Taip pat skaitykite: Prahoje gyvenusi Rita: apie alaus vonias, striptizo dešreles ir vyrus šovinistus
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
Politikos mokslus baigusi mergina šią vasarą praleido skindama braškes Danijoje bei mokydamąsi vyno gaminimo paslapčių Prancūzijoje. Monika Perpasauli.lt pasakoja apie sezoninių darbų ypatumus, savo asmeninę patirtį, kuri paneigia nusistovėjusius „juodo“ darbo stereotipus mūsų visuomenėje.
- Turi nemažai įvairios patirties. Baigei politikos mokslus Lietuvoje, per tą laikotarpį išvažiavai stažuotis į Turkiją, Pietų Korėją ir Gruziją. Atlikai praktiką Azerbaidžane. Kas tave pastumėjo profesinius dalykus nustumti į šalį, visą vasarą ir dar ilgiau dirbti laukuose nekvalifikuotą darbą?
Daug ką gyvenime darome automatiškai, arba dėl to, kad reikia, o gal manome, kad tai mūsų tikslai. Mažai kvestionuojame, mažai žaidžiame, mažai leidžiame tiesiog būti. Buvo toks metas kai pradėjo kilti begalės klausimų, jaučiausi tarsi įsukta į užburtą ratą, kuris liepia siekti, lipti, bet nėra laiko pagalvoti, kas esame ir ko norime iš tikrųjų.
Tad nusprendžiau trumpam išlipti iš savo rogių ir pažvelgti į viską iš šalies. Dauguma žmonių šiais laikais po darbo skuba užsiimti joga, meditacija ir kitomis dvasinėmis praktikomis. Vienoje reklamoje rašoma - „tai puiki dovana išvargusiam protui ir kūnui“. Manau, tai neteisingas požiūris.
- Papasakok apie savo patirtį šią vasarą. Kokio pobūdžio darbai tai buvo ir kiek ilgai juos dirbai?
Pirmiausia išvykau skinti braškių į Samso salą Danijoje, kuri garsėja savo atsinaujančiais ištekliais, braškėmis ir bulvėmis. Tai 22 kilometrų salynas skalaujamas Atlanto vandenyno ir Baltijos jūros. Sakoma, kad ten auga pačios geriausios braškės visoje Skandinavijoje. Sezonas trunka dažniausiai pusantro mėnesio, tačiau taip pat imamas bulvių, obuolių ir kitų daržovių derlius. Vasaros darbams Samso sala ypatingai mėgstama airių, prancūzų, portugalų, ispanų, rumunų bei bulgarų.
Mūsų ūkyje dirbo šimtas žmonių, įkūrėm palapinių ir karavanų miestelį. Man visa tai priminė laikiną čigoniškos dvasios hipių bendruomenę. Priešingai Norvegijai, kur tarsi šeimoje darbavomes komandoje su 25 lietuviais ir vienu prancūzu. Mėnesį laiko rinkome avietes didžiausio fjordo papėdėje. Gyvenome dideliame kalnų namelyje...
Vasarai pasibaigus iš taip vadinamo Šiaurės Paryžiaus - Tromso - skridau į Prancūziją, tiesiai į puikiausio vyno regioną Burgundiją. Ten mokiausi vyno gaminimo subtilybių amerikiečio ir britės šeimos versle. Šįkart komanda išsiskyrė savo profesionalumu, dauguma kolegų buvo patys vyndariai iš Kanados, Naujosios Zelandijos ir Australijos.
Vynuogių ūkiuose Prancūzijoje išlikusios gražios tradicijos kartu pietauti ir vakarieniauti. Šeiminikų žmonos ar pasamdyti virtuvės šefai gamindavo visai komandai, o po visų darbų žaisdavom „petenkę“ ir bendraudavom.
- Daugelis žmonių prisibijo nekvalifikuotų darbų. Kokių pliusų įžvelgi juose?
Bijoma nekvalifikuotų darbų, bet kodėl niekas nebijo būti nekvalifikuotu savo darbo vietai ar dirbti nepatinkantį darbą? Paradoksalu. Mūsų kapitalistinė sistema teigia „Dirbk arba badauk! Valdyk arba būk valdomas! Lenktyniauk arba pražūk!“ ir skirsto į klases, o nekvalifikuotą darbą vadina „juodu“. Žmonės vieni kitus pradėjo vertinti rinkos kaina, o savo gyvenimus pagal tai, kiek galime gauti už pinigus, o ne ką iš jų gauname.
Joks darbas nėra „juodas“, jei tau patinka jį atlikti. Sezoninio darbo pagrindinis privalumas dirbti gamtoje ir su gamta. Man asmeniškai buvo malonu keltis su saule, jausti lietų ar kaitrą. Jaučiausi gyva, kiek gyva nesijaučiu sintetiniuose ofisuose. Supratau, kas man teikia didžiausią laimę. Tuo principu ir kursiu savo ateitį.
- Kiekvienas darbas, nesvarbu koks jis bebūtų, turi savo žavesio. Ar sutinki su šiuo teiginiu? Ar pritari, kad kiekviename darbas gali išmokti kažko naujo?
Dar mokyklos laikais besilankydama Sietlo mieste, visame pasaulyje gerai žinomame žuvies turguje „Pike Place Fish Market“, supratau, jog tikrai bet koks darbas gali būti smagus. Šis turgus tapo populiarus būtent dėl ten pritaikytos darbo filosofijos. Darbas žuvies turguje yra šaltas, varginantis ir monotoniškas.
Būnant arti bankroto ribos ten dirbantys jaunuoliai nusprendė pakeisti savo požiūrį. Jų pagrindiniais principais tapo keturios paprastos tiesos: pasirink savo požiūrį, žaisk darbe, būk šiuo momentu, „padaryk“ kieno nors dieną. Taip paprastai jie pasiekė sėkmę, pradėjo mėgautis darbu ir teikti džiaugsmą kitiems. Jei jūs skundžiates savo darbu, rekomenduojų jų knyga „Catch! A Fishmongers Guide to Greatness”.
- Kaip atradai ir kodėl nusprendei pasinaudoti šia galimybe?
Pamenu gyvenau pietuose, buvau labai išvarginta darbų, streso ir galų gale pačių žmonių. Jaučiausi „pastrigusi“. Buvo karšta, svajojau apie Šiaurę. O tada draugai sako atradę mažą rojaus kampelį Danijoje ir ten be galo smagu. Niekada prieš tai nebūčiau savęs įsivaizdavusi skinančios braškių, bet tuomet pasidarė smalsu.
O kodėl neišbančius kažko visiškai naujo? To, kas šiaip nėra paprastai numatyta tavo kelyje. Galbūt tai buvo bėgimas nuo realybės, o gal lengva avantiūra. Kaip bebūtų, tai buvo puiki patirtis savęs pažinimui.
Jei ieškosite sezoninių darbų, geriausia klausti draugų ar jau ten dirbusių. Ieškoti kontaktų internete, skambinti darbdaviams arba vykti tiesiai į vietą ir patiems tartis su ūkininkais. Svarbiausia nepamiršti, kad komandos dažniausiai sudaromos keletą mėnesių prieš sezono pradžią. Internete yra ne viena svetainė, kurioje galite rasti daug naudingos informacijos.
- Kokias savybes reiktų turėti žmogui, kad grįžus būtų parsivežta kuo daugiau teigiamų emocijų?
Pirmiausiai manyčiau, jog daug kas priklauso nuo pačio žmogaus motyvų, kodėl jis nori vykti sezoniniam darbui ir požiūrio. Kad ir kokie jie bebūtų, svarbu pozityvus nusiteikimas, mokėjimas džiaugtis mažais dalykais ir gebėjimas nustoti skųstis (ypatingai lietuviams). Tai tikriausiai ir viso gyvenimo receptas.
Darbas nėra fiziškai sunkus, neverta bijoti. Jei nesusikoncentruosite ties skausmu, jis gali būti net teikiantis malonumą. O Jūsų spartumas priklausys nuo tiek, kiek sugebėsite pasinerti į ZEN būseną, nutildyti savo mintis ir leisti kūnui susikoncentruoti ties atliekamu veiksmu. Žinoma, yra ir žmonių, kurie vietoje braškių ar aviečių mato pinigus, bet man tai neveikia.
- Ar važiuotum dar kartą? Galbūt patirtis buvo naudinga, tačiau pakartoti jos nebenorėtum?
Sutikau nemažai žmonių, kuriems sezoniniai darbai tapo gyvenimo būdu. Jie gyvena karavanuose ir visus metus keliauja priklausomai nuo sezono. Aš prie jų būrio dar neprisijungiau, tačiau svajoju sudalyvauti alyvuogių aliejaus gaminimo procese, taip pat būtų įdomu išbandyti įvairius sezoninius darbus ir kituose pasaulio kontinentuose, kaip Naujoji Zelandija, Azija, Pietų Amerika.
- Kokia veikla užsiimdavai po darbų? Ar turėjai laisvo laiko susipažinti su šalimis, kuriose dirbai?
Samso saloje, iškart po darbų, dviračiais skubėdavome prie jūros, o per laisvadienius paplūdimyje vykdavo vakarėliai, į kuriuos susirinkdavo visi salos braškių skynėjai. Prancūzai atsiveždavo techniką, šviesos instaliacijas, buvo kuriamos net dekoracijos, galima sakyti mini festivalis. Mūsų ūkio šeimininkas šiam įvykiui išpirko dalį paplūdimio, nors niekada nesuprasdavo kaip dirbus šešias dienas, septintą dieną nesiilsima, o šokama visą naktį iki ryto.
Norvegijoje laisvalaikį leisdavom kiek kitaip: lipom į kalnus ir maudėmės fjorduose. Norėdami supažindinti su savo šalimi, ūkio savininkai organizuodavo išvykas savaitgaliais. O štai Prancūzijoje pataikius į vynuogių derlių, neišvengiamai pagauna ir vyno karštinė. Per laisvadienius leisdavomės į kitų miestų ir regionų vyno rūsius, tikriausiai nesuskaičiuočiau visų degustacijų ir išragautų vyno rūšių.
- Kodėl nusprendei grįžti į Lietuvą? Juk galėjai ir toliau klajoti bei užsidirbti taip pinigų.
Kaip ir gamta turi savo ciklus, taip ir žmogus. Tikriausiai atėjo laikas ir man nuimti savo asmeninį derlių. Paprasčiausiai susikaupė labai daug idėjų ir noras jas išreikšti.
O gal ir žiema prisidėjo, metas kada ruošiamasi naujam gimimui. Galimybės niekur nedingsta, galimybes mes kuriame patys, tik svarbu įsiklausyti į save ir suprasti kada kam tinkamiausias metas.