Kažkada gyvavo posakis – visi keliai veda į Vieną. Vienu iš jų ir įvažiuojame į Austriją sostinės kryptimi. Kalnų kraštas, ordnungo (tvarkos) kraštas. Šaltojo karo metu buvęs šnipų rojus.
Zalcburgo vaizdas iš pilies terasos
© G.Katino nuotr.

Sovietai 1955 metais iš čia pasitraukdami paliko visą savo infrastruktūrą daryti įtaką šios valstybės politikai. Gal todėl dabar šią šalį taip mėgsta ypač turtingi Rusijos gyventojai.

Štai ir Viena mus pasitinka sovietinio kareivio išvaduotojo blizgančiu postamentu.

Pradedame pažintį nuo vieno labiausiai lankomų jos objektų – Šėnbruno rūmų. Jų parketais ir takais kadaise žengė daugybė žymių ir galingų žmonių, palikusių ryškų pėdsaką Istorijoje, įskaitant Mariją Antuanetę ir Napoleoną. Kaip ir visur Austrijoje, čia graži, sutvarkyta aplinka, įrengti atskiri sodai, net ir zoologijos, nedidelis labirintas, žydi gausybė gėlių, tyvuliuoja keli tvenkinukai su labai skaidriu vandeniu ir fontanais. Pavadinimas „šėnbrunen“ vokiškai tą ir reiškia: „gražusis fontanas“.

XIX amžiuje šiuose rūmuose gyveno ir Imperiją valdė kaizeris Pranciškus Juozapas I su savo žmona, liaudies numylėtine Elžbieta, vadinta tiesiog Sisi. Pastaroji paliko daug daugiau prisiminimų už savo vyrą.

Sisi buvusi nepaprastai graži moteris, labai save prisižiūrėjusi (mažai valgiusi, prisilaikiusi įvairių dietų, sverdavosi triskart per dieną, kad svoris neviršytų 50 kg). Nenaudojusi beveik jokių kosmetikos priemonių, išskyrus savo ilgų tankių plaukų priežiūrai skirtų, aktyviai sportavusi (gimnastika, greiti ilgi pasivaikščiojimai, fechtavimas, o ypač jodinėjimas bei medžioklė su žirgais). Ir visa tai – nežiūrint keturių pagimdytų vaikų, kurių tris pirmuosius anyta iš jos tiesiog atėmė.

Ši dama iki pat dabar Austrijoje laikoma moters grožio etalonu, nepaisant atskirų žmonių nuomonės, jog ji sirgusi anoreksija ir depresija. Jos vardu net pavadintas „Sisi sindromas“ – ginčytina depresijos forma, pasižyminti ypatingu aktyvumu. Tačiau iš tiesų daili, išdidžiai ir santūriai besišypsanti moteris, su deimantinėmis žvaigždėmis papuoštais ilgais tamsiais plaukais – tokia ji žvelgia iš daugybės portretų – užburia, ir nenuostabu, jog įvairios austrų reklamos siūlo produktus „galinčius padaryt jus panašias į Sisi“.

Viena. Imperijos rūmai

Austrijos parlamentas

Vienoje yra virš šimto muziejų ir meno galerijų, meną ir istoriją mylintiems, tikras klondaikas, tik spėk suktis. Štai tai ir daro pulkai turistų, nuo kurių gausos šio pasibastymo metu baisybiškai pavargome.

Nepaisant, kad čia germaniška šalis, lyginant su slaviškąja Čekija, šiukšlių gatvėse gerokai daugiau, nes amžinai ką nors valgantys keliauninkai tikrai vietomis susiduria su šiukšlių dėžių trūkumu. Kitas kontrastas po Čekijos – gausus musulmoniškų kraštų kilmės žmonių kiekis, dirbantis aptarnavimo srityse. Esama ir panašumų, abiejose valstybėse žmonės labai myli šunis, todėl dažnoje kavinėje su augintiniais ir užkandžiauja.

Pagaliau randame įsukimą į mums reikalingą gatvelę, ketiname apžiūrėti kelis įdomius pastatus. Jų autorius – labai savotiškų pažiūrų 20-to amžiaus menininkas ir architektas F. Hundertvaseris.

Pasak jo, gamtoje nėra tiesių linijų, tai dirbtinas, „bedievis“ dalykas, neleidžiantis žmogui pasiekti harmonijos. Todėl Frydricho sukurti namai banguotų formų ir linijų, sodrių, linksmų spalvų, nesimetriški, dažnai juose naudojami elementai – rutuliai ir kėgliai. Tokių pastatų galima pamatyti ne tik Austrijoje, bet ir Vokietijoje, Šveicarijoje, Japonijoje, JAV, Izraelyje ir net Naujojoje Zelandijoje, kur praėjo garsaus menininko-klajūno gyvenimo paskutiniai metai.

Vienoje vienas iš jo pastatų dabar vadinamas Meno namais. Prie jo atsitrenkus pirmiausia pajaučiame po kojomis šaligatvio bangas, o akys vėpso į ryškiomis „dėmėmis“ išdažytą fasadą su skirtingais langais. Ant stogų auga medžiai, fantastika. Įpėdinus į vidų – tokios pačios nelygios margos grindys ir sienos. Smagu dėbsoti į tokius žaismingus kūrinius, kuriais autorius siekė pagrindinio savo tikslo – žmogus pastate turi būti laisvas.

Belvederio rūmai. Tikras grožio parkas: gėlynai, fontanai, skulptūros, pasakiška miesto panorama, ir daugybė lėtai vaikštinėjančių žmonių.

Kažkaip labai staigiai čia temsta. Taip būna kalnuose, tačiau Vienos aukštis virš jūros lygio nedidelis, panašus kaip Vilniaus. Gatvėse įsižiebia žibintai, o mums dar maga pamatyti „Auksinį berniuką“ – kompozitoriaus J. Štrauso paminklą miesto parke. Esą tai labiausiai fotografuojama skulptūra pasaulyje. Ir dabar, nepaisant tamsos, čia pilna įvairiakalbių įvairiaspalvių žmonių, be perstojo „pyškinančių“ fotoaparatais. Hm, nemaža dalis jų tikrai tik dėl magiško reklaminio žodžio „labiausiai“...

Smagu čiuožti lygiais išpuoselėtais Osterreich autobanais, traukiame į Zalcburgą. Kartais stabtelime pasigrožėti gamtos peizažais, Dunojaus upe, mažais miestukais. Labai pažįstamai mielas paveiksliukas matyti prie krautuvėlių, pardavinėjančias savo išaugintas daržoves ir vaisius močiutes. Spėjame, jog net ir labai turtingose valstybėse pinigų pragyvenimui ne visi turi sočiai. Šviesiomis spalvomis išdažyti namai, šiuo metu vyksta kažkokie šventiniai renginiai, tai nemažai žmonių, įskaitant ir jaunimą, apsirėdę tautiniais rūbais.

Jau ir visai iš visų pusių mus supa kalnai, gražu. Štai ir to grožio pasekmės – viena iš keliaujančių mergaičių užsisvajojusi pareiškia, jog sutiktų ištekėti už bet kurio austro, kad tik čia gyventų – darosi įdomu, ar visi begrįšime.

Užsukame į apdainuotą poetų Sankt Gilgeno miestuką prie Volfgango ežero.

Pakylame vagonėliu į Cvelferhorno (dvylikaragio) viršūnę. Kai kas tikėjosi rasti edelveisų, bet atrandame tik kryžių. Austrai jais puošia kalnų viršūnes, viskas suprantama, čia irgi katalikų kraštas. Romantika matyti papėdėje maklinėjančias karves su skambaliukais po kaklu.

Cvelferhorno (12 ragų) viršūnė, 1522 m

Zalcburgas, nedidukas, bet baisybiškai garsus. Iš šono „įrėmintas“ uolų, kurios kadaise kartu su Zalcacho upe iš kitos pusės, atliko miesto gynybos funkciją.

Džyriname tiesiai prie Mirabelės sodų, iškyla problemų su kur numesti ratuotą žvėrį. Turistų tabūnai tuoj išves iš proto, o čia dar ir daugybė vestuvininkų. Mat ši vieta siejama su ištikima meile ir vaikų turėjimu. Ir dar – su „uždraustu vaisiumi“, kuris, kaip žinia – saldesnis.

Kodėl uždraustu?

Ohoho reikaliukas. XVII amžiuje Zalcburgo vyskupas pastatė čia pilį su visa prašmatnia aplinka, ir padovanojo ją mylimai moteriai. Su kuria, beje, susilaukė šešiolikos vaikų. Nieko čia ypatingo, tais laikais ir popiežiai viena kalbėjo, kita darė, kaip dabar yra, atsakys istorija laikui bėgant.

Rūmų aplinka iš pasakų serijos: gėlės, fontanai, pavėsingos alėjos, norisi nudribti ant vejos ir spoksoti į danguje stypsantį debesėlį, bet yra toks reikaliukas, kaip „ziegel ziegel oi-liu-liu“.

Mūsų jau laukia Mocarteumas. Tai aukščiausio lygio būsimųjų muzikos genijų kalvė, į kurią atvykti ir gauti pamokas iš įvairių sričių profesionalų gali tik talentingi ir pinigingi, mat tai labai prestižinis dalykas. Sklinda legendos, jog austrai yra gan pasikėlę žmonės ir norintiems pas juos kažką pasiekti, kelia drūtai griežtus reikalavimus. Taip sakant: arba darysi, kaip mes liepsime, arba tavęs nepripažinsime. Visai gali būti, jog tai tik gandas.

Čia pilna pastatų, vienaip ar kitaip susijusių su muzikos genijumi Mocartu. Štai ir nuo VII amžiaus vis dar tebeveikiantis vienuolynas, net šiurpuliukai bėgioja pagalvojus, kiek po jį bastosi per tokią ilgybę užgyventų dvasių.

Šv. Petro bažnyčia, kur palaidoti Mocarto tėvai. Gretimais pati seniausia pasaulyje, tebeveikianti nuo 803 metų, kavinė. Nors užkrimsti magėtų tokioje vietoje, bet stabdo įgeidžius nuogirdos, jog kainos joje irgi vienos iš iškiliausių šioje Žemėje. Nutariame, kad kai jau nusnobėsime, tada ir į ją užsuksime, kad vėliau galėtumėm pasigirti įkalus kavos pačioje seniausioje užeigoje už absurdišką kainą.

Čia pat ir kapinaitės, kur galima susipažinti su šio krašto laidojimo ypatumais. Ant paminklų beveik nėra gimimo datų, bet būtinai nurodyta mirusiojo profesija. Šit kapas su septyniais beveik identiškais XVIII amžiaus kryžiais. Čia palaidotas mūrininkas ir šešios jo žmonos.

Pasirodo, pačias šitas vyrukas negyvai vieną po kitos užkuteno, kol paskutinioji su juo pačiu tai patį padarė.

Zalcburgo pilis-tvirtovė balta ir didinga stūkso ant uolos.

Mirabelės rūmų parkas, Mocarteumas ir Zalcburgo pilis ant uolos

Ropščiantis į viršų miestas atsiveria visu savo dailumu. Užsirioglinus pilies įspūdis išblėsta, nieko ypatingo, neskaitant auksu ir kitomis prašmatnybėmis puoštų menių. Prieiname prie savotiškos skulptūros, tarsi sėdinčio žmogaus be veido. Ji vadinasi „Pieta“ ir vaizduoja tai, kas lieka iš žmogaus, kai siela jį palieka – kitiems atiduota meilė, sukurti darbai ir pergyventa kančia.


G.Katino nuotraukos

Gana kultūros, laikas kalnams ir poilsiui. Riedame į patį vakarinį šalies pakraštį, Montafono slėnį. Palydimiems snieguotų viršūnių žavesio tenka užsukti trumpam ir į Vokietijos Bavariją. Pro automobilio langus bėga nerealybiškas paveikslas: uolos, slėniai, pievos, upeliai, miškai, serpantinas...

Štai ir Mansaura poilsio namai, mus pasitinka svetingi šeimininkai ir netrukus visiškai nustulbstame. Ne ne, ne nuo apylinkių puikybės, tiesiog paaiškėja, jog šios jaukios vietos šeimininkai – mūsų kaimynai braliukai latviai.

O toliau, malonumai kiekvienam pagal pageidavimus: kalnų slidinėjimas kiaurus metus, bastymasis po šėtoniškai gražias apylinkes (visai gretimais net keturios valstybės), tyras oras, romantika, ramybė, gardus valgis ir gėrimas ir taip toliau.

Nubudus naktimis kartais gali pasiklausyti valkataujančių po ganyklas avių skambaliukų skambėjimo, visai kaip vaikystėje skaitytose pasakose.

Ne, tokia kelionė tikrai nėra pigi, bet pašėliški įspūdžiai, įsirėžę visam likusiam gyvenimui, gi ir turi turėti kainą.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Vilnietė parodė, kaip atrodė jos pirštas po manikiūro: tokias kančias gali lemti viena klaida

Vilnietė Simona jau daugelį metų periodiškai eina į grožio saloną pasidaryti manikiūro....

„Kolchozinė“ tvarka Geležiuose: mokyklą renovavo, uždarė, o dabar samdo tris kūrikus orui šildyti (40)

Panevėžio rajono Geležių kaimo gyventojai kraipo galvas – grįžo „kolchozinė“ tvarka....

Antrąkart prieš šventes apsipirko Lenkijoje – kai kas pasikeitė (308)

Paskutinį savaitgalį prieš Kalėdas Lenkijos Suvalkų ir Seinų prekybos centruose lietuvių...

Aplinka ir aptarnavimas nesuminkštino negailestingos Užkalnio širdies (90)

Man dažnai sako, kad aš kai kuriems restoran ams esu per geras. Skaitytojai tai konstatuoja...

Policija nusprendė neprašyti baikerio žmonos suėmimo (391)

Sekmadienį policija turėjo į Vilniaus teismą atvežti penktadienį sulaikytą Daivą...

Tvarkaraščio įkaitu Danijoje tapusio Rapšio istorijoje – karjerą nutraukti grasinęs užkaboris specialiai DELFI iš Kopenhagos (8)

„O juk nedaug trūko, kad Dano plaukime visai nebūtų“, – atskleidžia ir tamsiąją...

Lietuvos viduryje atrado kopas: nustebino, kad ši vieta pritraukia tiek daug žmonių (10)

Kuo labiau artėjo tikslas, tuo siauresnis darėsi miško keliukas. Ant kiekvieno kelio šakojimosi...

Atsiradusi nauja sala Ramiajame vandenyne užminė mįslę mokslininkams

2014 metais povandeninis ugnikalnis davė pradžią naujai salai pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje....

Montesito pragaras: virš milijonus kainuojančių namų sninga pelenais (1)

Šeštadienį virš sausų kalvų ir milijonus kainuojančių namų Montesite snigo pelenais,...

Suimtas privalomosios tarnybos karys: išleistas savaitgaliui, gatvėje negyvai uždaužė praeivį (161)

Sekmadienį Vilniuje teismas sankcionavo kario suėmimą 3 mėnesiams. Suimtas įtariamasis...