Iki 1922 m. Turkija buvo vadinama Osmanų imperija. Dėl sąjungininkų noro valdyti Anatolijos teritoriją, prasidėjo Turkijos nepriklausomybės karas (1918-1923 m.). 1920 m. britų, prancūzų, italų ir graikų armijos, užėmusios Stambulą, pradėjo nuo Izmiro skverbtis gilyn į Anatoliją. Nesulaukę didesnio sultono pasipriešinimo, Turkijos nacionalistai drauge su lyderiu Atatiurku įvykdė valdžios perversmą ir 1920 m., pasirašę Sévres sutartį, įkūrė Turkijos respubliką, formaliai pripažįstamą 1923 m. Lozanos sutartimi. Šiandien ji – respublika, kurioje susipynusios islamo ir Vakarų tradicijos.
Sostinė – Ankara. Turkijos sostine miestas tapo 1923 m., kai ją čia iš Konstantinopolio perkėlė Atatiurkas. Dalį miesto architektai suplanavo sostinės reikmėms, bet jo branduolys liko istorinis. Pirmieji savo tvirtovę čia buvo pasistatę hetitai, vėliau frigai miestą išplėtė.
Frigijos karalius Midas VII a. pr. Kr. įkūrė sostinę. Klestėjimo laikus miestas pasiekė romėnų laikais. Šiais laikais Ankara yra miestas, garsėjantis daugybe muziejų ir architektūros paminklų. Ypač dėmesio vertas Anatolijos civilizacijos arba Hetitų archeologijos muziejus, įrengtas miesto aukštumoje, prie buvusios Ankaros citadelės, kuriame laikoma daugybė radinių iš Mesopotamijos.
Turkija – gyvos kultūros ir senovės civilizacijų šalis. Dieviškos gamtos, istorijos ir kultūros derinys, svetingi žmonės, nebrangus servisas ir europietiškas aptarnavimas nepalieka abejingų, čia norisi grįžti vėl ir vėl...
Gyventojai
Turkijoje gyvena apie 73 mln. gyventojų (2009 m). Didžioji dalis – turkai, kurių 70.5 % gyvena miestuose. Šalies pietryčiuose įsikūrę tikrieji Anatolijos gyventojai – kurdai, jų šiuo metu priskaičiuojama apie 15–17 milijonų. Turkijoje taip pat gyvena gruzinai, graikai, albanai, arabai, bulgarai, čigonai, žydai. Jie sudaro apie 2,7 % visos populiacijos.
95–96 % Turkijos gyventojų išpažįsta islamą, daugiausia – sunitų pakraipos. Šalyje yra nedidelė krikščionių bendruomenė, kurią daugiausia sudaro graikai bei armėnai.
Kalba
Turkų kalba – tiurkų kalbų grupės kalba, kilusi iš Vidurio Azijos, tačiau milijonų turkų imigrantų vartojama Graikijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse. Abėcėlė ne arabiška, bet lotyniška – 1928 m., praėjus penkeriems metams po Turkijos paskelbimo Respublika, jos įkūrėjas Mustafa Kemalis Atatiurkas įsakė iki tol turkų kalboje vartotus arabiškus rašmenis pakeisti lotyniškais.
Tai buvo viena iš daugelio jo reformų, siekiant sumoderninti Turkiją ir ją priartinti prie Europos. 1932 m. įsteigta nepriklausoma organizacija – Turkų kalbos institutas (Türk Dil Kurumu), kuris skelbė, jog kalbos grynumą galima apginti tik atsisakant įsisenėjusių skolinių, daugiausia iš arabų bei persų kalbų.
Dėl natūralios balsių harmonijos turkų kalba skamba melodingai ir švelniai. Laisva vietinių gyventojų kūno kalba yra ne mažiau jausminga nei žodžiai. Turkų visuomenėje iki šiol galioja tradicinės etiketo ir svetingumo taisyklės, tad vykstant į šią egzotišką šalį verta prisiminti keletą patarimų: jei Jus erzina pardavėjų atkaklumas, visada stenkitės išlikti mandagūs bei nepamirškite rodyti pagarbą Atatiurkui, kurio atvaizdą išvysite viešose vietose.
Kultūros paveldas
Turkijoje yra daug architektūros, kultūros paminklų. Žavi čia esantys net du iš septynių pasaulio stebuklų : Artemidės šventykla Efese (pastatyta apie 550 m. pr. Kr.) ir Mausolo antkapis Halikarnase (Mausolas mirė 335 m. pr. Kr.). Nepaprastą įspūdį palieka Trojos griuvėsiai, Kapadokijos kaimai, garsusis Kapali Carsi turgus.
Lankantis Turkijoje, negali nepastebėti, kad jos kultūros šaknys siekia antikos epochą. Čia, Mažosios Azijos senovės miestuose, kažkada augusiuose ir klestėjusiuose, gyveno ir kūrė didingi žmonės. Šiuose kraštuose gimė Homeras – vienas pačių žymiausių visos žmonijos civilizacijos poetų. Išdailintame Efese gyveno antikinės filosofijos pradininkai Heraklitas ir Demokritas. Halikarnase savo darbus rašė „istorijos tėvas" Herodotas.
Nikėjos gubernatoriais buvo Plinijus Vyresnysis (rašytojas enciklopedistas, žuvęs Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo metu) ir jo sūnėnas Plinijus Jaunesnysis. Virš šitų jūros bangų skambėjo poeto Anakreonto deklamuojamos eilės, apdainuojančios gyvenimo malonumus.
Po Mažosios Azijos dangumi, tokiu pat žydru ir saulėtu kaip šiandien, genialusis senovės filosofas Aristotelis sukūrė savo pasaulėžiūrą, valdžiusią žmonių protus iki pat viduramžių epochos.
Daugybė filosofų, poetų ir mokslininkų mažiausiai septynis amžius didino žmonijos kultūrinį bagažą. Tai ir žymusis Elijus Aristidas, ir filosofas Fijonas, gyvenęs Smirne ir labai paveikęs Anaksimeno ir Anaksimandro (abu iš Mileto) kūrybą. Miletas buvo ir didžio mokslininko Taleto ir geografo Gekatėjo gimtinė, o Pergės mieste gimė matematikas Apolonijus.
Antikinė civilizacija neišnyko kartu su senovės Graikija ir Roma, jos paveldėtoja tapo Bizantijos imperija. Daugelį Antikos išminčių laimėjimų įsisavino ir Rytų klajokliai, o pirmiausia – arabai. Turkijoje jūros peizažais, kalnų ir lygumų vaizdais besimėgaujantis keliautojas neturėtų užmiršti, kad ši žemė kažkada buvo daugelio civilizacijų lopšys.
Per amžius daugelis imperijų karaliavo dabartinėje Turkijos žemėje. Istoriniai šaltiniai teigia, kad pati turkų tauta kilo iš Vidurio Azijos klajoklių genčių, vadinamų turkmėnais. X a. kelios šių genčių patraukė į Rusiją, Kiniją ir Indiją, o kitos ėmė puldinėti Bizantijos valdomą Anatoliją. Antpuoliai, amžiui bėgant, vis stiprėjo, kol viena grupė – seldžiukai, atskilo ir palengva pradėjo judėti į Rytus.
XI a. viduryje turkai seldžiukai kirto Okso upę ir įsiveržė į Persiją. Bagdadas pasidavė 1055 m. ir šiame mieste seldžiukų vadas Tugrulas Bey buvo karūnuotas kalifu – islamo pasaulio valdovu. Tugrulas Bey įkūrė galingą Didžiųjų seldžiukų sultonatą, kuris 1055-1156 m. valdė didelę islamo pasaulio dalį. Jai priklausė Iranas, Vidurio Azija, Irakas, Sirija ir Palestina.
Ekonomika
Turkijos ekonomika pagal dydį – 16 pasaulyje. Nors privatus sektorius pastaruoju metu gana sparčiai auga, valstybė tebevaidina svarbų vaidmenį pramonėje, bankų sistemoje, transporto bei susisiekimo sistemoje.
Kas dešimtas gyventojas – bedarbis. Dėl sparčiai didėjančio gyventojų skaičiaus kasmet bedarbių gretas papildo per 800 tūkstančių piliečių. BVP ir perkamoji galia vienam Turkijos gyventojui siekia tik 27% ES vidurkio. Nors vyriausybė stengiasi kiek įmanoma labiau sumažinti infliaciją, jos lygis tebeišlieka gana aukštas.
Turkiją galima suskirstyti į regionus, kurių kiekvienas pasižymi jam būdinga produkcijos gamyba. Antalijos regione vystoma augalininkystė: (šiltadaržiai, vaismedžiai) pomidorai, agurkai, pipirai, apelsinai (tinkami tik sultims), bananai (mažesni už įprastus), granatai, išvystytas turizmas. Marmario regione – tabakas, vyndarystė, išvystytas turizmas. Marmuro jūros pakrantėse – alyvuogės. Juodosios jūros regiono pakrantėse – žuvininkystė. Likusioje dalyje – naudingų iškasenų gavyba.
Žemės ūkis
Nuo 1950 metų žymiai išaugo Turkijos žemės ūkis. Dabar Turkija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios pačios apsirūpina pagrindiniais maisto produktais. Dėl įvairaus klimato Turkijoje gali būti auginamos įvairios kultūros, o medvilnė ir tabakas yra pagrindinės eksportuojamos kultūros. Įdomu tai, jog dėl didelio gyventojų skaičiaus kas 10 šalies gyventojas yra bedarbis, o žemės ūkyje darbuojasi maždaug pusė turkų.
Geografija
Turkija apsupta aštuonių kaimynių: rytuose ribojasi su Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanu (bendras sienų ilgis – 610 km) ir Iranu (sienų ilgis – 454 km), pietuose – su Iraku (331 km) ir Sirija (877 km), vakaruose – su Graikija (212 km), šiaurėje – su Bulgarija (269 km). Turkijos plotas – 814 578 kv. km; bendras sausumos sienų ilgis – 2578 km; vandens – 8333 km. Nuo Europos Turkiją skiria du siauri sąsiauriai.
Šalis skirstoma į septynis geografinius regionus: Marmaros, Egėjo, Viduržemio, Centrinės Anatolijos, Rytinės Anatolijos, Pietinės Anatolijos bei Juodosios jūros; dalinama į 71 provinciją. Didžiausi miestai: Stambulas (apie 12 mln. gyventojų); Ankara (4 mln. gyventojų); Izmiras (apie 3 mln. gyventojų); Adana (apie 1,5 mln. gyventojų).
Didžiąją Turkijos dalį sudaro kalnų masyvai. Šiaurėje ir pietuose ši šalis tarsi suspausta tarp dviejų didžiulių kalnynų, kurių didžioji išorinės pusės dalis staigiai leidžiasi į jūrą. Turkijos šiaurėje driekiasi Ponto kalnai. Pačios aukščiausios viršūnės – Kačkaras – 3937 m. ir Raze – 3711 m.
Pietuose kalnynas apima Vakarų Taurą, Centrinį Taurą ir pagrindinį armėniškąjį Rytų Taurą. Turkiškai šie kalnynai vadinami Toros Daglary. Kalnai Turkijoje geologiniu požiūriu yra jauni, daug slenkančių bei raukšlėtų paviršių rodo, kad tebevyksta formavimosi procesas. Net 80 proc. šalies išsidėstę nepaprastai aktyvioje tektoninėje zonoje, kur dažnai vyksta žemės drebėjimai.
Turkiją net iš trijų pusių skalauja jūros: šiaurėje – Juodoji jūra, pietuose – Viduržemio, vakaruose – Egėjo. Šiaurės vakaruose yra vidinė – Marmuro jūra, kuri yra tarp Dardanelų ir Bosforo sąsiaurių.
Turkijoje yra 8 pagrindiniai upių baseinai, tačiau svarbiausi – Tigro ir Eufrato. 1,2 % Turkijos teritorijos užima ežerai, kurių bendras plotas daugiau nei 9,2 tūkst. kv. km. Pats didžiausias Turkijos ežeras – Vanas (3738 kv. km).
Maždaug ketvirtadalis Turkijos žaliuoja miškais, kuriuose auga pušys, eglės, kedrai bei lapuočiai.
Turkiški papročiai ir religija
Šiandien Turkija – tiltas tarp Europos ir Azijos. Tai jaunų žmonių šalis, mat daugiau nei 20 % šalies gyventojų – jaunimas iki 20 metų. Nepaisant to, senieji papročiai ir tradicijos yra išsaugotos bei itin puoselėjamos: ir nacionalinė muzika, ir šokiai neprarado savo reikšmės modernėjančiame šių dienų gyvenime, o daugelyje vietų galima pamatyti nacionaliniais drabužiais pasipuošusius vietos gyventojus. Tvirtai tikima mėlynuoju karuliu, arba mavi boncuk – amuletu, saugančiu jo nešiotoją nuo piktos akies. Šį karulį galima pastebėti kyburiuojantį visur, kur tik reikalinga sėkmė.
Vyrų ir moterų gyvenimus atskiria religinės ir socialinės nuostatos, o papročiai juos sukviečia į bendras šventes – vestuves, gimimo ar brandos šventes. Šeimos gyvenimas Turkijos kultūroje – svarbiausias. Bendruomenes stiprina visuomeniniai ir ekonominiai išplėstinės šeimos ryšiai.
Turkijoje dirba daugybė prityrusių amatininkų – meistrystė iš kartos į kartą buvo perduodama nuo Osmanų gildijų laikų. Vienas iš meistrystės pavyzdžių – šilko nėriniai, garsūs sudėtingais augaliniais raštais. Tradiciškai nėriniai buvo skirti nuotakos kraičiui. Iki pat XX a. trečiojo dešimtmečio žmonos nėriniais puošdavo vyro galvos dangalą. Rankų darbo vario ir žalvario indai – būtini turkų namų apyvokos reikmenys.
Verta susipažinti su turkų folkloru: jų šokiai nesudėtingi, monotoniški – kaip ir muzika. Pastaroji persmelkta melancholijos, daug orientalistinių motyvų, jaučiama arabų įtaka su ryškiu graudulio motyvu, turkų vadinamu man, aman. Tačiau turkų muzika gėrisi net pasaulyje garsūs kompozitoriai.
Atatiurkas, 1922 m. nuvertusios sultono valdžią revoliucijos vadas ir pirmasis Turkijos prezidentas, kurdamas respubliką ir norėdamas suteikti Turkijai Vakarų Europos veidą, tautinę muziką bei folklorą laikė atsilikimo apraiška. Jis beveik viską šalyje apvertė aukštyn kojomis: arabų rašybos ženklus pakeitė į lotynų, turbaną – į skrybėlę, haremo verges – į lygiateises moteris, kalifatą – į respubliką. Tačiau, uždraudęs tautinę muziką, Atatiurkas gerokai apsiriko ir skaudžiai palietė turkų širdis. Jis susilaukė inteligentų pasipriešinimo – liaudies menui vėl buvo grąžinta derama pagarba. O senasis kultūrinis ir muzikinis Turkijos gyvenimas gyvas ir šiandien.
Turkijoje oficiali religija nėra patvirtinta. Didžioji Turkijos gyventojų dalis išpažįsta islamo sunitų tikėjimą, tačiau klęsti ir kitos, mažiau žinomos musulmonų bendruomenės, tokios kaip alavitai.
Musulmonai tiki Dievą (Alachą), o Korane yra aprašoma daugybė biblinių pranašų ir pasakojimų. Tačiau krikščioniškąjį Jėzų – Dievo sūnų, musulmonai laiko tik vienu iš pranašų, kurių paskutinis buvo Mahometas, atnešęs žmonijai galutinį Dievo tiesos apreiškimą. Musulmonai tiki, kad Alachas perdavė šventus Korano tekstus Mahometui per archangelą Gabrielių, tad jie vykdo penkias pagrindines pareigas, kurios nurodomos šventojoje knygoje.
Pirmoji ir svarbiausia – išpažinti tikėjimą: „Nėra kito Dievo tik Alachas, o Mahometas yra jo pranašas". Kitos pareigos: musulmonams įsakyta melstis penkis kartus per dieną, duoti išmaldą vargšams ir pasninkauti Ramadano mėnesį. O kartą per gyvenimą, jei tik pajėgia, jie atlieka religinę kelionę (baj) į pranašo gimtinę Meką (Saudo Arabijoje), į Kaabą – šventyklą, kurią pastatė Abraomas.
Lankytojai įleidžiami į visas Turkijos mečetes, tačiau kitatikiams nereikėtų ten eiti maldos metu, ypač per pagrindinį savaitės suėjimą ir pamokslą penktadieniais 13 val. Prieš įeidami į maldų salę, visi privalo nusiauti avalynę. Pečiai ir keliai turi būti uždengti.
Vyrai privalo nusiimti kepures, o moterys – užsidengti plaukus, todėl su savimi patartina nešiotis lengvą šalikėlį, jei ruošiamasi lankyti įžymias vietas. Mečetėje nederėtų valgyti, fotografuoti su blykste ir stovėti per arti besimeldžiančiųjų. Mandagu palikti auką – įmesti į aukų dėžutę ar atiduoti mečetės tarnautojui.
Turkiška virtuvė
Turkų virtuvė – viena turtingiausių pasaulyje. Tai puikus centrinės Azijos ir Viduržemio jūros regiono virtuvių tradicijų mišinys. Dėl gausaus įvairių produktų pasirinkimo bei vietinių kulinarų meistriškumo, retas kuris lieka abejingas turkiškai virtuvei.
Salotos ir užkandžiai (meze) būna tokie įvairūs ir skanūs, kad vien tik jų užsisakius galima pakankamai sočiai pavalgyti. Populiariausi patiekalai iš jautienos ir avienos, tipiškas turkiškas patiekalas – kebabas. Taip pat vienas iš žinomesnių patiekalų yra dolma, kurio gamybai naudojami pomidorai, cukinijos, pipirai ir vynuogių lapai. Įdarui dedama ryžių, riešutų, prieskonių, alyvuogių aliejaus ir citrinos.
Ypatingas dėmesys turkiškoje virtuvėje skiriamas saldumynams. Vienas iš ypatingesnių – baklava. Nacionalinis turkų gėrimas – raki – anyžių degtinė, atskiedžiama šaltu vandeniu ir gaunamas liūtės pienu vadinamas švelniai baltos spalvos gėrimas. Kartais raki yra užgeriama airanu (ayran). Ayran – jogurto, vandens ir druskos mišinys, šiek tiek panašus į kefyrą.
Vandentiekio vanduo labai chloruotas, tačiau gerti galima. Geriamasis vanduo išpilstytas į butelius ir yra perkamas, jis nėra brangus.
Klimatas
Kalnuotos vietovės ir jūros įlanka Turkijoje lemia įvairų regionų klimatą. Pietų ir vakarų pakrantėse vyrauja tipiškas Viduržemio pajūrio, vidiniuose rajonuose ir aukštikalnių pusdykumių kalnuose – sausas žemyninis – subtropikų, o šiaurės pakrantės rytuose – drėgnas subtropinis klimatas.
Turkijai būdingos karštos bei sausos vasaros ir šiltos bei drėgnos žiemos: Egėjo ir Viduržemio jūrų pakrantėse vidutinė oro temperatūra apie 29°C liepą ir apie 12°C sausį. Lyja dažniausiai žiemą. Drėgniausia Turkijos vieta yra Rytų Ponto kalnai, kur per metus iškrinta net iki 3000 mm kritulių. O maudytis ir degintis Viduržemio jūros pakrantėse galima nuo balandžio iki spalio mėnesio.
Ramadanas:
Kaip ir kitose musulmoniškose šalyse, Turkijoje laikomasi islamo tradicijų. Pagrindinės šalies religinės šventės – Ramadano data kiekvienais metais keičiasi (musulmonai gyvena pagal mėnulio kalendorių, kuris nesutampa su grigališkuoju).
Ramadanas – šventasis pasninko mėnuo, prasideda kiekvienais metais, devintą mėnesį pagal Mėnulio kalendorių. Šventąjį Ramadano mėnesį musulmonai nuo aušros iki sutemų nevalgo ir negeria, nerūko, susilaiko nuo lytinių santykių. Vaikai, nėščiosios moterys, ligoniai – nuo pasninko atleidžiami. Iškart pasibaigus Ramadanui, būna didelė šventė, skelbianti pasninko pabaigą.
*********************
Kviečiame iki gegužės 17 d. registruotis ir dalyvauti konkurse, kurio nugalėtojas gaus puikią atostogų dovaną sau ir vienam savo draugui - „Tez Tour“ kelionę dviems asmenims į Graikijos salą Kretą!
P.S. Užsiregistravę dalyviai gaus po 10 Lt, kuriuos galės išleisti parado.lt pirkiniams.
