aA
Gyvenimo paradoksas ar dėsningumas, kad šalis, pasižyminti didele gamtine įvairove ir vertinama kaip viena iš didžiausią biologinę įvairovę turinčių šalių, garsėjanti didžiausiais naftos rezervais pasaulyje ir turinti vieną turtingiausių pasaulyje El Callao aukso kasyklų, kurioje devynioliktame amžiuje iškasta ir eksportuota daugiau negu milijonas uncijų aukso, turtinga brangakmeniais, pasitiko mus nuskurdusi ir nelaiminga: pakelėse ir miestuose šiukšlynai, išdegintos savanos plotai, eilės prie duonos, benzino ir kitų gėrybių, minimalus uždarbis siekia 10 USA dolerių, o vidutinis – 50.
© N.Marcinkėnienės nuotr.

Na, bet apie viską iš eilės. Venesuelą XVI amžiuje kolonizavo ispanai – vietinės indėnų gentys, daugiausia karibai ir aravakai, ėmė nykti dėl baltaodžių atvežtų civilizacijos ligų arba buvo išnaikintos jėga dėl baltaodžių godumo: jų žemėje slypėjo daug Europoje vertinamų gamtos gėrybių. Nebuvo išgirsti indėnų išminčių žodžiai: nuniokoję gamtą, pamynę žmogiškumą, aukso nevalgysite...

Deja, išsipildė jų pranašystės – skurdas ir netvarka tiesiog bado akis. Dabar 70 % Venesuelos gyventojų sudaro metisai, turintys ryškių indėniškų bruožų, ir apie 20 % baltieji.

XIX amžiuje Simonas Bolivaras, išsimokslinęs Ispanijoje, su bendražygiais ilgai trukusiomis kovomis iškovojo Venesuelos ir kitų Pietų Amerikos šalių nepriklausomybę, nors politinių krizių čia niekada netrūko, bet Bolivaro vardas yra gerbiamas. Ir pinigai bolivarai, ir armija BOLIWARSKA, ir jeigu nežinome, kur susitikti, visuomet sakome – prie Bolivaro paminklo, kiekviename miestelyje jis tikrai bus.

15 metų (iki 2013) šalies prezidento pareigas ėjusiam Hugui Čavesui taip pat nepavyko įgyvendinti savo kilnių tikslų – jis siekė šalies ekonominės nepriklausomybės, mažinti socialinę nelygybę, panaikinti korupciją. Deja, socialinė nelygybė ir korupcija klesti. Ypač padėtis pablogėjo kritus naftos kainoms: vyriausybė nekontroliuoja padėties, siautėja mafija ir didžiulė infliacija – kiekvieną dieną krenta bolivaro kursas.

Pirmą dieną pavalgyti pasiimto pako pinigų pakako tik arbatpinigiams. 1 USA doleris lygus 1000 bolivarų. Bet mes jų problemų neišspręsime, kiekvienam tenka srėbti savo košę, džiaugiuosi radusi šalį, kur su savo pensija esu milijonierė.

Negalime pasigirti, kad Venesuela mus pasitiko svetingai – tikriausiai todėl, kad 20 dolerių banknoto į pasą neįdėjome, buvo išskaitytas įstatymas, kad apie įvažiavimą į šalį su transporto priemone turi būti pranešta prieš dvi savaites ir pateikiamas jos dokumentas. Taigi savo dviračių pasų mes neturėjome, tikriausiai „Lisos“ kapitonas tuos visus dviračius kur nors pavogė ir dabar kontrabanda gabena į Venesuelą.

Venesuelos spindesys ir skurdas
© N.Marcinkėnienės nuotr.

Taigi po ilgų derybų ir bagažo kratymo mes liūdni lipame į krantą, o mūsų dviratukai lieka plūduriuoti prieplaukoje, suversti „ Lisoje“. Sigitas nusiteikęs rimtai – dabar kalbėsimės tik per ambasadą. Ir jis savo žodį tesėjo.

Bet ant kranto laukė ir geroji naujiena – tai mūsų išsvajota mašina su vairuotojais Gintu ir Ieva. Meiliai glėbesčiuojamės su draugais ir su džiaugsmu atsikratome taip įgrisusio bagažo – mašina prifarširuota pilnutėlė. Net ir viešbučio šeimininkai atvažiuoja mūsų pasitikti – su Ričardu sėdame į jų automobilį ir nukankame į viešbutį. Kreolė šeimininkė ori ir maloni, bet angliškai visiškai nekalba – tik prancūziškai ir ispaniškai. Bandome laužyti liežuvį ir mes.

Kambariai viešbutyje primena kalėjimo vienutes – be langų, geležinės durys, didelės dvivietės lovos, vonioje laksto driežai. Hole irgi visko priversta, apie jaukią aplinką nesvajok. Bet juk ne komforto, o nuotykių ieškoti mes čia važiuojame. Kas ko ieško, tas tą ir randa.

Kol Sigitas su Marylia bando išspręsti dviračių problemą, neplanuota išeiginė diena. Nors mūsų grupėje dauguma lietuvių, bet mus globoja Lenkijos olimpinis komitetas. Skambinama į Lenkijos ambasadą. Iš ten skambutis vyriausiam muitininkui. Šis rašo laišką mus nepraleidusiam. Vėl skambutis iš ambasados, ar perskaitėte laišką? Atsakymas – ne, dar neturėjau laiko.

Labiausiai bijome čia taip populiaraus žodžio „manana“, o tai reikštų rytoj, juk ir taip dėl Trinidado muitininkų išeiginių dienų jau atsiliekame nuo grafiko. Vakarop einame į prieplauką prie savo dviratukų surašyti jų numerių, tarp pedalų randu kažkokius skaičius, sudiktuoju juos muitininkui ir atsargiai veduosi dviratį tolyn. Laisvė – niekas nesulaiko!

Eugenijus ir Jolita atsiskiria: jie savarankiškai su turistine agentūra pasidairys po Orinoko deltą, gal ir Anchelo krioklį pamatys, o mūsų laukia atkaklus mynimas – juk pora dienų atsiliekame nuo grafiko. Prisipažinsiu iš anksto – sąžiningai myniau penkias dienas: dvi po šimtą, o tris po aštuoniasdešimt kilometrų, bet paskui palūžau, susirgau.

Aklimatizacijos laikotarpis užsitęsė, nes organizmas iš karto vietoj poilsio gavo nemažą šoką - tai sepsis lūpas bėrė, tai pūlinys po dančiu išsikėlė, tai galop infekcija žemyn nusileido ir rimtai pakilo temperatūra, kad net žvaigždes akyse regėjau. Bet trys kelionės dienos mašinoje ir vėl jaučiuosi žavi ir žvali.

Pirmą dieną po poilsio nukrautas dviratukas lekia kaip ant sparnų. Nepaisant karščio greitai pasiekiame BARRANCAS DEL ORINOKO. Miestas neišvaizdus ir netvarkingas, kaip ir visi čia regėtieji. Prieplauka su turgumi, nedidukė bažnytėlė su jaukiu vidiniu kiemu, antropologijos muziejus, deja, uždarytas ir dvi skulptūros: viena iš jų, žinoma, paminklas Bolivarui, o kita - indėnas, kanoją irkluojantis. Daug restoranų iškabų, bet juose pavalgyti negausi, tik alaus stiklinėlę.

Pardavėjai saugo, kad tik butelio netyčia neišsineštum – jis gi pinigą kainuoja. Užpuolus alkanai mūsų grupei keptų vištų miestas pritrūko, teko tenkintis parduotuvėje nusipirktu sūriu. Užkandome už staliuko po užrašu, kad ginkluoti neaptarnaujami ir kad esame stebimi kamerų dėl mūsų saugumo. Gerai, jog atsirado Gintas, kuris puikiai suderina dvi profesijas – vairuotojo ir virėjo. Tad vakare turėjome šviežios terasoje ant viešbučio stogo iškeptos žuvies.

O po vakarienės ėjome vogti gėlių iš Bolivaro skvero – rytoj Ramūno gimtadienis, reiks vainiką pinti, tokia „BaltiCCycle“ tradicija. Vainikas išėjo labai jaukus – jubiliatas, atrodo, buvo patenkintas, juolab kad jį uždėjo mūsų jauniausioji žavioji Raimonda.

Kitą dieną nusprendžiama patrumpinti mūsų maršrutą laivu. Vėl renkami doleriai ir dviratukai verčiami į laivą. Plauksime iki CASTILLOS DE GUYANA, o tada minsime iki UPATA. Laivo savininkas, kaip čia ir įprasta, vėlavo, bet nors benzino nepritrūko – juk kelias ne toks tolimas, koks 20 km, bet atsisėsti vietos laive visiems pritrūko, kai pakirto kojas stovėti laivo viduryje, kur buvau pastatyta dėl laivo pusiausvyros palaikymo, nes mūsų galas taip nusvėrė laivą, kad sraigtas vandens nesiekė, vėl prasimušiau į laivo galą ir laiminga išsitiesiau saulės atokaitoje.

Venesuelos spindesys ir skurdas
© N.Marcinkėnienės nuotr.

Kita Orinoko pusė pasitiko įspūdingomis uolomis. Iššokame į vandenį, vyrai iškrauna dviračius, džiaugiuosi, kad jis sukasi po tokių transportavimų. Pirmiausia kopiu į kalną pažiūrėti, kaip venesuelietiškos pilys atrodo, kai kas numynė ir be ekskursijų. Viršutinę pilį apžiūrėjau, o apatinę pražiopsojau, informacijos čia niekas niekam neteikia – svarbiausias principas: nežiopsok ir sukis kaip išmanai.

Tą dieną mynimas man pasirodė šiurpokas: tikriausiai nuo neatsargiai numestų iš mašinos nuorūkų (o gal specialiai deginamos?) plyti juodos dykynės – išdegusi savana, suanglėję medžių stagarai, tik mėtosi mašinų ir gyvūnų skeletai, ant kelio maitėdos paukščiai doroja padvėsusį šunį, Raimonda sakė mačiusi netgi šunį, ryjantį savo brolį...

Visą dieną mynėme per karštį lydimi dūmų, kartais tekdavo pravažiuoti net ugnies koridoriumi – ugnis plieskėsi iš abiejų pusių. Kita nelengva užduotis privažiavus miestą rasti kelią į UPATĄ, nes nuorodų jokių nėra, žmonės kalba tik ispaniškai, o pabandžius rodyti žemėlapį viena pardavėja man nurodė, kad esu visai kitame kampe negu maniau.

Bet aš panikai nepasidaviau ir daugiau kalbėjau tik su vairuotojais vyrais, kurių vienas pavargęs man aiškinti įmetė mano dviratuką į kėbulą ir nuvežė iki reikiamo greitkelio. Bet aš apsidraudžiau – griebiau už rankos vieną simpatišką moteriškę iš būrio mus apstojusių sirgalių ir pasodinau ją į kabiną. Tada ir likusios sušoko su manimi į kėbulą. Taip važiuoti buvo smagiau ir drąsiau. Išlipusi net atsiglėbesčiavau su visom.

Sigitas su GPS nurūko aplinkkelio ieškoti, bet ir jam teko grįžti į tą greitkelį kito kelio neradus. Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad esu ne paskutinė kelyje ir dėkoju jam už tai, kad kantriai mynė sutemus paskui pavargusią mane. Jėgų kaip tik užteko iki viešbučio, spidometras rodė šimtą.

Teko Venesueloje susidurti ir su rimtais įvykiais. Atmynę į Tumereme miestelį randame didžiulę transporto grūstį – vienos mašinos gręžiasi ir bando ištrūkti iš jos važiuodamos atgal, kitos laukia, motociklininkai laviruoja tarp mašinų bandydami pralįsti. Vedamės dviračius ir mes – ogi žiūrime: ant kelio barikada. Gatvė užtverta virvėmis, užgriozdinta padangomis, ant jų sėdi žmonės ir nieko nepraleidžia.

Šalikelės irgi didžiausiomis šakomis užkimštos, kad niekas nepraeitų. O mūsų viešbutis ir visi restoranai anoje barikadų pusėje – mes alkani ir pavargę atsargiai skverbiamės pirmyn. Man gailiai besišypsančiai ir atsiprašinėjančiai piketuotojai netgi dviratį per šakas pernešė. Radome restoraną, po to viešbutį, kuriame nebuvo vietų, paskambinome Gintui, kad aplinkinių kelių ieškotų, nes atrodo, kad neramumai čia greit nesibaigs.

Ginkluoti kareiviai stabdo kiekvieną mašiną, kažko ieško. Viešbutyje sužinojome apie šio miestelio gyventojus ištikusią nelaimę. Aukso kasyklose buvo nušauti 26 darbininkai, banditai net negrąžino jų kūnų. Yra šeimų, kur net keli nariai žuvę. Gyventojai protestuodami, kad valdžia nekontroliuoja mafijos savivalės, užtvėrė vienintelį kelią, kuris veda iki Brazilijos.

Gintas su mašina, žinoma, įstrigo kamštyje, bet susitarė su šalia esančios rančos šeimininkais, kad priimtų mus nakvoti ir įsuko į jų kiemą. Mums beliko dar kartą persinešti dviračius per barikadą. Protestuotojai vakarop buvo nervingesni, bet mus dar praleido. Rančos kiemas erdvus, išpuoštas balionais, gražiai uždengtos kėdės – ruošiamasi dukros gimtadieniui, kuris taip ir neįvyko, nes svečiai negalėjo atvažiuoti.

Aš pirmiausia apžiūriu tvenkinį, nes noriu išsimaudyti, bet neradusi tinkamo priėjimo nurimstu ir, kaip dažniausiai būna, nesistačiusi palapinės išsitiesiu pavėsinėje netoli vandens. Sutemus šeimininkas veda mūsiškius prie to tvenkinio krokodilų žiūrėti – girdžiu, kaip jie pasišviesdami žibintuvėliais skaičiuoja akis: vienas, du, trys, keturi. Gerai, kad tą vakarą užmigau nesimaudžiusi. Naktį mane ramino gamtos garsai: paukščių čiulbėjimas, karvių mūkimas, o Rolandas rytą skundėsi, kad dėl jų negalėjo užmigti – viskas tik požiūrio reikalas.

Venesuelos spindesys ir skurdas
© N.Marcinkėnienės nuotr.

Rytą aš į kuprinę dėl viso pikto įsimetu miegmaišį, tentą ir rūbų pamainą – neaišku, kada ta mašina mus pasieks. Išminame, bet protestuotojai jau nebedraugiškai nusiteikę.

Kažkas praleido motociklą, kiti praleidusįjį užsipuolė, tad dabar visi laikosi tvarkos ir nebepraleidžia nieko. Klausia manęs, ar kas nors iš jūsų kalba ispaniškai. Ketrin moka, bet dabar jos nesimato – pirmieji dar prasprūdo. Ramūnas kažkaip išsiaiškina, kad yra takelis per laukus ir upelį, kur dviračius galima persinešti.

Bandome – juk nebūsime streiklaužiais. Paklaidžioję takelį radome, o upelius net tris, per kuriuos teko bristi, per molį klampoti ir dar dviračius neštis. Aš kaip sunkiausia ir grimztu giliausiai. Ramiai susikaupę nugalėjome kliūtį, tik retkarčiais moteriškių cypimas buvo girdėti.

Padėkosiu Rolandui – jis padėjo man persitarabaninti tą dviratį, pati tikriausiai nebūčiau įstengusi. Rūbų pamaina labai pravertė, nes buvau molina iki ausų. Gintą su mašina išgelbėjo rančos savininkai – jie gal pora valandų klaidžiojo po ganyklas ir ardė tvoras, kol išvažiavo. Labai nustebome ir nudžiugome, kai jo mašina mus pralenkė. O geroji šio reikalo pusė buvo ta, kad tą dieną ir dar keturias važiavome ramiu keliu, be mašinų. Tiek laiko truko piketas. O paskui miestelį apsupo kareiviai ir išvaikė piketuotojus. Deja, tik tokia buvo valdžios pagalba žmonėms.

Kitos dienos tikslas skamba stebuklingai: EL DORADO – tai žemė, kurios dar nieks neatrado, o išties mažytis šiukšlinas miestelis kaip visi, garsėjantis kalėjimu. Kalėjimai čia visi perpildyti kaip ir pas mus. Nebuvo lemta atrasti tos žemės ir man. Prieš posūkį į miestelį sutinku grįžtančią mūsų mašiną – viešbutyje nėra vietų, aukso ieškotojai viską užėmę, jie atvažiuoja į miestelius pailsėti ir apsipirkti.

Tad lieku laukti kryžkelėje miegančių pakelėje, kad nemintų veltui trijų kilometrų iki miestelio ir atgal. Palaukus pusantros valandos su ispanų-lietuvių kalbos pasikalbėjimų knygele suformulavusi sakinį, kad kareiviai prie patikros punkto (čia jų pilna visur) pasakytų šešiems dviratininkams, kad šie nemintų į tą miestelį , staiga išvystu raudonuojančią Raimondos palaidinę. Ji labai apsidžiaugė sutaupytais šešiais kilometrais ir pasakė, kad angelas sargas ant jos bagažinės sėdi (šįkart jis apsireiškė mano asmenyje).

Penkis kilometrus pavažiavę mums tinkančia kryptimi randame tikrą civilizacijos salą – poilsio vietą su pliažu prie upės, baseinu, dušais ir baru – pilna žmonių, muzika visu garsu. Sutemus žmonės išsiskirstė ir mes likome vieni džiaugtis civilizacijos malonumais. Atrodo tas baseinas man ne į gera išėjo, pasigavau ten kažin kokią infekciją, kitą dieną dažnai teko stoviniuoti man kelyje.

Numatytos išeiginės dienos nedarome, nes buvo nenumatytų, reikia pasivyti grafiką. Kitos nakvynės ieškome triukšmingame aukso ieškotojų apgultame LAS CLARITAS miestelyje. Važiuodamas pagrindine gatve tik saugokis – motociklai ir džipai zuja į visas puses. Net supermarketas čia yra, kur „visko“ galima nusipirkti: sardinės, tuno skardinių, konservuotų žirnelių, pupelių, sausainių ir net bandelių gali gauti.

Venesuelos spindesys ir skurdas
© N.Marcinkėnienės nuotr.

Gintas nakvynę randa ramioje uždaroje bendruomenėje, kur leidžia mums pasistatyti palapines ir dušas yra, klijuote atitvertas vamzdis. Nuėjau, nusirengiau ir ieškau, kaip čia tą vandenį įjungti, neperpratusi sistemos šaukiu pagalbos – sako: pagalį iš vamzdžio ištrauk. Dušai dažniausiai čia būna vasarodrungniai, tokie, kiek vamzdžiuose sušyla vanduo nuo saulės – kam gi jį šildyti, jeigu ir taip karšta. Čia jaukiai atšventėme Vitalio gimtadienį – pora butelių romo su coca cola, ledai ir skani Ginto grikių košė – ko gi ne puota?

Kitą dieną jau sėdu į mašiną – ir sveikata, ir pakilimai gąsdina. Ievutė įsitaiso tarp mūsų su Gintu, tik jai atsiremti nėra kur, nelabai komfortabiliai ji čia jautėsi, bet nesiskundė – mergaitė švelni ir mandagi. Bet kitą dieną jau sėdo ant mano dviratuko. Privažiuojame įspūdingą gal 80 metrų uolą, o šalia Marija į narvą uždaryta ir šventas šaltinėlis šiukšliname griovy čiurlena.

Prisipilame švento vandens, pasifatografuojame ir pirmyn į GRAN SABANĄ, kuri beveik visa priklauso Kanaimos nacionaliniam parkui. Imame kilti aukštyn, net ausis užspaudžia, gamtovaizdis keičiasi, baigiasi vešlių medžių pavėsis – prasideda didžioji savana.

Kanaimos nacionalinis parkas yra Belgijos dydžio – jis yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dėl tepui (tai iš smiltainio susidarę kalnai plokščiomis viršūnėmis ir siekia tuos laikus, kai Amerika ir Afrika buvo superkontinentas – jeigu tokie laikai iš viso buvo). O parke gyvenantys vietiniai indėnai pomonai sako, kad tai “mawari“ (dvasių) namai.

Kiek galima dviračiais važiuoti? Mūsiškiai suplanavę šturmuoti aukščiausią Roraimos kalną ir tam skiria 5 dienas. Atsiranda tik keturi skeptikai, nesiryžtantys šiam žygiui – juk reiks palapinę, miegmaišį, rūbus ir maistą penkioms dienoms neštis. Vienas iš tų skeptikų, žinoma, esu aš – noriu atsigauti po ligos ir nežinau, ar mano nugara atlaikys 15 kg kuprinę. Pakako dviračio krepšio svorio, kai į Čerskio viršūnę Baikale kopiau. Man kompaniją palaiko Vitalis, škotas Bobas ir naujazelandietė Džan. Mes liekame nakvoti San Franciske, o kitą rytą Bobas su Džan autobusu, o mes su Vitaliu dviračiais pasiekiame šventąją Eleną, kuri yra už 70 km.

Vaizdai Gran Sabanoje buvo kerintys - tai retai apgyvendinti plotai, kuriuose daug upių ir krioklių. Nors ir nematėme didžiojo Anchelio, bet du kartus stovyklavietę buvome įsikūrę itin vaizdingose vietose prie krioklių. Tik atsirado nauja bėda – muselės. Vis girdavausi, palapinių nestatydama, kad ant manęs niekas, net uodai nebepuola, bet pasirodo, kad tos bjauriosios muselės puola. Dar dabar vaikštau nudraskytom kruvinom kojom.

Tie septyniasdešimt kilometrų iki Santa Elenos irgi buvo įspūdingi, nuostabios panoramos, tik į kalnus lėtai po ligos judėjau ir vandens tik vieną gertuvę įsidėjus buvau, o nė vienos parduotuvės ar baro pakelėj. Bandžiau eiti į vieną kempingą prašyti geriamo vandens, bet man vaikai iš upės pasėmė. Taip ir nuvažiavau išgėrusi keturias gertuves upių vandens, bet viduriais nuo to ar ko kito dabar džiaugtis negaliu.

Vakar viešbutyje sulaukėme netikėtos viešnios – Marylios. Ji helikopteriu atskraidino vyriausią žygio dalyvį Mareką, kuris paslydo kalnuose ir susižalojo. Gydytojai sakė, kad jis laikosi gerai kaip indėnas.Štai tokį daugeliui nesuprantamą laisvalaikio leidimo būdą mes savanoriškai renkamės.

O dabar mūsų laukia Brazilijos Roraimos valsija.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Turkiją pamėgusiems turistams – daugiau kuklesnių viešbučių (6)

Gausėjant užsienio turistų srautams, Turkijos viešbučių savininkai ir investuotojai planuoja...

Popiežiaus vizito išvakarėse atgijo Vilnių garsinantis paveikslas (18)

Popiežiaus Pranciškaus vizito proga Vilniuje technologijų pagalba žymusis Dievo Gailestingumo...

Vilniaus viešbučiams – aukso amžius: turistų daugėja, bet užsieniečiai sostinėje kai ko pasigenda (33)

„Iš ko susideda krypties patrauklumas? Geras įvaizdis padeda, bet kartais jo nebuvimas irgi yra...

Paryžiuje apribojamas automobilių eismas – sostinės centras bus skirtas pėstiesiems

Paryžiaus valdžia nusprendė nuo spalio 7-osios kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį uždaryti...

Lietuvis turi ofisus visame pasaulyje: vieną dieną dirba Dominikos respublikoje, kitą – Balio saloje (12)

„Jau nebeskaičiuoju, kiek šalių esu aplankęs. Bet apetitas kyla bevalgant. Keliauju kur nors kas...

Top naujienos

Išaušo istorinio vizito diena: kuo Pranciškus skiriasi nuo pirmtakų (52)

Nusistovėję stereotipai esą popiežius, jų aplinką supa didžiulė prabanga.

Po kelionės keltu – lietuvės perspėjimas: nepasitikrinę prarasite nemažai pinigų (96)

Naują būdą keliauti atradusi vilnietė Justina pasijautė išleidusi daugiau nei turėjo. Pasak...

Naujausi reitingai: dviejų partijų varžybose – pasikeitimai (95)

Partijų reitinge valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ( LVŽS ) po ilgo laiko...

Vilniaus centre „pabiro plytos“: neklusnius vairuotojus tramdė net policijos švyturėliais (72)

Artėjant šeštadieniniam popiežiaus Pranciškaus vizitui Vilniuje, pagrindinėse sostinės...

Apie paskutines Steve'o Irwino gyvenimo akimirkas ir ištartus žodžius po 12 metų prakalbo tragediją matęs operatorius (22)

2006 m. rugsėjį Steve‘as Irwinas mirė nuo dygliauodegės rajos dūrio. Prieš 12 metų visus...

Orai: temperatūra per parą kris 10 laipsnių kiekvieną dieną šals vis labiau (29)

Labai šiltas dienas keis lietingos ir vėsios. Rugsėjo 22 dieną termometrai rodys 10 laipsnių...

Jauna šeima: kaip pasiruošti susitikimui su popiežiumi (313)

Į susitikimus su rugsėjo 22–23 dienomis Lietuvoje viešėsiančiu popiežiumi Pranciškumi...

Pasipiktino prabangiais modeliais su „vardiniais“ elektromobilių numeriais, bet „Regitra“ atrado kitą bėdą (183)

Prabangūs BMW, „ Audi “, „Porsche“ su elektromobiliams skirtais valstybinio numerio...

Moterų siaubas Klaipėdoje: mieste siautėja ginkluotas užpuolikas (120)

Po moters, šeštadienį vežimėlyje stūmusios vaiką, kraupios akistatos su užpuoliku Klaipėdos...

Nuslėptas dokumentas parodė tikrąjį rusų sukčiavimo mastą: JAV trūko kantrybė (230)

Jungtinių Tautų ekspertų grupės parengtoje ataskaitoje konstatuojama, kad Šiaurės Korėja...