Vilniaus ar Kauno eglė šiemet gražesnė? O gal Širvintų arba Alytaus? Panevėžys ir Klaipėda taip pat nori titulo, tai gal vis tik jie šiemet pasistatė gražiausią eglę? Vokietijoje, kai vietiniams žmonėms papasakojau apie mūsų šalyje vykstančią kovą, jie tiesiog ėmė juoktis. Nesuprato, kaip eglutės gali sulaukti tiek daug dėmesio, juk pas juos, Vokietijos miestuose, tų eglių stovi po penkias, 10, 20 – vien Berlyne jie turi per 80 skirtingų didelių eglių ir jau patys nesupranta, kuri iš jų pati pagrindinė.
„Eglučių kova – tai tik pradinukų kova. Vokietijos miestai varžosi dėl geriausios, pačios ypatingiausios, įspūdingiausios ir įdomiausios kalėdinės mugės titulo, o tai jau yra kita lyga – daug rimtesnis dalykas“, – man sako vienoje iš Kiolno kalėdinių mugių karštu vynu prekiaujantis Gunteris Ahbornas.
Jo stažas šiame versle jau bemaž 20 metų. Gunteris dirbo Hamburgo, Štutgarto, Brėmeno, Frankfurto kalėdinėse mugėse, o pastaruosius ketverius metus renkasi Kiolną. Anot jo, tai pati gražiausia bei geriausia mugė Vokietijoje. Tam pritaria ir milijonai kitų vokiečių, kurie įvairiose platformose, naujienų portaluose, televizijų laidose, radijo stočių eteryje kasmet balsuoja, kuri mugė yra numeris vienas.
Tarp šalies lyderių, be Kiolno, taip pat papuola Niurnbergas, Berlynas, Miunchenas, Drezdenas, Diuseldorfas, Hamburgas ir Leipcigas. Čia, jeigu remtis tai šaltiniais, kuriais rėmiausi aš (turizmą populiarinantis portalas timeout.com, kelionių aistruolių portalai lonelyplanet.com ir cntraveler.com, vokiečių dienraštis numeris vienas „Bild“, britų perkamiausias sekmadieninis laikraštis „The Sunday Times“). Jei remsitės kitais šaltiniais, gali būti, kad lyderiai išaiškės visai kiti. Na, bet Niurnbergą ir Kiolną pažymi visi, kas sudarinėja mugių topą.
Po kalėdinę Vokietiją man teko keliauti bent tris kartus ir dar niekada nenusivyliau savo patirtimi bei pamatytais vaizdais. Visą gruodžio mėnesį, iki pat Trijų Karalių šventės, šalis yra tapusi vienu dideliu Kalėdų festivaliu. Puošnu, kvapnu, triukšminga ir, svarbiausia, labai įdomu. Atrodo, Kalėdos pas juos minimos ne tik gruodžio 25-ąją bei 26-ąją, bet ir visą mėnesį. Nuo to tik geriau – juk ir žmonės atrodo laimingesni, ir miestai išsipuošę, o svarbiausia – šalies ekonomikai didžiulis pliusas. Visi tik viską perka, pinigus į kairę ir į dešinę leidžia.
Pasišoviau šiemet po kelerių metų pertraukos ir vėl apkeliauti Vokietijos kalėdines muges. Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio apvažiavau pusę šalies, lankiausi Berlyne, Niurnberge, Kiolne ir Diuseldorfe. Jeigu pažvelgsite į Vokietijos žemėlapį, tikrai suprasite, kad tai didelis darbas. Miegota nebuvo daug – tą tai aš jums tikrai galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti.
Ypač neramino faktas, kad mano kelionė sutapo su Vokietijos geležinkelių mašinistų streiku. Reikalaudami gerinti darbo sąlygas, vieną dieną, t. y. praėjusį penktadienį, jie tiesiog nedirbo savo darbo. Šalyje buvo atšaukti beveik visi keleivinių traukinių reisai. Na, bet ši istorija ne apie transporto problemas.
Keliauti po kalėdinę Vokietiją kas metus susiruošia ne tik milijonai vokiečių, kurie važinėja iš vieno miesto į kitą bei degustuoja mugių skanėstus, bet ir milijonai turistų iš viso pasaulio. Šiomis dienomis sutikau labai daug amerikiečių, danų, prancūzų, lenkų, italų, o taip pat ir nemažai lietuvių. Nebuvo nei vienos mano lankytos mugės, kurioje nebūčiau pasilabinęs mūsų kalba. Berlyne karšto vyno bokalus kilnojome su vietiniais, šiame mieste gyvenančiais lietuviais, Niurnberge sutikau tikriausiai visą lėktuvą iš Vilniaus atskridusių turistų (turime tiesioginį reisą su šiuo miestu).
Savaitgaliui į šį antrą pagal dydį Bavarijos žemės miestą atskrido pasisvečiuoti kelios šeimos su vaikais, jaunimo kompanijos, pavienės porelės. Visur vos ne ant kiekvieno kampo buvo lietuviai.
Kiolne didžiulėje mugės maišalynėje šeštadienio vakarą apsikabinome su čia gyvenančia lietuve, po to dar sutikau iš Amsterdamo atvykusią pasisvečiuoti mūsų tautiečių porą. Labai smagu, kad mūsiškiai šitiek keliauja ir domisi pasaulio aktualijomis. Mes kieti!
Kalėdinės mugės Vokietijoje rengiamos beveik 600 metų – nuo 1434-ųjų, kai Drezdene įvyko pati pirmoji. Kai kurios tradicijos yra išsaugotas iki šių dienų, kai kurie patiekalai gaminami tie patys, per šimtus metų jie išsaugojo receptus, skonius, viską! Tai be galo žavu ir miela.
Didžiulį įspūdį man paliko Niurnbergo centrinė miesto dalis. Viskas taip stipriai išpuošta, kad atrodo, jog toji mugė vyksta visur. Visose gatvėse, visuose įsukimuose, parduotuvių bei kavinių kiemeliuose. Todėl jie save ir pristato kaip „didžiausią mugę Vokietijoje“. Nors, pamenu Miunchene vykstančią – buvau joje prieš kelerius metus, toji man aną kartą pasirodė dar didesnė.
Jaukiausia, mieliausia širdžiai muge aš vis tik vadinčiau vykstančią Kiolne. Atrodo, kad dekoracijoms, lemputėms, kaspinėliams, burbuliukams jie išleido daugiausia. Nes visur, kur pasuki galvą – viskas papuošta, viskas šviečia. Nepaprastas grožis. Žinoma, prie efekto labai prisideda ir tai, jog pagrindinė Kiolno mugė vyksta tiesiai prie jų didingosios katedros. Kai tai pamačiau, iškart pasakiau, kad mano gimtasis Vilnius turi imti pavyzdį – štai, koks grožis turi vykti mūsų sostinės Katedros aikštėje.
Kalėdinėse mugėse vokiečiai parduoda įvairiausias dovanas – kepures, šalikus, pirštines, kojines, indus, megztinius, šviestuvus, aksesuarus, įvairius valgomus suvenyrus – keksus, pyragus, sausainius, meduolius, riešutus su apvalkalais. Taip pat vokiškose mugėse vyksta valgių bei gėrimų puota. Daugybė žmonių, manau, pagrindinė dalis visų ateinančių, mugėse prisivalgo ir prisigeria. Todėl į jas patariama ateiti visiškai tuščiu skrandžiu. Apie tai, kuo jie maitina bei girdo, aš dar parašysiu atskirą straipsnį, nes yra mums ko iš jų pasimokyti, o gal kažką ir nusikopijuoti.
Kalėdinės mugės Vokietijoje skirtos ne tik apžiūrinėti. Milijonams žmonių jos yra tapusios tradicine susitikimų vieta su draugais, šeimos nariais, giminėmis. Taip, tikrai – kai kurie mugėse rengia kasmetinius giminių suvažiavimus. Pats tai mačiau savo akimis. Mugėse vyksta įmonių vakarėliai, bendradarbių pietūs ir vakarienės, bendramokslių susiėjimai. Jose dalyvauja ir labai maži vaikai, ir visiški senučiukai.
O kad metai iš metų vykstantys šventimai nenusibostų, jog žmonėms nedingtų noras jose lankytis, mugių organizatoriai vis ką nors keičia. Ne tik dekoracijas, ne tik išdėstymą, bet ir pramogas, temas. Pasistato atrakcionus, čiuožyklas, pasisamdo animatorių, rengia koncertus ir šou programas. Beveik kiekvienoje lankytoje mugėje mačiau po sceną, kai kur net po dvi.
Esu tikras, kad jeigu bent vienas Lietuvos miestas šalia gražiosios Kalėdų eglės atidarytų tokią vokiško stiliaus kalėdinę mugę, toji eglė būtų pasmerkta populiarumui. Visa Lietuva, o taip pat ir kaimyninių šalių – Latvijos bei Lenkijos – turistai plūstų į tą miestą ūliavoti mugėje. Sakysite, kad mes jau turime kažką panašaus Vilniuje ir Kaune? Na, turime, ir vadiname tai mugėmis, bet su Vokietijoje vykstančiomis dar tikrai negalime lygintis. Nei pramogų, nei skonių skaičiumi, nei, tuo labiau, dydžiu.
Beje, privalau pastebėti, kad šiemet Kiolno kalėdinė eglė jų Katedros aikštėje be galo primena mūsų Vilniaus eglutę. Ji irgi gyva, irgi iškelta į viršų, o nuo jos eina tūkstančių lempučių girliandos kaip koks skliautas dengiančių po eglute vykstančią mugę.
Vienas pavojingas dalykas su vokiškomis mugėmis. Juose ruošiamas maistas toks skanus, kad ajajai – po keturių dienų klajonių po šią šalį turiu +5 kilogramų prieaugį. Su maistu jie moka tvarkytis, gamina ne tik tam, kad parduotų, bet ir tam, jog valgytojams patiktų. Daugelis gamintojų sugrįžta į kalėdines muges metai iš metų, todėl nori pritraukti kuo daugiau klientų. Tas puikiai ir matosi – prie kai kurių kioskelių stovi tokios eilės, tarsi ten kažką dalintų nemokamai.
Žinote, kas pirmauja? Bulviniai blynai su obuoliene. Jų porciją (trys vienetai) Vokietijos mugėse parduoda po 6 eurus. Dar 2 eurus reikia sumokėti kaip užstatą už lėkštutę. Pavalgęs grąžinsi lėkštę – grąžins ir tuos 2 eurus.
O kokioje įsimintiniausioje Kalėdų mugėje teko lankytis jums? Kviečiame įspūdžiais ir nuotraukomis dalintis el. paštu pilieciai@delfi.lt
