Prahoje gyvenusi Rita: apie alaus vonias, striptizo dešreles ir vyrus šovinistus

Tikriausiai daugeliui tik užsiminus apie Čekiją prieš akis iškyla šalto alaus bokalas su besiveržiančia balta puta ir maža sąskaita už gėrimą. Tik štai vilnietę Ritą Kručaitę (35 m.) į šią šalį atviliojo visai ne alus, o sulauktas netikėtas darbo pasiūlymas, kuriam moteris ryžosi nieko negalvojusi.

Taip pat skaitykite: Kuriose šalyse geriausia ir blogiausia gimti

arba: 10 ypatingų Senojo žemyno kampelių

Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!

Koks buvo pirmasis Jus šokiravęs dalykas, kuris labiausiai įsirėžė vos atvykus į Prahą?

„Pačio pirmojo įspūdžio neprisimenu. Ilgą laiką jaučiausi kaip Alisa stebuklų šalyje – patekau į pasakiškai gražų miestą, tačiau aplink: nesuprantama kalba, nesuprantami užrašai ir sunkiai suvokiamos kainos.

Kiek vėliau mane stebino daugybė dalykų. Ko gero labiausiai įstrigo čekų biurokratija. Kolega, padaręs avariją motoroleriu, kol jį atgaus laukė 8 savaites, nes iš pradžių tvarkė kažkokius dokumentus, tada kažko laukė, na, o paskui remontavo. Į mano pastabą apie tai, kad Lietuvoj net ID kortelę galima gauti per 1 dieną, kolega reagavo šmaikščiai, klausimu: Rita, o nuotykis kur?

Jei stereotipinis prancūzas lygioj vietoj gali surengti streiką, tai mano įsitikinimu, stereotipinis čekas net tada, kai jau reikia „kelti bangas“, bandys nusiplauti rankas, nes kam čia reikia kažką įrodinėti? Mane, ko gero, asmeniškai labiausiai ir piktino, kad tai jų nepiktina!“

O su kalbos barjeru teko susidurti? Kaip susikalbėjote su vietiniais?

„Čekiškai nemokėjau, nors bandžiau mokytis, jei bandymu galime pavadinti vos dvi pamokas. Pusė kolegų mokėjo anglų, tačiau su kita puse, deja, neteko pabendrauti. O gatvėje ir parduotuvėse dažniau gelbėdavo rusų kalba, nors vis tiek dažniausiai tekdavo gelbėtis įterpiant vieną kitą išmoktą čekišką žodį ir gestus.

Visgi juokingiausias išmoktas čekiškas žodis, man asmeniškai yra „ahoj“. Jis naudojamas ir pasisveikinimui, ir atsisveikinimui. Kažkodėl visada primena džiaugsmingą bebrą iš dantų pastos reklamos.“

O kaipgi garsusis Prahos naktinis gyvenimas? Ar teko išbandyti?

„Nuoširdžiai, nesu naktinio gyvenimo mėgėja, tad klubuose nesilankiau. Teko su kolegomis eiti į keletą vakarėlių, bet jiems mieliausia pramoga yra pasėdėti prie bokalo alaus ir pasišnekučiuoti. Bokalų, tiesa, būna daug. 4 dar tik gero vakarėlio pradžia.

Šmaikštu, tačiau kolegos man papasakojo ir apie striptizo dešreles, tačiau savo akimis neturėjau laiko jų pamatyti. Bet idėja labai paprasta: ant dešrelės nupiešta pusnuogė moteris (tiksliau ant plastikinio įpakavimo), nurengi ją ir valgai.“

Kokį įspūdį Jums paliko čekai? Gal sutikote antrąją pusę?

„Mano asmeninis įspūdis nevienareikšmiškas. Jie nėra šilti ir draugiški (bent jau aš tokių nesutikau), stengiasi išlaikyti atstumą. Kaip jau minėjau anksčiau, jiems viskas gerai taip kaip yra, nes norint kažką pakeisti reikia papildomų pastangų, kam tas vargas.

O apie vyrus, mano kolegė čekė sakė, kad jie šovinistai. Negaliu labai apibendrinti, bet sakykim, kad iš mano sutiktų vyrų dalis iš tiesų buvo tokie, dalis labai gabių ir talentingų, dalis visiškai neambicingų vyrų. Labai sudėtinga daryti išvadas, bet labai įdomių čekų aš nesutikau. 

Tiesa, čekai labai mėgsta skaityti knygas. Mane labiausiai džiugina, kad popierines knygas. Ir daro tai laukdami tramvajaus, važiuodami visuomeniniu transportu ir, be abejonės, namuose. Man pasidomėjus ar būna kokios nors akcijos knygoms (nes pati nemačiau, kad būtų), tai jie nesuprato klausimo, nes kam knygoms akcijos?“

Čekiškas alus laikomas šalies vizitine kortele. Ar teko paragauti?

„Alus, turbūt vienintelis dalykas, kuriuo patys čekai labai didžiuojasi. Man labiausia patikę – „Bernard“ ir „Kozel“. O labiausiai nepatikęs – „Staropramen“ (mano kolegos jį irgi vertino gana neigiamai). Kainos parduotuvėse nuo 1,2 lt iki 3 lt už čekišką ir gerokai brangiau už importinį alų. Tiesa, čekus labai stebina ir tai, kad Lietuvoje po 22 val. negalima nusipirkti alaus. Jų nuomone, tai net nėra rimtas alkoholis.

Čekams labai svarbu, kad alus bokale būtų patiekiamas su puta. Mano bosas Vilniuje gavo sklidiną taurę alaus be jokios putos, tai siuntė visiems kolegoms į Čekiją parodyti tokį neišmanymą. Jie teigia, kad alaus puta apsaugo nuo greito išsivadėjimo, juk ne vandenį geria.

Man labiausiai patikusi pramoga susijusi su alumi – alaus vonios. Prahoje ši „procedūra“ atliekama keliuose spa, tačiau tai labai brangu, o alaus spa turi ir kelios daryklos. Pati procedūra yra tokia: 20 minučių palaimingai mirksti alaus vonioje (tiesa, skiesto vietiniu mineraliniu vandeniu ir pats alus tai dar ne visai alus, nes nefiltruotas, su visomis drumzlėmis) ir 20 minučių guli poilsio patalpoje tvirtai suvyniotas į rankšluostį ir rūpestingai apkamšytas.

Visos procedūros metu tiekiamas alus vidiniam naudojimui. Po to oda būna labai švelni. Galima užsisakyti ir vonią dviem. Kaina vienam žmogui apie 700 kronų (~90 lt). Man labai patiko ir visiems rekomenduočiau.“

Ar brangus miestas yra Praha? Kiek kainuoja pragyvenimas?

„Praha nėra labai brangus miestas, bet, be jokios abejonės brangesnis nei Vilnius. Pavyzdžiui, jogurtas „Activia„ kainuoja 15 kronų (apie 2 lt). Tiesa, čekiškas jogurtas, kaip ir visi čekiški produktai, kainuoja mažiau – tokio pat dydžio indelis kainuoja 9-12 kronų.

Miesto centre esančiame restorane reikia būti pasiruošus išleisti mažiausiai 300 kronų, jei norima normaliai pavalgyti ir išgerti bokalą alaus ar taurę vyno. Papietauti kokioje valgykloje, miesto pakraštyje, galima ir už 100 kronų.

Primenu, kad tai yra šalis, kur vis dar galima rūkyti viduje, todėl tokiose vietinių vadinamose „knaipėse“, pietauti aš nepasiryžau, nes rūbai mikliai prisigeria to kvapo.

Kas susiję su būstu, tai galima sakyti gyvenau miesto pakraštyje, tačiau susisiekimas labai patogus – apie 25 min tramvajumi iki centro. Nuoma su mokesčiais, toliau nuo centro atsiėjo apie 1200 lt.“

Jei Prahos miestui ir žmonėms galėtumėte parašyti pažymį dešimtbalėje sistemoje, koks tai būtų pažymys ir kodėl?

„Bendras pažymys būtų 7. Pats miestas labai gražus, tačiau bendrą įspūdį gadina gana prastas aptarnavimo lygis ir tas nepaaiškinamas abejingumas. Man kažkodėl susidarė įspūdis, kad jei tu esi turistas, tai retas kuris pamirš priminti, kad arbatpinigiai į sąskaitą neįskaičiuoti. Tačiau tai nereiškia, kad paprašę 20 proc. arbatpinigių, jie nepamirš tavęs aptarnauti.“

Ar sunku buvo atsisveikinti su Praha? Kokios emocijos, mintys užplūdo išvykstant? Gal norėjosi pasilikti?

„Prahoje gyvenau lygiai metus. Nespėjau pamėgti šio miesto tiek, kad būtų gaila palikti. Labiausiai buvo gaila paties komforto jausmo, nes prisitaikyti prireikė daug laiko ir nesinorėjo vėl viską mesti. Tačiau aš tiesiog įsimylėjau Čekijos vakarus. Ten tiek gražių ir dar viduramžiais dvelkiančių miestelių ir kaimelių.

Aplankiau tik keletą (kai kuriuos ne vieną kartą), bet kiekvienas jų paliko neišdildomą įspūdį: Loket, Bečov nad Teplou, Marianske lazne, Stribro ir keletas kitų. Į Prahą jau tikrai nenorėčiau grįžti kaip turistė, tačiau šalies vakarus mielai aplankyčiau dar ne kartą.“

Ar grįžus į tėvynę pasikeitė požiūris į Lietuvą? Gal dabar akys viską mato kitaip?

„Dar būdama Prahoje supratau, kad lietuviai yra labai ambicingi, geresnio, kokybiškesnio gyvenimo siekiantys žmonės. Ir biurokratija, dėl kurios dažnas lietuvis skundžiasi, tikrai nėra tokia baisi kaip Čekijoj. Vieną kartą grįžus į Vilnių trumpam, tiesiog pagalvojau, kad mūsų lūkesčių kartelė užkelta labai aukštai ir dažnai nematom gerų, gražių dalykų, pasiekimų. Džiaugiuosi turėjusi galimybę įvertinti gyvenimą Lietuvoje iš kitos perspektyvos.“

Ar turėtumėte rekomendacijų žmonėms norintiems aplankyti Čekiją? Ką pamatyti, paragauti, o gal reikėtų kažko pasisaugoti?

„Pirmiausia, tai rekomenduočiau Prahoje praleisti 1-2 dienas, o likusį laiką skirti mažiems miesteliams šalies vakaruose. Yra ir daugiau gražių vietų, tokių kaip Kutna Hora, Pardubice, tačiau miesteliai link Vokietijos sienos, tiesiog įtraukia į savo ramų, lėtą ir viduramžiais alsuojantį gyvenimą. Tiesa, nereikia tikėtis, kad tuose miesteliuose bus galima gauti informacijos ne čekų kalba, bet jais žavėtis tai visiškai netrukdo.

Tradicinis čekiškas maistas gana riebus, mėsa dažniausiai pateikiama su „kniedlikais“ (miltų ir bulvių kepinys, kuris vizualiai atrodo kaip baltos duonos riekutės), tad labai rekomenduoti negalėčiau, čia jau reikia arba mėgti tokį maistą arba labai norėti pabandyti autentiškų, vietinių patiekalų.

Bet būtina paragauti „trdlo“ (mielinės juostelės, apvyniotos ant medinio „kočėlo“ ir kepamos ant žarijų), prileidžiamų ledų („zmrzlina“), ledų „Miša“ (jie gaminami iš tokio keisto varškės produkto) ir be jokios abejonės, vietinio alaus. Šokoladas lauktuvėms – „Studenstka“ tikrai vertas dėmesio. Dar vienas tradicinis gėrimas – žolelių užpiltinė „Becherovka“, kurios sudėtinės dalys laikomos paslaptyje.“