekspertė.
Esu tikras, kad kiekvieno iš mūsų, keliavusių po Ukrainą, telefonuose galima surasti ne vieną vietinio žmogaus kontaktą. Tų žmonių, kurie priimdavo ten ir padėdavo praleisti nepamirštamą laiką. Mažų mažiausiai, ką šiandien galime padaryti – paskambinti ten sutiktiems žmonėms ir išreikšti jiems savo palaikymą, paklausti, ar kuo nors galime būti naudingi. Visos Lietuvoje veikiančios telekomunikacijų bendrovės paskelbė, kad visi skambučiai ir SMS žinutės į Ukrainą dėl susidariusios neeilinės situacijos dabar nieko nekainuoja. Galime laisvai kontaktuoti su ten esančiais.
Nes mes lietuviai – norime sugrįžti į Ukrainą ir vėl valgyti nuostabiuose Kijevo restoranuose, žiūrėti puikią Lvovo operą, šėlti Odesos paplūdimio klubuose.
