aA
Ašgabate mus pritrenkė miesto baltumas ir gatvių tuštumas. Riedėjome jomis tingią popietę, o pirmasis sutiktas žmogus, kurį norėjome paklausti kelio, buvo saulės nukamuotas amerikietis. Pakalbintas rusiškai jis mums nė nesiruošė atsakinėti, tačiau užkalbintas angliškai jis mikliai atsigavo ir keliais sakiniais išdėstė, švelniai tariant, ne patį mieliausią atsiliepimą apie galimybes Ašgabate surasti reikiamą adresą.
© M.Nemakštiškio nuotr.

Tautietė Reda, gyvenanti Turkmėnistane jau keliasdešimt metų, mums suorganizavo ekskursiją po miestą. Redos vyras Bairam pavežiojo po baltąjį miestą, kuriame kas 100 metrų stovi po policininką. Tiesa, miestas ir jo statybos užmojai įspūdingi, bet, kaip vėliau pamatėme, visa tai – tik fasadas.

Pasakojimai apie miestą, tiek iš Redos, tiek iš Bairam lūpų, pamažu iš didelio entuziazmo ėmė „pilkėti“ ir įgavo artimesnį realybei pobūdį. Apvažiavę pagrindines gatves ir aikštes, paminklų sankaupą, Saparmurat Nijazov mauzoliejų, grįžome namo. Miegojome didžiuliame kambaryje be jokių baldų turkmėniškai – ant kilimo.

Rytą, derindamiesi prie vietinės tvarkos ir Bairam patarimu, nusiplovėme automobilį. Plovėjas stengėsi labai rūpestingai šiūruoti Saulę, tačiau Donaldas neiškentęs liepė jam baigti žaidimus ir nuplauti tik purvą ir dulkes. Prieš palikdami Ašgabatą dar aplankėme „Ruskij bazar“ turgelį. Kai šioje vietoje lankiausi 1989 metais, tai atrodė didžiulė prekyvietė. Dabar ji mane tiesiog prajuokino savo dydžiu. Ką gi, viskas keičiasi priklausomai nuo mūsų požiūrio ir patirties.

Ašgabato pakraštys, kur pylėmės kurą išvažiuodami link Maro, nė iš tolo nepanėšėjo į miesto centro baltumą, nors kai kurie blokiniai namai jau renovuojami. Bet nenustebsiu, jei ta renovacija baigsis tik fasadų apklijavimu marmuro plytelėmis.

Išvažiavus iš miesto, pasimatė tikrasis Turkmėnistano grožis ir veidas. Kelias vis prastėjo, asfalte daugėjo duobių. Likau nesupratęs, kam mes mazgojome Saulę. Sustojome vienoje degalinėje išsivirti kavos. Donaldas pamaitino vietinius šunis papelėjusia lietuviška duona. Nors jų šonkauliai ir matosi, bet didelio entuziazmo duonai jie nerodė.

Vakare atvykome į Bairamalį. Vietinė aplinka nenuteikė gomurio maloniai, tuo labiau, kad Donaldas ėmė įtarinėti, kad mūsų Saulės variklis nepatenkintas vietinio dyzelinio kuro kokybe, todėl ėmė skleisti įtartinus, jam nebūdingus garsus. Bet baimes atidėjome rytdienai. Vietiniame viešbutyje pasiėmėm liukso kambarį. Jame buvo net kondicionierius, kuris veikdamas skleidė traktoriaus variklio garsą. Donaldui liukso lovos spyruoklės dūrė į šoną, o mano lovoje per pusę centimetro styrojo vinis ir dūrė tiesiai į nugarą. Negana to, vatinis čiužinys buvo taip išgulėtas, kad pačiame jo centre puikavosi gryna lenta, vatos nebuvo nė kvapo!

Rytą atsikėlėme 7 valandą, nors vietiniai, anot Donaldo, jau neršė nuo 5-os. Čia pat prie mašinos, bandant jai šiek tiek nuleisti ratus, kad minkščiau važiuotųsi, prisistatė kokių 30-35 metų bičiulis auksiniais dantimis. Iš pradžių jis pasiteiravo, ar mes ne iš Maskvos. Atsakiau jam, kad be Rusijos pasaulyje dar yra daug valstybių – Vokietija, Mauritanija, Lietuva, Kanada. Deja, mano ironijos jis nesuprato. Paklausęs dar poros nereikšmingų klausimų, priėjo prie svarbiausio – ar nerūkome? Pasakiau, kad ne ir po 20 sekundžių jo jau ir pėdos buvo ataušusios. Taaaip. Lietuvoje taip buvo prieš 25 metus.

Nuvykome į Mervą, Saulė lyg ir nekėlė jokių pokštų, tačiau dėl nelygaus kelio ėmė kažkas barškėti vairuotojo priekiniame rate. Spėjau, kad stabdžių kaladėlės, nes stabdant garsas dingdavo. Merve apžiūrėjome senovinius miestus. Informacinė lenta prie Sultan Sandžar mauzoliejaus skelbė, kad marmurinių miestų statytojai nesugebėjo rasti manatų moliniam istoriniam paminklui sutvarkyti – turėjo pafunduoti turkai. Archeologinius kasinėjimus finansiškai remia JAV ambasadorius, vėlgi ne Turkmėnistanas. Bet nemažus pinigus už įėjimą ir netgi fotoaparato mokestį sugeba paimti. Suvenyrai skurdūs, jų pagrindas – kupranugario vilnos virvutės. Taigi, nuo 1989 m. Turkmėnistano provincijoje labai mažai kas tepakito.

Ilgokai paklaidžioję po Bairamalį, duobėtu keliu pasiekėme automobilių trasą, vedančią į Turkmėnabatą. Pati trasa, beje, irgi baisoka. Beriedėdami ja, pakelėje, pastebėjome saksaūlo pavėsyje tiesiog smėlyje gulintį dviratininką. Olandas Jim jau penktą mėnesį keliauja dviračiu, važiuoja į Indoneziją. Kelionę ketina baigti kitų metų balandį. Davėme jam vandens, arbūzo ir palinkėjome gero kelio.

Per Turkmėnabatą šiaip taip nuvingiavome iki pontoninio tilto per Amudarją. Ilgai ginčijomės su pareigūnais, bet net su jų viršininkų pagalba nesugebėjome išsiderėti nemokamo pravažiavimo. Tai mums kainavo 20 vietinių manatų ir 52 JAV dolerius. 20 manatų kainavo „paslauga“. Klausiu – kokia? „Kaip kokia – paslauga!“. „Už kokią paslaugą?“ – klausiu. „Nu, už paslaugą“. Tada mane ir pritrenkė vieno vietinio auksaburnio pastaba mūsų adresu: „Ot suįžūlėjo užsieniečiai – greit norės po mūsų šalį važinėti už dyką!“ Grynas azijietiškas mąstymo perlas ir nusistatymas – vakarietį būtina skusti. Šlykštu. Kitaip sakant, konstatavome, jog kaina neatitinka suteiktos paslaugos lygio.

Vievis - Taškentas: tušti Ašgabato prospektai ir palydos Turkmėnbašio uoste. III dalis
© M.Nemakštiškio nuotr.

Pasienyje Turkmėnistano pareigūnai vėl viską tikrino net išsijuosę, bet, ačiū dievui, tai truko nelabai ilgai ir nieko nekainavo. Nuvažiavome pas uzbekus. Stebėjomės pasieniečių apranga, panašia į amerikiečių, ir apskritai geresne tvarka. Čia taip pat nieko nemokėjome, tik muitininkas labai ilgai krėtė mūsų vaistus.

Už sienos išsikeitėme 200 JAV dolerių į juokingus uzbekiškus pinigus, kurių didžiausio nominalo kupiūra atitinka maždaug vieną eurą. Gauti pinigai vos tilpo Donaldui į dvi šortų kišenes:). Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad pasienio sukčiai mums pinigus pakeitė pakankamai mažu kursu – davė tik apie 80 proc. to, kas priklausė. Taigi, nesilaikėme taisyklės, kad pasienyje pinigų niekada neapsimoka keisti.

Netoli Bucharos vakarienei suvalgėme skanų avienos šašlyką, tačiau tik vėliau supratome, kad tai buvo geriausias šašlykas, kurį valgėme šioje kelionėje. Pakeliui į Samarkandą stebėjome aktyvų naktinį gyvenimą, kelias nebuvo puikus, tačiau Samarkandą pasiekėme laimingai. Netoli centro suradome karavansarajaus tipo viešbutuką „Uzbegim Plaza Hotel“.

Po Bairamalio viešbučio šitas viešbutis Donaldui pasirodė esąs 6 žvaigždžių, nors jame nebuvo tualetinio popieriaus ir interneto, o televizoriaus nebuvo galima žiūrėti todėl, kad rozetė sienoje buvo tik viena, nors laidai su kištukais – du: vienas televizoriaus, kitas – tiunerio. Tai gali įsijungti arba tik televizorių, arba tik tiunerį. Tiuneris nerodo nieko žiūrimo, apart kanalo numerio, o televizorius nieko nerodo be tiunerio. Užtat administratorius mums pažadėjo pusryčius, o akylas sargas aikštelėje pažadėjo mūsų automobilį saugoti už 3000 somų, t.y. 67 euro centus. Kuo ne rojus?

Kitą dieną paskyrėme detaliai Samarakando vizitacijai. Pradžiai apžiūrėjome Registano aikštę ir aplinkines medreses. Patiko Samarkando tvarkingumas, spalvingumas, turtinga ir įvairi suvenyrų prekyba. Prisipirkome uzebkiškais raštais dabintų dubenų vaisiams ir smulkmenų namams. Čaichanoje papietavome „višta tabokoje“. Pailsėję apėjome kitas lankytinas Samarkando vietas, o po Šakh-i-zinda nekropolio apžiūros pavargęs įsiverčiau į aryką ir nusimušiau koją. Palaikiau tai ženklu, kad laikas apleisti jau šį miestą.

Kelias į Taškentą buvo pakenčiamas ir sutemus pasiekėme Uzbekistano sostinę. Prie miesto užrašo, pavažinėję prieš eismą žiedais, surengėme išplėstinę fotosesiją. Sekėme į miesto centrą paskui melionų pilnus autobusiukus, kurie, mūsų spėjimu, važiavo į turgų. Keista šalis, atrodo, kad nieko gero, apart arbūzų, melionų bei medvilnės ir nesurasi. O ir tuos pačius melionus – kiek juos gali bevalgyti? Skurdas, vienok.

Viešbutį Taškente radome sunkiai, nes centre jų mažai, o ir tie patys labai brangūs. Apskritai Uzbekistane labai nervina tai, kad lygiai taip pat, kaip kokiu sovietų žlugimo laikotarpiu, paklausus, kiek kainuoja bilietas į muziejų arba nakvynė viešbutyje, būdavo atsakoma klausimu į klausimą – o iš kur esate? Ir jei esi iš normalios šalies, tai mokėk nesvietną kainą. Kvailystė.

Ta proga, kad pasiekėme kelionės tikslą, vakare kiniškame viešbutyje „Golden Valley“ patvarkiau pusę butelio konjako „Ozbekiston“. Tiesa, pats konjakas buvo šiaip sau...

Tai lėmė, kad rytas išaušo irgi šiaip sau. Papusryčiavę išvažiavome keisti pinigų, nes vakar už viešbutį nemokėjome specialiai, viešbučio tarnautojo patarti: neturėjome grynųjų pinigų, o jei būtume mokėję banko kortele, būtume atsiskaitę pagal „oficialų kursą“. Kada paskutinį kartą matėte Lietuvoje, kad pinigo kursas banke ir tarpuvartėje skirtųsi keliasdešimt procentų? Keičiant pinigus buvo labai įdomu žiūrėti, kaip valiutos keitėjai juos nešiojasi pirkinių maišeliais – Uzbekistano somų vertė dolerio ar euro atžvilgiu nėra dramatiška – vienas padorus piniginis vienetas kainuoja 4-5 tūkstančius somų, tačiau pati didžiausia somų kupiūra yra tik 5000 somų! Donaldas paskaičiavo, kad viename maišelyje negali tilpti somų daugiau, nei už 3000 eurų.

Netoli viešbučio esančiose autodirbtuvėse pakeitėm tepalą Saulės variklyje ir nuvykome į pagrindinę Taškento Nepriklausomybės aikštę. Uzbekistanas rugsėjo pirmąją kaip tyčia šventė savo nepriklausomybės dieną, tad aikštėje buvo „liaudies vaikštynės“. Tiesa, tai ką pamatėme miesto centre, leido daryti išvadą, jog Taškento didybei iki Ašgabato užmojų dar toloka.

Kita vertus, Taškentas pasirodė jaukesnis. Po pietų apėjome Čorsu turgų, kuris iš tikrųjų ir buvo galutinis mūsų kelionės tikslas. Kilimai ir kiti suvenyrai šiame turguje buvo prasto lygio. Prie sovietinio stiliaus metalinės giros bačkos pabandėme vietinio morso. Nelabai supratome, iš ko jis pagamintas, tačiau jis mums nepatiko, nes „kirpo“ gerklę. Nusipirkome suvenyrams kuragos (džiovintų abrikosų) ir kiš-mišo (juodųjų razinų), sau – blizgantį rūkytą viščiuką, raugintų agurkėlių. Apžiūrėję netoli turgaus esančią Kukeldašo medresę bei Uzbekistano parodų centre (akivaizdžiai kažkada besivadinusiame Uzbekijos TSR Liaudies ūkio pasiekimų paroda) įkurtą japonišką sodą, palikome miestą. Nieko ypatingo tas Taškentas, pasakyčiau. Tikrai!

Vievis - Taškentas: tušti Ašgabato prospektai ir palydos Turkmėnbašio uoste. III dalis
© M.Nemakštiškio nuotr.

Prasidėjo mūsų kelionė namo. Važiuodami link Bucharos, pakeliui labai ilgai ieškojome degalinės, kurioje būtų galima nusipirkti dyzelinio kuro. Buvome sustoję poroje vietų, bet piltis kuro jose nesiryžome, nes įtarėme, kad tas dyzelis gali tikti nebent traktoriams ir „Kamaz“‘ams. Vėliau radome normalesnę degalinę, kurioje kuro prisipylėme pilną baką. Pakelėje pirkau didelį melioną. Sumokėjau nepilną dolerį, o pardavėjas sakė, kad jis turėtų laikytis nesupuvęs „pakankamai ilgai – kokias 4 dienas“. Vežiau jį iki namų 13 dienų ir jis buvo nuostabus, vaikai jį sutašė su pasigardžiavimu.

Pravažiuojant medvilnės laukus prisiskyniau medvilnės dėžučių – ir jau beveik subrendusių, ir pusiau prasiskleidusių, ir dar visai žalių. Dukra vėliau jas nusinešė į Science pamoką mokykloje ir ten sužibėjo.

Kol pasiekėme Bucharą, pakeliui užkniso policininkai, vis registravę mus į riebaluotus sąsiuvinius. Labiausiai mums įsiminė policininkas, kuris mus užregistravo pieštuku į nušiurusį sąsiuvinį net nepažiūrėjęs nė vieno mūsų dokumento.

Bucharoje radome labai jaukų karavansarajų senamiestyje. Tai buvo vienas geriausių viešbučių, kuriuose teko nakvoti kelionės metu. Viešbučio kiemelyje suvalgėme Taškente pirktą blizgančią vištą ir ėjome ilsėtis.

Rytą Donaldas nuėmė Saulės ratą ir bandė nustatyti žlegėjimo priežastį, tačiau to padaryti nepavyko. Gerai nors tai, kad ant stabdžių kaladėlių radome dar daug „mėsos“. Rytas buvo ūkanotas, nukrito netgi keli lašai. Apėjome Bucharos senamiestį, prekybinius kupolus, kelias medreses, tvirtovę, Ismail Samani mauzoliejų. Senamiestyje visiškai atsitiktinai pakalbinau pagyvenusią moterį su drauge ir paklausiau kelio. Tačiau vietoje atsakymo išgirdome labai išsamų pasakojimą apie Bucharą, jos istoriją. Pasirodo, užkalbinta moteris iki išėjimo į pensiją dirbo ekskursijų vadove.

Vievis - Taškentas: tušti Ašgabato prospektai ir palydos Turkmėnbašio uoste. III dalis
© M.Nemakštiškio nuotr.

Restoranėlyje suvalgiau tikro uzbekiško plovo. Skanus, tačiau nenumiriau iš susižavėjimo. Cepelinai geriau. Donaldas nupirko sūnui ilgai ieškotą lenktinį peiliuką, ant kurio vietinis meistras išgraviravo dedikaciją. Aš kolekcijai papildyti nusipirkau dar vieną, šį kartą pagal uzbekišką tradiciją pieštą, paveiksliuką.

Dar su šviesa pajudėjome į Chivą, bet kelias buvo baisus. Vėliau jis kiek pagerėjo, o paskui iš viso pavirto kosminio lygio betonine autostrada, kurią statė kinų kompanijos. Bet šis stebuklas tęsėsi tik 100 kilometrų – vėliau vėl prasidėjo baisi kratyklė. Pravažiavę gerą kelio gabalą painiais sodų keliais palei Urgenčą ir patį Urgenčą, sekdami sovietinių laikų turistinės infrastruktūros pasididžiavimu – tarpmiestine troleibusų linija – už poros dešimčių kilometrų privažiavome Chivą. Apsigyvenome svečių namuose visai šalia pagrindinių senamiesčio vartų.

Rytą svečių namai nustebino itin gausiais ir skaniais pusryčiais, kurių nesugebėjome įveikti iki galo. Apžiūrėjome Chivą ir jos minaretus – baigtus ir nelabai. Deja, šiam miestui trūksta kažkokios dvasios, jis neužburia. Donaldas iš prekeivių nebrangiai pirko kailinę kepurę dovanų. Stebino tai, kad tokiais dalykais prekiaujama šioje šalyje.

Išvažiuodami iš Chivos sutikome olandų ir vokiečių grupę, kuri startavo Lietuvoje ir važiuoja panašiu maršrutu kaip ir mes, skirtumas tik tas, kad jie panašų kelią planavo įveikti per keturis mėnesius, tuo tarpu mes tam skyrėme tik mėnesį. Pasidalinome įspūdžiais ir iškeliavome sienos su Turkmėnistanu link. Sieną kirtome palyginti nesunkiai, bet prajuokino Turkmėnistano pasienietis, kuris, atiduodamas paskutinius dokumentus, pasitempęs išpyškino: „Welcome to the Republic of Turkmenistan!“

Dykumoje už Dašauzo sustojome ir sočiai papietavome. Atsipūtę prisidarėm nuotraukų dykumos fone ir tai buvo faktiškai paskutinės teigiamos emocijos Karakumuose. Atsipalaiduoti buvo didžiulė klaida. Nors kelias buvo dar palyginti neblogas, bet kartais asfalte pasitaikydavo nemenkų duobių. Taigi, padariau vairavimo klaidą ir kone iš eilės du kartus rėžiau su priekiniu keleivio ratu į tokias duobes. Nuo to laiko dešiniajame priekiniame rate ėmė kažkas barškėti, lyg daužytųsi metalas į metalą.

Kelias prastėjo, metalas į metalą daužėsi vis garsiau. Važiavome labai saugodamiesi ir mus ėmė lenkti netgi „Zil'ai“. Privažiavę Darvazą, sužinojome, kad ugnies krateris, kurį planavome aplankyti, yra apie 12 kilometrų nuo kelio ir prie jo be džipo privažiuoti negalima. Nervino ratas, todėl nuvažiavome toliau. Telefono ryšio dykumoje tarpais iš viso nebuvo, tik stepinių lapių – korsakų – buvo sočiai. Lėtai įveikėme naktinę dykumą ir apie 4:30 buvome vėl pas Redą Ašgabate. Jos namus šiame mieste be adresų ir be gatvių pavadinimų šį kartą radome tiesiog kažkokiu stebuklingu ir paprastu radimo būdu. Bet nuotaika buvo prasta. Nusprendę, kad rytas už vakarą protingesnis, nuėjome miegoti.

Rytą apžiūrėję automobilį, ėmėme įtarti, kad gedimas gali būti sutvarkomas vietoje. Tačiau serviso paieška vyko turkmėnišku tempu. Vienas jų neturėjo suvirinimo aparatūros, pas kitą buvo eilė. Meistrai pažadėjo 15:00 atvykti apžiūrėti Saulę. 14:45. Laukiam. 15:45. Laukiam. Ir 16:45 laukiam. Tik 17:45 meistrai atvažiavo. Iki to laiko Donaldas pats suspėjo išsiaiškinti, kad suvirinimo darbų nereikia. Meistrai vargiai, bet sutiko sutvarkyti amortizatorių dar šiandien. Nuvažiavome į priemiestį.

Vievis - Taškentas: tušti Ašgabato prospektai ir palydos Turkmėnbašio uoste. III dalis
© M.Nemakštiškio nuotr.

Tokios netvarkos „servise“ nebuvau matęs. Ir nors elektros energija Turkmėnistane labai pigi, tačiau šiame „servise“ meistrai dirba pasišviesdami... mobiliaisiais telefonais. Atsarginių dalių pakuotes ir tai, ką išardo iš automobilių, senas dalis ir agregatus meta tiesiog po kojomis ir niekada nesurenka. Šiukšlių krūva, kurioje kartu pūpsojo ir maisto, ir techninės atliekos, puikavosi pačiame kiemo centre.

Kaip ten bebūtų, vaikinai amortizatorių nuėmė, išardė, supresavo jo viršutinį mazgą ir sumontavo atgal. Ir jis nebarškėjo! Meistrai prašė 150 JAV dolerių, nuderėjome iki 100.

Vakare Redos žentas, susiskambinęs su Turkmėnbašyje gyvenančiu draugu, sužinojo, kad šiuo metu uoste stovi keltas ir kraunasi, o netrukus, po kelių dienų, Turkmėnbašis kaip miestas bus uždarytas – neskris lėktuvai, neplauks keltai, nevažiuos traukiniai – vyks prezidento vadovaujamas Seniūnų tarybos – Jašuli Maslachaty – posėdis. Vadovaujantis vietos supratimu, vien dėl to reikia uždaryti miestą kelioms dienoms. Mūsų vakarietiškose galvelėse tai nelabai tilpo.

Atsisveikinome su maloniai mus priėmusia Redos ir Bairam šeima ir 23:00 išsiruošėme į Turkmėnbašį, kad spėtume į, galbūt, paskutinį keltą prieš didžiąją „šventę“. Reda į kelionę mums įdėjo du arbūzus.

Naktinė kelionė nebuvo sunki, tačiau uoste pamatėme, kad keltai – du. Bet dvigubai didesnis pasirinkimas nei tikėjomės, nelėmė nieko gero. Vienas iš keltų priklauso azerbaidžaniečiams, skirtas geležinkelio vagonams kelti ir neima automobilių, tik keliolika keleivių.

Tuo tarpu kitas, priklausantis turkmėnams, ima ir keleivius, ir automobilius, yra gerai įrengtas, bet ketina išplaukti vakare į jūrą ir ten reide stovėti dvi paras. Bandome daryti visus žygius, skambiname kur tik galime, kad tik mus paimtų azerbaidžaniečių keltas. Keltų prieplaukos budintysis išpildė mums duotą pažadą ir pasikalbėjo su kelto „Karabakh“ kapitonu, kad pastarasis mus paimtų su automobiliu. Kapitonas sutiko.

Budintysis „prasuko“ reikalus ir su Turkmėnistano muitinės pareigūnais ir jie taip pat sutiko mus įleisti į geležinkelio keltą. Tačiau tai buvo tik gera pradžia. Po ilgo vagonų krovimo proceso, kurį buvome priversti stebėti įsaulyje, mudu vos neišdžiūvome. Saulė kaitino žiauriai, o jei nebūtume gėrę daug vandens, būtų buvę tikrai blogai. Budinčiajam už paslaugas sumokėjome 170 Turkmėnistano manatų, tačiau reikia pažymėti, kad jis atidirbo kiekvieną gautą pinigėlį, o laivui išplaukiant, atėjo netgi mums iš tolo pamojuoti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pasaulinei turizmo dienai paminėti – keturios dienos pramogų Druskininkuose

Rugsėjo 27-ą dieną turizmo verslų atstovai švęs Pasaulinę turizmo dieną, o kartu su jais - ir...

„Ryanair“ atšaukia šimtus skrydžių: laukia didžiausias streikas per visą bendrovės istoriją (27)

Penktadienį, rugsėjo 28 d., „Ryanair“ pilotai surengs streiką, kuris, jų teigimu, bus...

Turizmo sektoriaus gigantas pasidalino įžvalgomis apie Vilnių

Susidomėjimas Vilniumi tarp užsienio keliautojų sparčiai auga. Tai rodo vienos didžiausių...

Keliautojai įniršę: kas trečias „TripAdvisor“ skelbiamas atsiliepimas – melagingas (26)

Begalė atostogas planuojančių piliečių apmaudžiai apsigauna pasitikėdami vienoje...

Kinijos svečiai gėrisi įspūdinga debesų jūra

Džangdziadzijės nacionaliniame miško parke Kinijos Hunanio provincijoje kaip niekada gausu svečių...

Top naujienos

Indrė Makaraitytė. Kiek tau skauda, kad Lietuvoje išžudyti žydai? (256)

Popiežius Lietuvoje viešėjo ir tą dieną, kai buvo minimas Vilniaus geto likvidavimo 75-metis....

Kreivus žvilgsnius į lietuvį pasaulio vicečempionų šalyje keičia septynženkliai pasiūlymai specialiai DELFI iš Zagrebo (4)

Užėjęs į kavinę išgerti puodelio espresso , Mindaugas Nikoličius gali nekrapštyti iš...

Draudikai perspėja: sukčių taikiniu tapo vairuotojai žiedinėse sankryžose – įkliūti gali kiekvienas (41)

Tyčia sukelti eismo įvykiai siekiant pasipelnyti – neretas sukčiavimo būdas užsienyje, tačiau...

Siurprizas Guogai: „valstietis“ yra pasirengęs įrodyti, kad jis geresnis (36)

Valstietis – žaliasis parlamentaras Tomas Tomilinas yra pasiruošęs įrodyti bendrapartiečiams,...

Gyventojų skaičiumi susirūpinusi Vyriausybė galvoja apie naują mokesčio lengvatą (55)

Demografijos, migracijos ir integracijos politikos strategijos įgyvendinimo planą rengiančioje...

Dėl Abramovičiaus Šveicarija skambina pavojaus varpais (3)

Rusų milijardieriui Romanui Abramovičiui nedavė leidimo apsigyventi Šveicarijoje, nes policija...

Siaubas Molėtuose: medikai konstatavo dešimtmetės mirtį (22)

Molėtuose mirė 10 metų mergaitė, jos mirties priežastis tiriama.

„Apple“ tvirtino, kad tai yra tvirčiausias stiklas išmaniųjų istorijoje: pirmieji „iPhone XS Max“ bandymai rodo ką kita (1)

„ iPhone XS Max“ ir „iPhone XS“ pradeda savo žygį per pasaulį. Juos jau gavo kai kurie...

Sveikos ir dailios lūpos: paaiškino, kaip jomis pasirūpinti atvėsus orams

Atvėsęs ir drėgnas oras greitai paveikia mūsų odą, ypač lūpas, todėl rudeniop, pajutus...

Ar žinojote, kad kaimynų amžius gali lemti jūsų būsto vertę?

Jei jūs – 20–64 metų turintis asmuo, veikiausiai gyvenate teritorijoje, kurioje įsikūrę tai...