Romoje viešasis transportas išvystytas labai prastai. Taip prastai, kad bene kiekviena italų šeima įsigyja bent du automobilius, o jei išgali – ir daugiau.
Tai visai suprantama, nes traukiniai lyjant vėluoja arba neatvyksta, miesto autobusai dažnai nesilaiko grafikų, metro visuomet pilnas. Važiuojant juo, dar būtina akylai stebėti rankinę, mat nedėmesingumas gali kainuoti ištrauktą piniginę, telefoną ar korteles. Savas automobilis brangus, tačiau patikimas.
Miegamieji rajonai Romoje buvo projektuoti ne keliasdešimt automobilių turintiems žmonėms. Parkingo problema, kaip ir kituose miestuose, didelė. Po darbo grįžę namo, italai gatvėje kiša automobilius beveik bet kaip, nebijodami baudų. Jie sugrūdami ir tarsi suspaudžiami taip, kad užimtų kaip galima mažiau vietos.
Pastačius automobilį, privalu užlenkti veidrodėlius, taip dar labiau taupant vietą. Šios taisyklės galioja ramesniuose gyvenamuosiuose rajonuose. Miesto centre laukia papildomos instrukcijos, ir nežinantys verčiau automobilį palieka metropolio pakraštyje.
Niekur neparašyta, neįteisinta, tačiau už aikštelę reikės mokėti. Įkainis taip pat nenustatytas, bet pagal nerašytą reketo taisyklę, parkavimas kainuoja bent eurą už valandą. Stebina? Taip. O kas nutiks, nesutikus mokėti? Automobilį galima rasti apibraižytą, padangoje netikėtai atsiras skylutė. Žinoma, sumokėti pinigai keliauja ne valstybės ar miesto valdžios biudžetui papildyti.
Jeigu pasirodys, kad tai – vienišos aikštelės ir atsitiktinio vyruko nelegalus uždarbis, užtikrinu, jog ne. Sunkiai suvokiama – šis viešas reketas, be abejo, žinomas miesto valdžiai, policijai. Lygiai tokia pati „sistema“ galioja ir kitose Italijos vietose, pavyzdžiui, Palerme, Sicilijoje. Aktyvių veiksmų nesiimama, todėl, statydami automobilį, visuomet turėkite monetų stotingam vyrukui.