Siaubą menanti vieta per metus pritraukia beveik milijoną turistų

Pasaulyje yra tūkstančiai istorinių vietų pritraukiančių turistus. Daugelis jų mena didžias valstybių akimirkas, tačiau yra ir tokių, kuriose tvyro kančios, skausmo ir nevilties prisotinta atmosfera.

Viena tokių vietų yra Aušvico koncentracijos stovykla.

Didžiausia koncentracijos stovykla nacių valdomoje Vokietijoje

Aušvico koncentracijos stovykla buvo didžiausia nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovyklų. Nacistų okupuotoje Lenkijoje įkurta koncentracijos stovykla buvo pavadinta netoliese esančio Lenkijos miesto Osvencimo vokišku pavadinimu.

Koncentracijos stovyklų kompleksą sudarė trys pagrindinės stovyklos – Aušvicas I, Aušvicas II ir Aušvicas III. 2008-aisiais viename bute Berlyne buvo rasti dokumentai, kurie numatė Aušvico-Birkenau stovyklos išplėtimą, tačiau dokumentų autentiškumas nebuvo patvirtintas nepriklausomų ekspertų. Aplink Aušvicą buvo dar apie 40 su Aušvicu susijusių mažesnių koncentracijos stovyklų, kai kurios jų dešimtis kilometrų nutolusios nuo pagrindinių stovyklų. Šiose stovyklose kalinių skaičius buvo nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių.

Niurnbergo proceso metu stovyklos komendantas Rudolf‘as Hoss‘as pasakojo, kad Aušvico koncentracijos stovykloje buvo nužudyta apie 3mln. žmonių, nors Aušvico – Bikernau valstybinis muziejus skaičiuoja, kad žuvusiųjų buvo apie 1,1 mln., o kai kurios kelionių agentūros pateikia dar kitokį skaičių – 1,5mln. Apie 90 procentų šioje koncentracijos stovykloje žuvusių žmonių buvo žydai, čia suvežti iš įvairių Europos šalių.

Didžioji dalis žmonių žuvo dujų kamerose, kiti mirė nuo nuolatinio badavimo, išsekimo, negydytų ligų, vykdytų „medicininių eksperimentų“ ir t.t. Ši vieta tapo pagrindiniu kalinių žudymo bastionu. Pirmieji masiniai naikinimo dujomis bandymai pradėti 1941 metų rugsėjį. Kasmet vis daugėjo dujų kamerų ir krematoriumo krosnių. Sunku patikėti, bet masiniam naikinimui įsibėgėjus, čia kasdien buvo nužudoma po beveik 10tūkst. žmonių.

Muziejus – aukoms atminti

Stovykloje žuvusiems žmonėms ir jų kančioms atminti, 1947-aisiais metais čia buvo įsteigtas muziejus. Ekskursijas į Aušvico koncentracijos stovyklą, kur dabar yra įrengtas holokausto muziejus, rengia praktiškai visos kelionių agentūros vežančios turistus į Lenkiją. Skaičiuojama, kad kasmet šią vietą aplanko daugiau nei 700 tūkstančių turistų.

Muziejuje pateikiami vaizdai ir informacija – sukrečiantys. Dėl šios priežasties daugelis ekskursijas į Aušvico koncentracijos stovyklą organizuojančių vietų rekomenduoja čia nesilankyti jaunesniems nei 12-os metų vaikams. Stovykloje apsilankę žmonės pasakoja patyrę didelį sukrėtimą ir retas kuris norėtų ten grįžti dar kartą.

Apsilankę Aušvico koncentracijos stovykloje pasakoja, kad vienas labiausiai į galvą įstrigusių vaizdų – kalnas plaukų. Juodi, rudi, šviesūs, žili plaukai – visi sumesti į krūvą, aukštesnę už čia apsilankančius žmones. Prieš porą dešimtmečių dar aiškiai galėjai matyti, kad tai žmonių plaukai, tačiau dabar jie pavirtę pilka minkšta mase, panašesne į vilną, nei į žmonių plaukus.
Eidami Aušvico koncentracijos stovyklos takais lankytojai pamato ir daugiau šokiruojančių vaizdų, pavyzdžiui milžiniška krūva batų, kuriuos avėjo žmonės, atvykę į koncentracijos stovyklą, tačiau niekada jos nepalikę. Apsilankę ten sako, kad atrodo jog už stiklinės sienos būtų suversti sunkvežimiai batų. Moteriški, vyriški, vaikiški batai primena, kad kažkada juos avėję žmonės gyvenimą baigė šioje koncentracijos stovykloje, o batų skaičius leidžia suprasti, kiek žmonių taip ir nebeišvyko iš šios šiurpios vietos.

Dar vienas iš daugelio sukrečiančių vaizdų, tai krūvos metalinių dubenėlių. Jie, kaip ir batai, suversti už stiklinės sienos primena apie siaubus, kuriuos teko išgyventi čia pakliuvusiems žmonėms. Dubenėliai apdaužyti, kai kurie jų skylėti, palyginus nedideli, tad sunku ir įsivaizduoti, kad suaugęs žmogus galėtų sočiai pavalgyti iš tokio dubenėlio.

Šie ir daugelis kitų, dar kraupesnių vaizdų bei čia tvyranti mirties ir kančių prisotinta atmosfera daugelį žmonių sukrečia, palieka be žado. Internete pasirodo pasakojimų apie verkiančius, alpstančius ar net vemiančius žmones, nebepakėlusius tokių vaizdų naštos. Be to, muziejus yra vertinimas ganėtinai kontraversiškai. Vieni žmonės mano, kad tai svarbi istorijos dalis, kurią reikia išsaugoti ir perduoti ateities kartoms. Tačiau yra manančių, kad gerbiant Aušvico koncentracijos stovykloje žuvusių žmonių atminimą, muziejų reiktų uždaryti, ten esančius daiktus sunaikinti, o pastatus nugriauti.

Pasiūlymai keisti pavadinimą

Prieš dešimtmetį Lenkijoje buvo užvirusi diskusija dėl stovyklos pavadinimo keitimo. Daugelio tuometinių Lenkijos politikų nuomone, stovyklos pavadinimas „Aušvico koncentracijos stovykla“ neva neatskleidė tikrosios tiesos, neleidžia suprasti, kad stovyklai vadovavo ne lenkai, o nacistinės Vokietijos piliečiai. Lenkijos politikai norėjo keisti Aušvico koncentracijos stovyklos pavadinimą, nes bijojo, kad kitų šalių gyventojai pradeda užmiršti, kad Antrojo pasaulinio karo metu koncentracijos stovyklas steigė ne lenkai, o naciai ir kad pastarieji buvo atsakingi už šių stovyklų valdymą.

Dar vienas Lenkijos politikų argumentas buvo, kad neva jie spaudoje dažnai matantys, jog koncentracijos stovyklos, buvusios Lenkijos teritorijoje vadinamos „Lenkijos mirties stovyklomis“, kas, pasak jų, visiškai neatitiko realybės, nes stovyklos buvo įkurtos nacių. Istorijos specialistai pasakoja, kad taip galėjo nutikti, nes jaunoji karta nežino arba pradeda pamiršti, kad naciai steigė koncentracijos stovyklas už Vokietijos ribų, taip norėdami nuslėpti holokausto siaubą ir nusipurtyti atsakomybės. Tuo metu lenkų politikai pradėjo kampanija, kurios tikslas buvo Aušvico koncentracijos stovyklos pavadinimą keisti į „Nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklos“ pavadinimą. 2007-aisiais metais prašymas pakeisti stovyklos pavadinimas buvo patenkintas. Jungtinių Tautų Pasaulio paveldo sąrašo komitetas leido Aušvico koncentracijos stovyklą pervadinti į „Aušvico-Birkenau nacių vokiečių koncentracijos ir mirties stovyklą (1940-1945)“.