Esu vienas tų lietuvių, kuris įsivaizdavo, jog apie kaimyninę Latviją, o ypač apie jos sostinę Rygą, žinau viską. Teko ten lankytis dešimtis kartų, net ir padirbėti. Turiu daug latvių draugų, o taip pat pažįstu ir toje šalyje įsikūrusių lietuvių, kuriuos kartas nuo karto aplankau. Tačiau nuvykęs ten filmuoti „Orijaus kelionių“ laidos bei ieškodamas kažko įdomaus, dar neatrasto, patyriau lengvą sukrėtimą.
Kaip toks didelis Latvijos „ekspertas“ iki šiol nebuvo suradęs to, kas visai nepaslėpta ir prieinama kiekvienam? Kino teatras pačiame miesto centre yra ta priežastis, dėl kurios verta tuoj pat surinkti draugus ar šeimos narius ir lėkti į Rygą. Įspūdį garantuoju!
Aš esu didelis kino ir kino teatrų mėgėjas. Stengiuosi kino teatre apsilankyti kiekvienoje pasaulio šalyje, kur tik tenka būti. Tai tokia nesudėtinga pramoga sau, kuri daug nekainuoja. Pigiau nei klasikiniai koncertai, operos, baletai bei sporto rungtynės, nors į jas irgi dažnai užsuku, bet čia jau kita tema.
Įdomesnių kino patirčių turėjau Amerikoje, Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje, Azerbaidžane, Kanarų salose, Graikijoje, kaimyninėje Lenkijoje. Latvijoje taip pat esu ėjęs į kino teatrą ir ne vieną kartą, tačiau į tą tokį paprastą, tokį, kokių turime ir Lietuvoje. Vienas Rygos kino centras net sakyčiau yra Vilniuje esančio „Vingio“ brolis dvynys. Geras, šiuolaikinis, kokybiškas.
Visgi metų metus, dešimtis kartų, kai būdavau Rygoje, aš pro šalį praeidavau pro patį įdomiausią ir seniausią kino teatrą ne tik visoje Latvijoje, ne tik visose Baltijos šalyse – tai yra vienas seniausių kino teatrų pasaulyje.
Kinas mūsų planetoje startavo 1891 metais amerikiečių išradėjo Tomo Edisono ir prancūzų brolių Lumière dėka. Ačiū jiems už tokį stebuklą, kurį žmonija tobulino tobulino ir ištobulino iki to, ką turime dabar. Seniausias pasaulyje iki šiol veikiantis kino teatras yra 1907 metais Danijoje, nedideliame, vos 14 tūkst. gyventojų turinčiame Korsoro mieste atidarytas „Korsor Biograf Teater“. Ten dar neteko lankytis, bet būtinai tai padarysiu.
Ir pagaliau priėjome prie to, kas yra šio straipsnio vinis. Pasirodo, būtent Rygoje taip pat veikia vienas iš seniausių kino teatrų pasaulyje – 1923 metais atidarytas, anuomet vadintas „Kino Rīga“, o dabar (nuo 2011 m.) jau perkrikštytas, bet nei kiek nepakeistas „Spledid Palace“ kino teatras. Absoliuti klasika, legenda! Savo grožiu lenkianti visas kino rodymo vietas tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, tiek Estijoje. Čia yra mūsų – Baltijos šalių – pasididžiavimas kino pasaulyje.
„Spledid Palace“ kaip tik dabar mini savo šimtmetį. Pats tas laikas apie šį kino teatrą sužinoti visai Lietuvai. Ant pagrindinio įėjimo kabo šviečiantys skaičiai „100“. Pats įėjimas didingas, tarsi į rūmus. Dauguma tų, kas čia ateina pirmą kartą, pirmiausia stoja fotografuotis.
Užėjus į vidų – pirmiausia bilietų kasa. Tokia pati, senovinė, pro langelį. Sėdi ten viena kasininkė, eilės visai nėra, matyt, daug kas bilietus perkasi internetu. Bandžiau ir aš, bet buvo sunku – jų tinklapyje repertuaras nurodomas tik latvių kalba. Angliškai rašoma bendroji informacija, kino centro istorija, tačiau ne repertuaras.
Telefonu paskambinti, pasidomėti apie seansus man taip pat nepavyko. Tas numeris, kurį jie nurodo „Google“, bent jau praėjusį penktadienį buvo išjungtas. O gal čia tik man, skambinant iš lietuviško numerio, nejungė.
Bet problemų su bilietais nebuvo, užėjau, pirmiausia paklausiau, kiek kino salių jie turi. Kasininkė – jauna, maloni mergina – paaiškino, kad yra dvi salės: viena mažoji, nelabai įspūdinga, ir didžioji – toji, dėl kurios atėjau. Užeiti į salę tiesiog apsižiūrėti jie neleidžia, ir tai yra suprantama. Kas čia būtų, jeigu vienas po kito smalsuoliai landžiotų dairytis bei fotografuotis.
Į kino teatrą reikia eiti žiūrėti filmų. Tuo metu, kai užėjau, rodė prancūzų kostiuminę dramą „Žana Diu Bari. Karaliaus favoritė“ (orig. „Jeanne du Barry“) su Johny Deppu. Kasininkė iš karto perspėjo, kad filmas bus originalo kalba su latviškais ir rusiškais titrais. „Angliškų nebus, ar nieko tokio?“ – pasiklausė ji manęs prieš parduodama bilietą. Patikinau, jog man tinka.
Į salę spėjau patekti likus 20 minučių iki seanso. Ir tiesiog nustėrau. Šitokio grožio nesitikėjau. „Spledid Palace“ man priminė didingiausius pasaulio teatrus, didingąją Vienos operos salę – na, gal čia kiek perspaudžiu, bet tikrai – kokį šimtą kartų sakiau įvairius ištiktukus. Stebėjausi, kaip gražu ir didinga. Ir kaip viskas išlaikyta iki šios dienos.
Tai kino teatras, į kurį norisi pasipuošti. Eiti su džinsais ir marškinėliais atrodo nepadoru, nes aplinka įpareigoja. Kampai blizga auksu, šviestuvai kaip rūmuose. Gal tik kėdės nieko gero, senokos, ne pačios patogiausios.
Senajame kino teatre veikia baras-kavinė. Tas irgi toks ne iš pačių įdomiausių. Pilsto vyną, šampaną, alų, limonadus. Nustebino, kad spragėsių neparduoda. Bet gal ir gerai, šitame kino teatre jie atrodytų ne į temą, supaprastintų tą didingumą. Tačiau parduoda visokius bulvių traškučius, kitokius užkandžius, kurie gal irgi nelabai pritinka aplinkai, bet juk alkanų žiūrovų nepaliksi. Reikia kažką pardavinėti.
Kažkodėl galvojau, kad į tokį kino teatrą bilietai bus brangesni, tačiau likau maloniai nustebintas – kainos padorios, net labai. Senjorams, moksleiviams, pabėgėliams iš Ukrainos – 4,50 Eur, studentai gali užeiti susimokėję vos 5,50 Eur, darbo dienomis iki 17 val. įprastas suaugusiojo bilietas kainuoja 6,50 Eur, o nuo 17 val. 7,30 Eur. Savaitgaliais brangiausia – 8 Eur.
Pažadėjau sau ir draugams, kad kitą kartą į Rygą važiuosime tam, kad nueitume į kino teatrą. Patirtis, kuri įsimins visam gyvenimui.
