Vieni žmonės patenkinti tuo, kad užauga vienoje vietoje, baigia mokslus tame pačiame mieste, visą gyvenimą sėdi ant tos pačios sofos, bendrauja su tais pačiais žmonėmis.

Kiti – kelionių aistruoliai arba tyrinėtojai, maištininkai, nuotykių ieškotojai, kaip juos bepavadinsi – tie, kurie nenustygsta vietoje ir nuolat jaučia nenumaldomą troškimą tyrinėti naujus dalykus, atrasti naujas žemes. Jie trokšta pamatyti ir patirti kiek įmanoma daugiau pasaulio. Ir ši aistra nenurimsta, kad ir kiek jie atostogautų ar keliautų. Tokiems žmonėms nereikia namų, nes jų namai yra visas pasaulis.

Pasirodo, šie skirtumai yra moksliškai paaiškinami. 1999 metais keturi mokslininkai iš Kalifornijos universiteto paskelbė straipsnį, pavadintą „Populiacijos migravimas ir dopamino D4 receptoriaus (DRD4) alelinio geno paplitimas visame pasaulyje“, kuriame buvo nagrinėjami priešistorinių žmonių migracijos modeliai ir genų fondo paplitimas. Mokslininkai siekė ištirti sąsajas tarp dopamino receptoriaus ir dėmesio sutelkimo sutrikimo. Vykdydami tyrimą jie atrado dar vieną keistą sąsają: žmonės, turintys DRD4 genų, yra labiau linkę į nuotykius ir migravimą.

Praktiškai visi tyrimo dalyviai su šiuo genu turėjo ilgą keliavimo istoriją. Viena iš tyrimo išvadų skelbia:
„Kaip parodė ankstesni tyrimai, ilgi DRD4 geno aleliai siejami su naujovių nuolat siekiančia asmenybe, hiperaktyvumu ir rizikingu elgesiu... Galima pagrįstai teigti, kad migruojančioms bendruomenėms būdingas polinkis tyrinėti. Paprastai tokie žmonės būna atšiaurūs, linkę į pokyčius, ieškantys naujų stimulų ir iššūkių išgyvenimui.“

DRD4 geno nešiotojams būdingas genetiškai nulemtas noras migruoti, tačiau šis bruožas būdingas proporciškai nedideliam žmonių genų fondui. Didžioji dauguma priešistorinės populiacijos buvo linkusi ieškoti būdų, kaip kuo veiksmingiau išnaudoti turimus ribotus žemės plotus, o DRD4 apdovanoti nuotykių ieškotojai aktyviai ieškojo neapgyvendintų žemių, kad galėtų kuo geriau išnaudoti išteklius konkrečioje aplinkoje.“

Būtent šie nenustygstantieji bastūnai buvo pagrindinė varomoji jėga, išstūmusi žmonių civilizacijas iš Mesopotamijos, nutiesusi tiltą visuomenėms į Europą, Aziją, Afriką ir Ameriką.

Šias išvadas pagrindė ir kiti tyrimai. Leidinio „National Geographics“ paskelbtame tyrime žurnalistas Davidas Dobbsas mėgino išsiaiškinti, kodėl žmonės keliauja.

Ištrauka iš straipsnio:
„Joks kitas žinduolis tiek nekeliauja, kiek žmogus, – sako žmonijos kilmę ir genetiką tyrinėjantis Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto Leipcige, Vokietijoje direktorius Svante Pääbo. – Mes peršokame per užkardas. Mes braunamės į naujas teritorijas net kai visko užtenka ten, kur esame. Kiti gyvūnai taip nesielgia. Taip nesielgė ir kitos žmogiškosios būtybės. Neandertaliečiai Žemėje gyveno šimtus tūkstančių metų, bet neišplito po pasaulį. O mes vos per 50 tūkstančių metų užėmėm viską. Tai tarsi kažkokia beprotybė. Išplaukdamas į vandenyną, tu nežinai, kas tavęs laukia kitoje jo pusėje. Ir štai dabar mes skrisim į Marsą. Mes niekada nesustojam. Kodėl?“
Iš tiesų, kodėl.

Ir vėl viskas susiveda į DRD4 geną. D. Dobbsas išsiaiškino, kad yra dešimtys tyrimų, kuriuose DRD4 genas siejamas su stipresniu troškimu „tyrinėti naujas vietas, idėjas, maistą, santykius, narkotikus ar seksualines galimybes; ir apskritai nuolat siekti judėjimo, pokyčių ir nuotykių.“
Natūralus tyrinėjimo troškimas itin būdingas vaikams: jie drąsiai mintyse formuluoja hipotezes ir eksperimentuoja.

Ar galiu uždėti šią kaladėlę ant kitos jų nenuversdamas? Ar gausiu sausainį, jei verksiu, ar jei gražiai paprašysiu? Kas nutiks, jei trenksiu vaikui, kuris ima mano žaislą – ar jis trenks man atgal ar atiduos žaislą? Kas bus, jei peršoksiu per šią tvorą, nors man neleido? Ar ten rasiu naujų įdomių dalykų?

Taip drąsiai ir veiksmingai savo hipotezes tikrinantys vaikai iš prigimties yra nuotykių ieškotojai.
O žmonės, kurie ir suaugę išsaugo šią nuotykių ieškotojo gyslelę, ir būna tyrinėtojai. Tie, kurie išdrįsta žengti į nežinomas teritorijas.