Romoje viešasis transportas išvystytas labai prastai. Taip prastai, kad bene kiekviena italų šeima įsigyja bent du automobilius, o jei išgali – ir daugiau.

Tai visai suprantama, nes traukiniai lyjant vėluoja arba neatvyksta, miesto autobusai dažnai nesilaiko grafikų, metro visuomet pilnas. Važiuojant juo, dar būtina akylai stebėti rankinę, mat nedėmesingumas gali kainuoti ištrauktą piniginę, telefoną ar korteles. Savas automobilis brangus, tačiau patikimas.

Italai perka mašinas, ir dažniausiai mažytes. Prioritetą čia turi nedideli „Fiat“, „Volkswagen Polo“, „Mercedes“ „Smart“ ar panašaus dydžio automobiliai. Pamatyti mums įprastą „BMW 3“ ar „Mercedes Benz“ Romoje – gana retas atvejis. Didžiausias mažo automobilio privalumas – nedidelė užimama vieta, kurios mieste labai trūksta.

Miegamieji rajonai Romoje buvo projektuoti ne keliasdešimt automobilių turintiems žmonėms. Parkingo problema, kaip ir kituose miestuose, didelė. Po darbo grįžę namo, italai gatvėje kiša automobilius beveik bet kaip, nebijodami baudų. Jie sugrūdami ir tarsi suspaudžiami taip, kad užimtų kaip galima mažiau vietos.

Pastačius automobilį, privalu užlenkti veidrodėlius, taip dar labiau taupant vietą. Šios taisyklės galioja ramesniuose gyvenamuosiuose rajonuose. Miesto centre laukia papildomos instrukcijos, ir nežinantys verčiau automobilį palieka metropolio pakraštyje.

Bene visose Romos istorinio centro vietose laukia lipšnus reketas automobilio savininkams. Pavyzdys paprastas: šeštadienio popietę užsinorėję centre išgerti kavos, atvykus automobiliu, jis statomas nemokamoje aikštelėje, kuri iš tiesų yra mokama. Vos pravėrus dureles, prieina įmitęs vyrukas, kuriam privaloma sumokėti. Ką? Kaip? Bet aikštelė nemokama?! Mokama.

Niekur neparašyta, neįteisinta, tačiau už aikštelę reikės mokėti. Įkainis taip pat nenustatytas, bet pagal nerašytą reketo taisyklę, parkavimas kainuoja bent eurą už valandą. Stebina? Taip. O kas nutiks, nesutikus mokėti? Automobilį galima rasti apibraižytą, padangoje netikėtai atsiras skylutė. Žinoma, sumokėti pinigai keliauja ne valstybės ar miesto valdžios biudžetui papildyti.

Gavęs kelis eurus, minėtas įmitęs vyrukas nusišypso, vėliau netgi padeda išsistumti automobilį atbuline eiga. Jis dirba ne vienas, netoliese tą patį daro „kolega“. Reketas turi aiškią sistemą, tad surinktus pinigus vyras vėliau atiduoda savo „šefui“. Nelegalus aikštelės apmokestinimas galioja ne tik užsieniečiams ar turistams – visi italai moka šią duoklę rūškanomis minomis.

Jeigu pasirodys, kad tai – vienišos aikštelės ir atsitiktinio vyruko nelegalus uždarbis, užtikrinu, jog ne. Sunkiai suvokiama – šis viešas reketas, be abejo, žinomas miesto valdžiai, policijai. Lygiai tokia pati „sistema“ galioja ir kitose Italijos vietose, pavyzdžiui, Palerme, Sicilijoje. Aktyvių veiksmų nesiimama, todėl, statydami automobilį, visuomet turėkite monetų stotingam vyrukui.