Ištisus metus, kiekvieną penktadienį ir šeštadienį, žydrojoje Prancūzijos pakrantėje esančios Nicos baruose ir klubuose – sujudimas. Turistai iš visos Europos, tarp jų ir Lietuvos, atvyksta stebėti spalvingų ir kiek erotiškų „Drag Queen“ vakarėlių. Perukais galvas pasipuošę, į labai aptemptas sukneles įsispraudę, veidus storu makiažo sluoksniu pasidengę ir ant aukštakulnių šokantys vyrai tapo viena iš šio miesto vizitinių kortelių.
Pirmiausia norėčiau padėkoti Tadui ir Gražinai, porai iš Kauno. Jie mane informavo apie tokias linksmybes Nicoje. Kai susipažinome lėktuve, jie manęs paklausė, ką ketinu pamatyti nuvykęs į žydrąją pakrantę. Jie papasakojo, kad keliauja ten jau trečią kartą, todėl žino geriausias vietas. Ir visai netyčia Tadas užsiminė apie tai, kad vakarais jiedu su drauge eina stebėti moterimis persirengusių vyrų šou. Iš pradžių pamaniau, kad tai vyksta kažkur pogrindyje, kokiame nors slaptame arba specializuotame klube, bet klydau. Lietuvių pora ėmė rodyti nuotraukas telefone ir pasakoti, kad Nica tuo klausimu labai pažengusi. Nuvykęs įsitikinau, kad tai tikra tiesa. Šis miestas – tikras persirengėlių rojus. Jie ten tikros žvaigždės, kurioms ploja, neša dovanas ir gėles.
„Drag“ – tai persirenginėjimo kitos lyties asmenimis kultūra. Jos atstovai vadinami tikrai nekukliai: moterimis persirengę vyrai yra karalienės arba angliškai „queen“, vyrais persirengusios moterys yra karaliai arba angliškai „king“. Sujungus šiuos du terminus išeina „Drag Queen“ ir „Drag King“.
Nuo translyčių žmonių „drag“ karaliai ir karalienės skiriasi tuo, kad persirengia tik trumpam – vienam vakarui, festivaliui ar tiesiog pasirodymui klube. Po to nusivalo makiažą ir grįžta į kasdienį gyvenimą.
Pernai „The New York Times“ paskelbė, kad dabar yra tikrų tikriausias „drag“ kultūros aukso amžius.
Vienas įtakingiausių pasaulio dienraščių savo viršelį papuošė „drag“ karalienės RuPaul nuotrauka. Nuo tada net ėmė spausdinti kassavaitinę pasaulyje dabar be galo populiaraus televizinio šou „RuPaul Drag Race“ apžvalgą. Šis šou 2018-iais prestižiniuose „Emmy“ apdovanojimuose buvo paskelbtas geriausiu konkursu televizijos eteryje. „Drag“ kultūrai tai buvo svarbus įvertinimas, nes galiausiai į šiuos savotiškus pasirodymus imta žiūrėti kaip į tikrą meno formą. Procesas, žinoma, užtruko ilgokai, RuPaul „VH1“ televizijos eteryje debiutavo dar 1996-iais. Teko palūkėti net 22 metus, bet kaip sakoma: geriau vėliau nei niekada.
Nors pagrindinė LGTB bendruomenės sostinė Prancūzijoje yra Paryžius, Nica jį sparčiai vejasi. Ko trūksta Paryžiui, turi Nica. Tai geras oras, žydras vanduo ir gausybė žmonių su bikiniais, kurių galvose vien vėjas ir linksmybės. Čia itin sparčiai daugėja specialiai LGBT skirtų vietų, renginių ir net paradų. Be kasmetinio „Pride“ parado ir LGBT filmų festivalio, čia vyksta „Queernaval“ – dar didesnis renginys, skirtas visiems, kurie jaučiasi kitokie. Terminas „Queer“ tiesiogiai reiškia „keistas“ arba „kitoks“, tačiau jis imtas naudoti visoms seksualinėms mažumoms įvardinti, įskaitant ne tik homoseksualus bet ir, pavyzdžiui, aseksualus, biseksualus, transeksualus ir panašiai.
Visi jie, drauge su palaikymo palyda, apsikarsto plunksnomis, blizgučiais ir užkuria vakarėlį būtent čia, Nicoje. Nors kol kas „Queernaval“ yra Nicos karnavalo dalis, jis įgauna visai kitą atspalvį ir atskirą gyvenimą. Visa Massena aikštė tampa milžiniška šokių aikštele.
Prancūzija dažnai minima kaip viena draugiškiausių šalių įvairioms seksualinėms mažumoms. Apklausos rodo, kad daugiau nei 70 procentų prancūzų mano, kad homoseksualumas turėtų būti priimamas visuomenėje, be to, dauguma palaiko tos pačios lyties santuokas. Nuo 2013 metų Prancūzijoje tokios santuokos jau yra legalios. Todėl tikrai nekeista, kodėl „drag“ karaliai ir karalienės čia klesti.
Nicos gyventojai sako, kad „drag“ programos čia išpopuliarėjo prieš daugiau nei dešimt metų. Viskas prasidėjo nuo kelių gėjams skirtų barų ir klubų, kuriuose smalsuoliai paprasčiausiai nebetilpdavo. O juk kai poreikis didėja reikia didinti ir pasiūlą. Labai greitai „persirengėlių“ pasirodymai pradėti rengti pagrindinėse pasilinksminimo vietose. Jų pėdomis pasekė ir mažiau populiarūs bariukai, kavinės. Galiausiai norėdami pritraukti daugiau klientų – bent kartą per mėnesį „drag“ šou ėmė siūlyti kone visi.
Dabar kiekvieną savaitgalį Nicoje platinama speciali brošiūra, kurioje skelbiama, kur ir kada šoks, gros, o gal net dainuos vadinamieji karaliai ir karalienės. Tiesa, moterimis persirengę vyrai, tiek čia, tiek visame pasaulyje yra populiaresni už atvirkštinį variantą.
„Drag“ pasirodymai dažniausiai būna šiek tiek komiški: karaliai ir karalienės šoka, dainuoja, vaidina garsias pramogų pasaulio asmenybes, dažniausiai jų pasirodymai seksualūs, kartais net primena striptizo šou.
Šou programos rengiamos skirtingais lygmenimis ir keliais etapais. Vienos – ramesnės ir paprastesnės – vyksta ankstyvais vakarais vyninėse, bariukuose ir kavinėse, maždaug apie 21 val. Dažniausiai jos būna nemokamos ir prieinamos visoms amžiaus grupėms, net ir nepilnamečiams. Kitos, labiau iššaukiančios, erotiškos, rengiamos jau po vidurnakčio naktiniuose klubuose. Čia už įėjimą dažniausiai reikia susimokėti. Sakau „dažniausiai“, nes tikrai galima rasti ir nemokamų vietų.
Mane, atvykusį iš dievobaimingos Lietuvos, kiek nustebino, kad tose „švelnesniuose“ pasirodymuose žiūrovų gretose susirenka ir tėvai su vaikais. Na, kad prancūzai atsiveda savo pyplius, gal ir nieko keisto. Jie žmonės atvirų pažiūrų, laisvai mąstantys. Bet kai prie vieno tokio baro, kur plaikstėsi įspūdingų formų „Drag Queen“ gražuolė sutikau kelias lietuvių šeimas – tikrai atvipo žandikaulis.
Berniukas, gal kokių septynių-aštuonių metų pirštu rodė į šokantį persirengėlį ir lietuviškai mamos klausė: „kas čia?“. Panašaus amžiaus mergaitė tuo tarpu stovėjo šalia ir smagiai sau plojo.
Šalia dukros budėjęs tėvelis visą procesą filmavo arba fotografavo telefonu. Kai priėjau pasisveikinti, tikrai maniau, kad tai emigrantų šeimos. Juk jie londonuose ir dublinuose visko prisižiūri. Nereikia klubų – net ir gatvėse daug veiksmo būna. Bet spėdamas suklydau. Jaunos šeimos atvyko iš mūsų sostinės. Tai buvo jų pirmasis „Drag Queen“ vakarėlis, kurį pamatė visai netyčia, eidami pro šalį. Į baro vidų užeiti nedrįso, bet stebėti tokią programą iš šono jiems buvo įdomu.
Baro „Red cafe“, kuriame vyko vakarėlis administratorius sako, kad jokio amžiaus limito persirengėlių programai netaiko. Pasižiūrėti šiek tiek erotišką programą mėgsta tiek pagyvenę senjorai, tiek mokyklinukai. „Jų judesiai erotiški, tačiau jokių nuogybių mūsų artistai nerodo, todėl vaikams tai tikrai nekenkia“, – juokavo klientus prie įėjimo pasitinkantis vaikinas. Jo nuomone per televiziją parodoma kur kas daugiau erotiškų vaizdų, nei jų galima pamatyti „kultūrinėje“ ryškiųjų „Drag Queen“ programoje.
Labiausiai baro „Red cafe“ lankytojus įaudrino stambių formų persirengėlė. Vos tik ši uždainavo publika ėmė ploti ir klykti, lyg kokiai superžvaigždei. Keli vaikinai bandė ją liesti ir bučiuoti, bet „Drag Queen“ demonstravo, kad nėra lengvai prieinama.
Tie, kas tokius šou lanko dažniau – sako, kad įdomiausia būna tada, kai vyksta kokie nors grožio, dainavimo ar šokių konkursai. Tuomet artistai tarpusavyje konkuruoja ir stengiasi publiką sužavėti ypatingais triukais. Tokie dalykai dažniausiai vyksta ypatingomis progomis, per nacionalines Prancūzijos šventes, per Kalėdas ir panašiai.
Jei paklaustume bet kurio „drag“ karaliaus ar karalienės, kodėl tai daro, jie pasakytų, kad toks užsiėmimas jiems – tarsi terapija, būdas pailsėti, išreikšti save ir savo alter-ego.
Tiems, kurie galvoja, kad „drag“ kultūra – kažkoks keistas dvidešimt pirmojo amžiaus nukrypimas, derėtų žinoti, kad tokio persirengimo istorija siekia septynioliktą amžių. Šekspyro laikų teatre vaidinti galėjo tik vyrai, tad kažkuriems jų reikėjo puoštis ryškiu makiažu, ant galvos dėtis peruką, suknelę ir kulniuoti į sceną. Ir pats žodis „drag“, manoma, gimė tų laikų teatre. Kai vyrai persirengdavo moterimi, jie sakė, kad tokie sunkūs drabužiai juos traukia (angliškai „drag“) prie žemės. Ir štai šiandien turime visą kita lytimi persirengusių karalių ir karalienių kultūrą, vadinamą tuo pačiu žodžiu.
Tuomet dvidešimto amžiaus pradžioje JAV išpopuliarėjo vodevilio žanras. Tai buvo komiški moterimis persirengusių vyrų pasirodymai, apjungę burleską, šokius ir muziką. Tuo metu, manoma, išgarsėjo ir pirmoji „drag“ karalienė – Julian Eltinge. Moterimi persirengiantis vyras buvo tituluojamas geriausiai apmokamu aktoriumi, pralenkusiu net legendinį Čarlį Čapliną.
JAV galiojant sausajam įstatymui (1919 – 1933) veikė vadinamieji „spykyziai“ – nelegalūs barai, kur buvo parduodami alkoholiniai gėrimai. Tokiuose ėmė burtis ir homoseksualų bendruomenė, kuri mėgaudavosi „drag“ pasirodymais, ten galėjo išreikšti save ir pasilinksminti. Tokie bariukai veikė net iki šešiasdešimtųjų.
Nicoje labiau nei bet kur kitur Europoje klesti „Drag Queen“ kultūra. Šiame mieste yra daugybė vietų, kur vyksta pasirodymai, tereikia išsirinkti ir pasidomėti konkrečios dienos programa.
Jau minėtas „Red Café“ – savaitgaliais dirba iki 2 valandos nakties, dažnai rengia „drag“ pasirodymus, turi savo nuolatines karalienes.
„Red Café“ adresas: 9 Rue Halev, Nica.
„Le Glam“ – populiariausias gėjų klubas Nicoje. Savaitgaliais tiesiog sausakimšas. Čia šoka go-go šokėjos, „drag“ karalienės demonstruoja savo sugebėjimus. Už įėjimą čia teks susimokėti – apie 15 Eur.
„Le Glam“ adresas: 6 Rue Eugène Emmanuel, Nica.
„Le Swing“ – miesto gyventojai sako, kad tai labai „atsipalaidavusi“ vieta. Kai čia nevyksta „drag“ pasirodymai, įvairių amžiaus grupių žmonės kartu traukia karaokę. Dažniausiai skamba prancūziškos dainos, tačiau kartais dainuojamos ir angliškos. „Drag“ pasirodymai vyksta nereguliariai, bet sakoma, kad šioje vietoje jie būna ypatingai pikantiški.
„Le Swing“ adresas: 10 Rue Defly, Nica.
„Le Cave Wilson“ – garsėja senąja kabareto dvasia. Seni paveikslai, plakatai, sietynai – tarsi trisdešimtaisiais. O ir „Drag Queen“ programa čia garsėja išskirtiniu, senoviniu stiliumi.
„Le Cave Wilson“ adresas: 16 Rue Gubernatis, Nica.
Iš Vilniaus arba Palangos oro uostų į Nicą net tris kartus per savaitę skraidina kompanija „Airbaltic“. Skrydžiai vykdomi su trumpu persėdimu Rygoje.
Įdomumo dėlei reiktų pažymėti, kad „drag“ kultūra skinasi kelią ir į Lietuvos kultūros padangę. Šiemet ir pas mus buvo surengtas pirmasis „drag“ festivalis, kurio metu persirengėliai kovėsi dėl karalienės karūnos. Projekte „X-Faktorius“ išgarsėjęs Tomas Alenčikas-Alen Chicco ėmė organizuoti „drag“ vakarėlius ir viename Vilniaus klubų.
