DELFI publikuoja naujosios Andriaus Užkalnio knygos, „Užkalnio kelionės. Pavyduolių glamonės ir smalsiųjų gundymai“, ištraukas. Savo šeštojoje knygoje (ir jau antrojoje kelionių knygoje) autorius supina savo biografiją ir, regis, atsitiktinai prirankiotas pasaulio vietas iš dešimčių aplankytų pasaulio šalių.
© A.Užkalnio nuotr.

Autoriui Čikaga visada buvo jo gero mokslo draugo gyvenamoji vieta ir pasaulio miestas, kur geriausi pasaulio dešrainiai, net jei juos ir parduoda besiplūstančios juodaodės.

Ištrauka iš Andriaus Užkalnio knygos „Užkalnio kelionės. Pavyduolių glamonės ir smalsiųjų gundymai“

ČIKAGA IR BALTIMORĖ

Mano pirmasis susitikimas su Čikaga buvo ne toks, kaip visi. Bet čia nesąmonę turbūt parašiau. Mano gyvenime visi susitikimai yra ne tokie, kaip visi. Apskritai vienas mano draugas (kurio vardas Chrisas ir kuris gyvena Anglijoje) labai iš manęs šaipydavosi, kad kiekvienas, net ir smulkiausias dalykas mano gyvenime turi būtinai būti daromas itin didvyriškai. Kad aš turiu pabrėžti, esą mano gyvenime viskas yra ne taip, kaip kitų. Mano ne tik pasiekimai didesni, bet ir kančios didesnės, ir nesusipratimai baisesni, ir praradimai įspūdingesni nei kitų. „Ką veiki, bybiagalvi?“ – parašo žinutę. „Geriu vyną, nuopisa“, – atsakau jam, nes mes taip kalbamės (redaktoriams: net nebandykite taisyti leksikos, ačiū).

„Ar tavo vyno gėrimas labai herojiškas? Ar prisigersi taip, kaip niekas iki tavęs nebuvo pasaulyje prisigėręs ir po tavęs neprisigers, ir ar sudės apie tave legendines legendas? Ar tu būsi didžiausias legendinis pyzdukas iš visų, kurie vaikščiojo žeme?“ – tai štai koks jo įspūdis apie mane. Ar galiu jį kaltinti?

Visiškai negaliu. Aš tikrai toks buvau. Christopheri Hernonai, aš tau šitai sakiau asmeniškai ir dabar rašau knygoje – tu buvai teisus, o aš klydau.

Dar ir dabar šiek tiek panašus esu, nors praėjo tie kvaili jaunystės laikai ir noras išsidirbinėti ir kažką apie save rodyti. Apskritai, kaip esu ne kartą pasakojęs, man sulaukus 44 metų (man tiek metų ir yra, kai rašau šią knygą), o gal ir anksčiau, perkopus per 40, labai daug kas pradeda atrodyti visiškai kitaip nei anksčiau.

Kai man buvo 30 metų, prisimenu, nežmoniškai rūpėjo visokie dalykai, kuriuos galima pirkti už pinigus. Man labai norėjosi kuo mandresnio automobilio, man keldavo džiaugsmą labai daug sumokėti Anglijoje už importinį amerikietišką šampūną ir plaukų kondicionierių, ir aš maniau, kad esu geresnis žmogus, nes turėjau parkerį Montblanc. Tą parkerį ir dabar turiu. Man jis ligi šiol labai patinka, bet aš nelaikau savęs geresniu žmogumi dėl to, kad esu jo savininkas. Man patinka turėti kuo mažiau. Aš džiaugiuosi, mesdamas daiktus. Man gera, kai mano namie yra tuščia – na, ne visai tuščia, bet daug tuščių paviršių ir kuo mažiau daiktų.

Ir dabar manau, kad didžiausias pasiekimo įrodymas yra ne pasakojimas apie save, o tai, kaip tave vertina kiti, kiek žmonių ateina su tavimi susitikti ir kiek žmonių moka pinigus, kad paklausytų tavęs. Man dabar nieko nereikia įrodinėti, visi ir taip žino, kas aš esu. Man tai yra didžiausias malonumas. Ir man patinka, kai, paskambinus į piceriją, jie turi mano telefono numerį susiprogramavę ir džiaugsmingai pasisveikina, kai paskambinu jiems. Dėl to esu laimingas kaip agurkas.

Tai štai prašau – istorija, kaip susitikau su Čikaga. Kai aš buvau Amerikoje pirmą kartą, gyvenau viešbutyje prie Vašingtono (tai buvo paprastas ir šiek tiek padrožtas Sheraton Restone*, Virdžinijoje, jei jums reikia žinoti, – ten gyvendavo žmonės, atvykę į komandiruotes, kaip mano jaunystės laikais vadindavo verslo, arba dalykines, keliones, nes pagal ano meto supratimą, jei kur nors važiuodavai su reikalais, turėjai būti komandiruotas, tai yra išsiųstas galingesnio viršininko, kuris tau sukomandavo ir liepė marš marš važiuoti.

Su kuo Čikagoje glamonėjosi Andrius Užkalnis
© A.Užkalnio nuotr.

Dar tame Sheraton gyveno lėktuvų įgulos, kai nakvodavo Washington Dulles oro uoste, nors aplink tą oro uostą buvo ir kitų miestelių su viešbučiais, kurie kaip prielipai iš oro uosto veiklos sau gyveno ir vargo nematė: Herndonas, Potomak Folsas ir garsusis Taisonsas, niekaip nesusijęs su boksininku Mike’u Tysonu, – ten 1968 metais atsidarė vienas pirmųjų superdidelių prekybos centrų Tysons Corner, kur žmonės atvažiuodavo net iš gretimų valstijų; tai buvo savotiškas Amerikos Akropolis).

/// Restonas yra turtingas ir nepaprastai ramus miestukas Virdžinijos valstijoje su mieguistu dirbtinai pastatytu miesto centru (ten dirbantys gyventojai labai juokėsi, kai pavadinau jį downtown Reston, paskui sako, koks čia dauntaunas, paskui pagalvojo – sako, apskritai tai taip, kaip daugiau jį pavadinsi, viskas teisingai. Ten buvo mano darbo, kurį dirbau Britanijoje, užsakovai ir mano kolegos. Restone yra daugybė biurų pastatų, ant kurių sienų nėra pavadinimų, tik adresai. Koks nors didelis plentas, atvedantis iš gretimos valstijos arba vedantis iš niekur į niekur, ir keturženklis namo numeris. Ten yra JAV vyriausybės kontoros, kurių pavadinimų, struktūros, vadovų ir viso kito nežino ne tik užsieniečiai, bet ir Amerikos piliečiai, nors jei pasidomėtų, žinoma, galėtų rasti kokiuose nors viešai prieinamuose dokumentuose. Užsieniečiai, žiūrintys filmus apie šnipus, žino tik netoliese esantį Langlį (irgi Virdžinijos valstijoje), kur yra Centrinės žvalgybos valdybos pagrindinė būstinė.

Man labai patiko šis mano gyvenimo etapas ir visi darbai, nepaisant to, kad dėl jų niekada nebegalėsiu važiuoti į Rusiją ir vargu ar kada nors galėsiu nukeliauti į Iraną. Ir Teherane, ir Maskvoje kažkur dulka bylos su mano pavarde ant viršelio. Taip, kaip jau anksčiau esu pasakojęs, daug metų praleidau, rinkdamas informaciją laisvojo pasaulio naudai (tai yra savo šaliai ir jos sąjungininkams) apie labai nelaisvą pasaulį. Aš šiame skyriuje dar apie tai papasakosiu. ///

Buvau tąsyk nusvaigęs, išprotėjęs dėl savo svajonių šalies, kuri man buvo kiekviename žingsnyje geresnė, nei galėjau įsivaizduoti. Dar prieš atvažiuodamas į Ameriką, aš žinojau, kad bus gerai. Nežinojau, negalėjau įsivaizduoti, kaip bus gerai. Vaikščiojau apsvaigęs ir kiekvieną aplinkinių žmonių pasijudinimą gėriau į save kaip įrodymą, kad Amerika yra geresnė šalis gyventi ir kad Dievas ją myli labiau už kitas šalis, ir amerikiečiai už tą meilę atsidėkoja.

Negalėjau patikėti tuo, kokie žmonės neįtikėtinai nuostabūs. Žinojau, kad net labiausiai Amerikos nekenčiantys žmonės kalba apie tai, kokie amerikiečiai yra geranoriški. Kai sėdi čikagietiškos giliosios picos restorane vakarieniaudamas (paprastai tai tinklinė picerija Pizzeria Uno, į daugelį valstijų šiaurės rytų Amerikoje eksportuojanti giliąją (deep-dish) Čikagos picą*) ir padavėjas priėjęs ne tik priima užsakymą, bet ir paklausia, ar žiūrėsiu fejerverkus. Sakau, net nežinau, kad čia jie bus. „O kaipgi“, – pasako jis ir po minutės atneša ranka užrašytą lapelį, kur tiksliai išdėstyta, kaip nuvažiuoti į tą vietą miestelyje, iš kur jie geriausiai matyti.

Į Čikagą sugalvojau nuskristi todėl, kad, pirmą kartą atsiradęs Amerikoje, tiesiog svarsčiau, kur čia praleidus laisvą dieną. Į Niujorką norėjau keliauti kitą dieną, o tądien sugalvojau skristi į Čikagą pirmu rytiniu reisu, nes ten gyveno mano bendramokslis Vladas, ir galvojau, kad jį reikia aplankyti.

Čikaga yra nuostabi. Tai miestas šalies viduryje – na, ne visai viduryje, greičiau viduryje ir šiaurėje (Kanados siena jau visai netoli), prie didžiulio Mičigano ežero, kuris atrodo ir kelia jausmą, lyg būtų jūra. Nuo jo vandens į Vėjų miestą žiemą pučia toks ledinis vėjas, kad žmonės pasakoja apie Čikagos žiemą kaip reto nuožmumo dalyką (dar baisesnės yra Minesotos žiemos, kur žmonėms užšąla net ir protas), dėl kurio net visi vyrai turi kišenėse nešiotis vazelino pieštuką lūpoms.

Aš pasakiau – Vėjų miestas. Paprastai nepakenčiu miestų pravardžių ir pradedu keiktis, vos tik išgirstu ką nors pretenzingai vadinant Niujorką Big Apple, „Didžiuoju obuoliu“, nes taip dažniausiai sako būtent tie žmonės, kurie su Niujorku nieko bendro neturi ir šiaip nori atrodyti labai įsigilinę į kultūrą ir mokantys kalbėti ledinėmis frazėmis, tačiau Vėjų miestas yra nepaprastai gražus pavadinimas. Jei kalbame apie gražius pavadinimus, pietuose, Finikse, kuris yra Arizonos valstijoje, yra oro uostas, kuris vadinasi Sky Harbor, „Dangaus uostas“, ir šis pavadinimas yra tokio gražumo, kad nuo jo pradeda ašaroti akys.

Čikagos pavadinimas yra lietuviškai taip blogai tariamas, kaip ir Vašingtono. Angliškai vietovardis Chicago, indėnų kalba reiškiantis laukinius česnakus (arba laukinius svogūnus) yra tariamas „Šikago“, bet lietuviai čia eilinį kartą pasistengė ir arba pasimokė tarti iš rusų (Чикаго), nes nejau savo protu ką nors galima išmokti, kai jau didysis brolis yra viską įsisavinęs ir nereikia iš naujo išrasti dviračio*, arba tiesiog nenorėjo fonetinio panašumo į kitą lietuvišką žodį, kuris irgi prasideda panašiai.

Su kuo Čikagoje glamonėjosi Andrius Užkalnis
© A.Užkalnio nuotr.

/// Patarlė apie dviračio išradimą iš naujo taip pat yra perimta iš rusų kalbos, nes, nors lietuviško originalaus posakio nėra – kas, deja, yra pakankamai liūdna, nes tik patvirtina, kad lietuviai retai ką nors patys sugalvoja, net ir kalbos klišes parsipučia iš užsienio, – patingėta sekti grynesniu ir elegantiškesniu anglišku šablonu reinventing the wheel, „iš naujo išrasti ratą“. O pati frazė, kaip ir daugelis „liaudies posakių“, yra ne išminties perlas, o riboto mąstymo, tingumo ir amputuotų ambicijų liudijimas: ji dažniausiai yra vartojama ne siekiant optimizuoti išteklių naudojimą (kam eikvoti energiją ir laiką kurti tam, kas jau sukurta), o iš paprasto tingumo. Kam čia stengtis, jei tikriausiai ką nors tokio kiti jau yra sugalvoję. ///

Tas pats ir su Vašingtonu. Žodis Washington yra tariamas „Uošington“, o ne „Vašington“, bet lietuviai įsikando keistą tarimą ir jų nepajudinsi. Pats Vašingtono pavadinimas kilęs iš šiaurės rytų Anglijos miestuko, kuris taip ir vadinasi – Washington ir iš kurio yra kilę pirmojo JAV prezidento George’o Washingtono protėviai. Miestą pavadino prezidento vardu.

Čikagos pagrindinis oro uostas, į kurį atskrenda beveik visi, kas atkeliauja į miestą, vadinamas Chicago O’Hare International Airport (amerikiečiai dažniausiai arba beveik visada prie oro uosto prideda žodį „tarptautinis“, net jei yra nors vienas skrydis į Kanadą arba Meksiką). Didžiausio pasaulyje oro uosto (pagal orlaivių pakilimų ir nusileidimų skaičių) vardo kilmės nežino beveik niekas, išskyrus tuos, kas pasidomi: Edwardas O’Hare’as buvo Antrojo pasaulinio karo laikų lakūnas ir didvyris. Oro uosto kodas ORD, spausdinamas ant milijonų bagažo etikečių, yra senesnis už šį pavadinimą – kai oro uostas buvo pastatytas po karo, jis vadinosi Orchard Field pagal ten buvusį kaimelį Orchard Place. „Vaismedžių sodo laukas“ – oficialiai antras pagal grožį oro uosto pavadinimas pasaulyje.

Kai keičiasi oro uostų arba net ir miestų pavadinimai, oro uostų kodai beveik visada lieka nepakitę, todėl Mumbajaus oro uostas Indijoje ligi šiol žymimas BOM (kaip Bombėjaus), Sankt Peterburgo Rusijoje – LED (kaip Leningrado), Biškeko oro uostas Kirgizstane vis dar žymimas FRU (kaip Frunzės). Todėl Vilniaus oro uostas tebestebina daugelį nelietuviška santrumpa VNO, kuri turėtų įvaryti aparpuolį visiems tiems, kam būna bloga nuo lenkiškų gatvių lentelių. Tai yra priminimas, kad šis oro uostas pradėjo veikti 1932 metais kaip „Wilno-Porubanek“. Porubaneku buvo vadinamas kaimas ten, kur šiandien yra sostinės rajonas Kirtimai, ir lenkiškai reiškia tą patį, ką ir lietuviškai: vietą, kur kerta ir kapoja.

Atskridęs Čikagon, iškart supratau, kad apie vėjus kalba ne šiaip sau: buvo žymiai žvarbiau nei Vašingtone, todėl supratau, kad turiu nusipirkti striukę. Ir dar diržą. Taip anksti kėliausi, kad pamiršau įsiverti diržą. Ar pažįstamas jausmas, kai be diržo kelnėse jautiesi praktiškai nuogas?

Nuvažiavau į parduotuvę, kuri tada dar vadinosi taip, kaip ir prieš šimtą metų – Marshall Field’s pagal vieną iš XIX amžiaus įkūrėjų, kurio toks asmenvardis ir buvo (2006 metais naujieji savininkai Macy’s – kiti JAV mažmeninės prekybos gigantai – pavadino ją savo vardu, ir didelė legenda mirė). Kadaise, būdamas prezidentu ir lankydamasis Čikagoje, ten paltą pirko tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas. Kaip tokiais atvejais būna, prezidentą aptarnavo pats direktorius ir, kai išsirinko paltą, paprašė Lietuvos prezidento banko kortelės. Brazauskas pasakė: „Tai aš ir pinigų turiu“, ir sumokėjo grynaisiais. Anais laikais atsiskaityti kortele lietuviams vis dar buvo išsidirbinėjimo dalykas.

Marshall Field’s parduotuvė prabanga ir XIX amžiaus antrosios pusės stiliaus apdaila labiau primena teatrą kur nors Vienoje arba Milane. Palyginti su šia parduotuve, Europos prekybos banginiai atrodo kaip kaimo kooperatyvai. Čia prasidėjo daugelis dalykų, kuriuos visi šiandien įsivaizduoja kaip natūralius ir savaime suprantamus. Na, gal ne visi, gal daugiau tie, kas tuos dalykus žino.

Būtent Čikagoje, Marshall Field’s atsirado tradicija kurti specialias Kalėdų vitrinas; būtent ši parduotuvė pradėjo pirkėjams, kurie to norėjo, skirti „asmeninius pirkimo pagalbininkus“ (personal shoppers), kurie padeda pirkėjui orientuotis ir išleisti kuo daugiau pinigų; čia atsirado pirmieji parduotuvių eskalatoriai; ir taip, kaip į Akropolį Vilniuje, kur kaimiečiai atvažiuodavo į ekskursijas, taip pat ir į Marshall Field’s žmonės atvykdavo ne tik iš Ilinojaus valstijos, bet ir iš toliau, fotografuodavosi ant eskalatoriaus ir galėjo nusiųsti namo nuotrauką su užrašu: „Aš važinėjausi eskalatoriumi.“

Sėdėjau aną dieną Vilniaus Akropolyje naujai atidarytoje picerijoje Jurgis ir drakonas su jos savininku Tomu Nicholsonu*, priėjo du jaunuoliai ir paprašė nusifotografuoti su manim. Tai ir prisiminiau, kad aš esu lyg dalykas, su kuriuo galima nusifotografuoti prekybos centre – kaip eskalatorius.

Su kuo Čikagoje glamonėjosi Andrius Užkalnis
© A.Užkalnio nuotr.

Kai nuėjau į tą parduotuvę savo pirmąjį rytą Čikagoje, direktorius manęs pasitikti neatėjo, ir aš iš paprasto pardavėjo nusipirkau diržą ir striukę. Striukė buvo kokiais penkiais dydžiais per didelė – kaip tikras vyras, aš pirmiausia mėgstu, kad būtų patogu, o jau tik paskui galvoju, kaip atrodo. Šiuo atveju net negalvojau, kaip atrodo. Striukė buvo su įsegamu pamušalu ir pakankamai šilta ne tik Čikagoje – su ja žiemą buvau Magadane ir Murmanske, ir ten nei šalau, nei ką. Na ir kas, kad atrodė kaip brezento spalvos palapinė, kurioje aš vaikščiojau, arba didelis maišas, bet ten ne fotografuotis buvau, tai koks skirtumas.

Čikaga yra mažiau žinoma nei Niujorkas, bet ne mažiau svarbi amerikietiško maisto sostinė. Hamburgeris (mėsainiu šioje knygoje jo vadinti man neleidžia sąžinė) lyg ir neturi savo namų Amerikoje, o Čikaga yra dviejų (gal net ir trijų) superamerikietiškų patiekalų gimimo vieta. Čikagoje neabejotinai gimė gilioji pica, skandalingoji bomba, maždaug delno gylio, pilna sūrio, kurio reikia daugiau nei kilogramo, su pomidorų padažu ir skaniausiais pasaulyje kukuliais, suformuotais iš itališkų dešrelių mėsos su pankolių sėklomis, – to patiekalo dar niekas niekada nesuvalgė iki galo. Jei ši pica aprašoma kaip „pakankama keturiems asmenims“, tai reiškia, kad keturi žmonės gali suvalgyti jos pusę arba, jei jie labai rajūs, du trečdalius, po ko valgytojus ištinka lengvas dusulys, iššoka marškinių sagos, prieš akis plaukia ribuliai, ir žmonės sako: „Daugiau nebevalgysiu nieko gyvenime.“

Tai lengviausiai pasaulyje sulaužomas pažadas, lygiai kaip paauglio, kuris vieną pirmųjų kartų pergėrė alkoholio, vemia ir išbalęs kartoja: „Daugiau nebegersiu.“ Šis pažadas turi tiek pat vertės, kaip ir moters duotas žodis nuo pirmadienio pradėti sportuoti. Britų mokslininkai įrodė, kad dar niekas pasaulyje nepradėjo sportuoti nuo pirmadienio.

Taip pat Čikaga yra amerikietiškų dešrainių sostinė (pats patiekalas atvažiavo iš Vokietijos, kaip visada, jį atvežė imigrantai). Man paprastai nepatinka, kai žmonės sugalvoja dirbtinius lietuviškus naujadarus angliškiems pavadinimams, ir čia anglai turi puikų pavadinimą – hot dog. Tačiau lietuviškas naujadaras užkerta kelią visiems idiotiškiems juokams apie „karštus šunis“. Tie juokai gal šiek tiek šmaikštūs pirmą kartą. Kartojami penkis tūkstančius kartų, jie tampa tokie pat buki, kaip ir tie lėkštų kretinų papročiai vadinti socialinį tinklą Facebook „veidaknyge“. Jūs manote, kad tai juokinga? Jūs manote, kad dar yra kas nors, kas šito negirdėjo? Tai taip pat nejuokinga ir primityvu, kaip ir pjesės pavadinimas Amerika pirtyje.

Dešrainiai skiriasi visoje Amerikoje – Čikagos dešrainis yra su kepta ant grilio jautienos dešrele, pomidorais, raugintais agurkais, pipirais ir garstyčiomis, bet be pomidorų padažo; itališki dešrainiai (Niujorke ir Naujajame Džersyje, kur gyvena daug italų kilmės žmonių) taip pat patiekiami su bulvėmis ir svogūnais. Būtent Čikagoje yra turbūt žinomiausia dešrainių užkandinė The Wieners Circle, įsikūrusi viename prabangiausių miesto rajonų Lincoln Park. Man ją parodė draugas Vladas.

Šitame dešrainių restorane, kur vakarais ateina žmonės, gerai pagėrę baruose, galima koliotis su aptarnaujančiu personalu – ten dirba juodaodės moterys (tikriau reikėtų sakyti – negrės, nes šis žodis nėra įžeidžiantis, jis reiškia juodą odos spalvą, ir jo vartoti niekas neuždraudė) iš pačių blogiausių Čikagos rajonų, kurios keikiasi taip, kad išgirdę tris minutes jų šnekų geriausi politinio korektiškumo gynėjai (ir gynėjos) iš Lietuvos nukristų ir neatsikeltų. Klientai, išsirikiavę į eilę ir laukiantys savo šlovės minutės, pina galvoje išmanius būdus aprėkti užsakymus priimančią moterį ir visada pralaimi.

Su kuo Čikagoje glamonėjosi Andrius Užkalnis
© A.Užkalnio nuotr.

„Ei, kale, kečupo galiu paprašyt?“
„Kečupas mano šiknoje, ateik ir pasiimk.“
„Noriu, ė, šito, na, dešrainio to...“
„Kokio nori? Išsiimk bybį iš burnos ir sakyk, aš neturiu laiko.“
„Tu gal neskubink?“
„Tavo mama gal ir laukia, kai prie stoties nučiulpinėja, aš tai čia nieko nelaukiu. Sakyk užsakymą.“

Šitie dalykai vyksta Čikagos centre kiekvieną vakarą. Dar nė vienas klientas nėra laimėjęs burnojimo varžybų prieš tas negres. Klystate, jei manote, kad pačioje Čikagoje visi džiaugiasi tokiu aptarnavimo fenomenu. Daugelis raukia nosį ir sako, kad tai prasto skonio pramoga, tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, dar niekas tokio aptarnavimo neuždraudė ir uždrausti nebandė.

The Wieners Circle, be to, dešrainiai yra puikūs – dešrelės gerai apskrudusios. Norėjau stoti į eilę dar kartą.

Su kuo Čikagoje glamonėjosi Andrius Užkalnis
© A.Užkalnio nuotr.
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vilniaus oro uoste daugiau nei 14 valandų įstrigę keleiviai: padėkite prašom (343)

Sekmadienio rytą, birželio 24 d. į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas, kuris 8.20 Lietuvos...

Išrinkite unikalią Lietuvos vietą, kurioje jaučiatės tarsi užsienyje (62)

Naujienų portale DELFI vyksta unikalus projektas: „ 100 žingsnių per Lietuvą “, kurio metu...

„WizzAir“ seka „Ryanair“ pavyzdžiu: rankinis bagažas lėktuve – už papildomą kainą (49)

„WizzAir“ ką tik pakeitė rankinio bagažo politiką. Iki šiol „WizzAir“ leisdavo pirmiems...

Jungtinės Karalystės žiniasklaida: padarysite klaidą, jei Lietuvoje praleisite tik dvi naktis (13)

"TTG" žurnalo, laikomo Jungtinės Karalystės turizmo verslo žurnalu NR.1, viršelį puošia...

Lietuvių atostogas apkartina žaibiškos vagystės (4)

Po užsienio šalis keliaujantys lietuviai nuo ilgapirščių dažniausiai nukenčia pietinėse...

Top naujienos

„MG Baltic“ byla. Idealus partijų trejetukas ir kyšis, kurį Masiuliui įteikė TV eteryje (21)

Politinės korupcijos bylą ištyrę prokurorai teigia, kad dabar jau iš politikos pasitraukęs...

Neišsprendžiama lygtis: kam Lietuvai reikia dar dviejų kogeneracinių elektrinių (22)

Būtinai dar dvi kogeneracinės elektrinės Lietuvai, nors neaišku, ar užteks atliekų, kurias...

Po grasinimų mirtimi ir lyginimų su nušautu Escobaru Kolumbijos rinktinė pergalę skyrė Sanchezui

Po klaidos pirmose pasaulio futbolo čempionato rungtynėse raudonąją kortelę 3 minutę gavęs ir...

Petro Gražulio dukrelės mama paviešino jų susirašinėjimą: galite suprasti, kaip jaučiausi Gražulis teismo keliu reikalaus vaiko globos (1363)

Po žinomo politiko Petro Gražulio pareiškimo, jog savo ir palangiškės Birutės Navickaitės...

Deja, bet tai tik laikinas sprendimas: aiškėja, kad elektromobilių revoliucija atneš naujų problemų (5)

Po daugelio metų susidomėjimas elektrinėmis transporto priemonėmis smarkiai išaugo ir ypač po...

Orai: po drėgmės atskubėję karščiai neužsilaikys

Artimiausios dienos bus permainingos, LRT RADIJUI sako sinoptikė Edita Gečaitė.

Ar tikrai naudinga būti pasaulio futbolo čempionato šeimininku? (80)

Pasaulio futbolo valdančioji organizacija FIFA tikina, kad šalys, rengiančios futbolo...

Naujausias tyrimas: keliatės anksti ar vėlai, lemia polinkį į depresiją (12)

Ar miegojimo įpročiai turi įtakos rizikai susirgti depresija ? Naujas tyrimas patvirtino, kad...

Rinkimų komisija: Erdoganas perrinktas per pirmąjį turą (11)

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas užsitikrino naują mandatą per pirmąjį...

Ministerija: vaiko pinigai jau mokami didžiajai daliai vaikų (12)

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, vaiko pinigai jau mokami didžiajai daliai...