„Suprantame, kad stotis ant svarstyklių gali būti nejauku, todėl kreipdamiesi į klientus, norime užtikrintai pasakyti, jog nenaudosime jokių matomų svarstyklių rodmenų ekranų. Niekas – net mes – negalės pamatyti, kiek jūs sveriate. Ši akcija visiškai anoniminė“, – sakė oro bendrovės apkrovos kontrolės tobulinimo specialistas Alastairas Jamesas.
„Tai nieko sudėtingo, dalyvavimas savanoriškas, bet pasisverdami padėsite mums saugiai jus skraidinti kaskart, kai naudositės mūsų paslaugomis“, – pridūrė jis.
Taigi, nuo birželio pradžios iki liepos 2 d. iš Oklando tarptautinio oro uosto tam tikrais reisais skrendantys keleiviai bus raginami užlipti ant svarstyklių (beje, su rankiniu bagažu), įrengtų prie laukimo salių, rašoma euronews.com.
Kodėl oro linijoms prireikė išsiaiškinti, kiek sveria jų klientai?
„Air New Zealand“ nurodė, kad keleivių svėrimo iniciatyva padės užtikrinti saugų ir efektyvų orlaivių eksploatavimą. Esą, kad lėktuvas nepriekaištingai įveiktų gravitaciją, pilotas turi žinoti pakrauto lėktuvo svorį bei balansą.
„Sveriame viską, kas patenka į orlaivius, pradedant kroviniais, bagažu ir baigiant salone tiekiamu maistu. Klientų, įgulos narių bei rankinio bagažo svoris nustatomas pagal vidurkius, gaunamus atliekant štai tokias akcijas“, – aiškina A. Jamesas.
Šiuo metu, nustatydamos bendrą keleivių svorį, oro bendrovės vadovaujasi numanomais masės rodikliais. Vis dėlto kartais pravartu pasidomėti, kiek iš tikrųjų sveria keleiviai, ir išsiaiškinti, ar nepakito svorio vidurkis. Minėtina, kad 2021 m. buvo prašoma pasisverti Naujosios Zelandijos viduje skraidančių keleivių, tačiau tarptautinių reisų klientai ant svarstyklių raginami lipti pirmą kartą po pandemijos.
Kaip informacija apie klientų svorį gali padėti sumažinti išmetamo anglies dioksido kiekį?
Saugumo sumetimais bendrą lėktuvų svorį oro bendrovės linkusios padidinti. Laikoma, kad tipinis keleivis sveria 88 kg, arba 93 kg, jei tai vyras, ir 75 kg, jeigu moteris. Bet jei pilotas žinotų, jog lėktuvo apkrova nesiekia numanomos masės reikšmės, į jo bakus būtų galima pilti mažiau degalų.
Nickas Brasieras, Didžiojoje Britanijoje įsikūrusio technologijų startuolio „Fuel Matrix“ generalinis administracijos direktorius, per pokalbį su „Independent“ yra paminėjęs, kad oro vežėjai šiuo metu pila maždaug 1 proc. daugiau degalų negu reikia, todėl sudegina iki 0,5 proc. daugiau kuro, palyginti su kiekiu, kurio prireiktų, jeigu netektų gabentis pertekliaus.
Nors šitoks kiekis atrodo visiškai nedidelis, jo neeikvojant, pavyktų sutaupyti. Nustatyta, kad degalams oro bendrovės išleidžia 186 mlrd. eurų per metus. Jei degalų nešvaistytų vien iš apdairumo, jos sutaupytų iki 930 mln. eurų.
Svarbus ir išmetamo anglies dioksido kiekio mažinimo efektas. Įprastai eksploatuojamas didelių gabaritų lėktuvas „Boeing 747-400“ skraidina 240 tūkst. litrų reaktyvinių degalų (tokiu kiekiu pavyktų užpildyti dešimtadalį olimpinio plaukimo baseino) ir degina juos 4 litrų per sekundę tempu.
Vokietijos ne pelno organizacijos „Atmosfair“ vertinimu, per skrydį iš Oklando į Los Andželą ir atgal, t. y. per 24 val. trunkantį reisą į abi puses, sugeneruojama daugiau nei 2 tūkst. kg išmetamo CO2 – tiek tenka vienam keleiviui.
N. Brasieras vienareikšmiškai pasisako už tai, kad keleivių svoris būtų įtrauktas į orlaivio analitiką: be visko, kas pasakyta, taip, anot jo, būtų lengviau paskirstyti žmones lėktuve.
Kad ir kaip būtų, bent jau kol kas keleiviai prieš skrydį sveriami labai retai. Išimtį iš tradicinės praktikos sudaro tik nedideliais lėktuvais vykdomi reisai, nes tokiais atvejais duomenų tikslumas atlieka lemtingą vaidmenį.
