Marokiečiai puikiai supranta, kad į jų šalį atvykstantys turistai iš Europos, norės pamatyti tą tikrą Maroko gamtą, tikrą dykumą, bet viena bėda – šalia Marakešo nėra Sacharos, nėra tos dykumos, kurią jūs visi įsivaizduojate, todėl buvo sukurta netikra Agafai dykuma, kurioje įsikūrė labai daug dykumos viešbučių, dar vadinamų stovyklomis.
Apsilankiau stovykloje pavadinimu „Yes, we camps“ – taip, mes stovyklaujame. Čia pamačiau, ką galima sukurti vidury niekur, vidury smėlynų. Jeigu investuoji šiek tiek pinigų, įdedi šiek tiek fantazijos, gali sukurti labai aukšto lygio poilsio vietą.
Aš nenoriu, aišku, nieko įžeisti, bet būsiu visiškai atviras, sakydamas, kad netikroje dykumoje viskas netikra. Vienoje pusėje patiestas raudonas kilimas, kuriuos mėgsta visokie turtingi turistai, kitoje pusėje netikri vartai, kurie neužsidaro. Jokios funkcijos jie neatlieka, bet nusifotografuoti šalia tikrai galima.
Kai aš paklausiau šios vietos darbuotojų, kodėl čia tiek daug netikrų dalykų – jie ėmė juoktis ir paaiškino, kad jeigu turistus priiminėtų natūralioje aplinkoje, viskas atrodytų daug liūdniau ir skurdžiau, todėl greičiausiai nesulauktų tiek daug dėmesio.
Pagrindiniame stovyklos pastate, kuris yra palapinės formos, atvykę turistai užsiregistruoja. Visur, kur tik jie vaikšto, iškloti kilimai, kad nesusiteptų gražių batų. Visame palapinių komplekse gausu viešbučiams įprastų pramogų. Baras, restoranas ir net baseinas. Taip, baseinas dykumoje. Kai turi pinigų, gali turėti viską.
Tai ideali vieta tiems, kurie nori pailsėti nuo civilizacijos, bet nenori atsisakyti visų patogumų.
Pavyzdžiui, aš galvojau, kad tualetas dykumoje bus panašus į skylę, virš kurios reikia atsitūpti. Bet ne, čia yra normalus klozetas, tualetinis popierius, normalios kriauklės, muilas.
Apžiūrėjęs bendrąsias šio viešbučio erdves, patraukiau savo kambario link. Kambariai čia netipiniai, čia nėra pastato su ilgais koridoriais ir daugybe kambarių. Iš viso čia stovi 40 tokių palapinių. Tiesa, palapines jos primena tik iš lauko pusės.
Tokie nameliai būna dviviečiai, triviečiai ir keturviečiai. Kambaryje yra lovos, staliukas, spintelė, vonia ir tualetas. Žinoma, prabangos čia nereiktų ieškoti – gražu, jauku, ir be galo autentiška. Gaila, kad nėra kondicionieriaus, nes saulė čia labai prikaitina ir visai norėtųsi atsigaivinti. Bet vakare, kai sutemsta, čia pasidaro vėsu. Temperatūra šokinėja nuo 25-30 laipsnių dieną iki 9-10 laipsnių naktį. Tai tikrai didelis šuolis, todėl kambaryje rasite storas antklodes, tam, kad naktį nesušaltumėte.
Namelyje yra elektra, tačiau jūs neturėsite nei interneto, nei televizoriaus, ir tai yra padaryta specialiai tam, kad žmogus, atvykęs į dykumą, šiek tiek pabėgtų nuo visų tų technologijų, nuo kasdieninių naujienų ir pabūtų čia su smėlio kalnais, su įspūdingais vaizdais, su skania arbata ir maistu, kurį ruošia vietos šeimininkės.
Dažniausiai į tokių viešbučių nakvynės kainą būna įskaičiuota tradicinė vakarienė su menine programa ir šiek tiek kuklesni pusryčiai.
Kaip atrodo gyvenimas tokioje palapinėje, kodėl Orijus rekomenduoja atsikelti dar prieš kylant saulei ir kokiu maistu vaišinami svečiai pamatysite naujoje „Orijaus kelionės“ laidoje.
