Oficialiai visur parašyta Alappuzha, bet vietiniai regioną ir jo pagrindinį miestą vadina Alleppey. Keliaujant toks dvigubas pavadinimas kiek erzina, nes iš pradžių neaišku, ar tikrai vykstu ten, kur reikia.

Alleppey yra laikomas vienu seniausių suplanuotų miestų regione, o jo pakrantėje esantis švyturys - pirmas tokio tipo statinys Arabijos jūros pakrantėje. Dėl daugybės kanalų, lagūnų ir paplūdimių regionas dar vadinamas Rytų Venecija. Viena populiariausių regiono pramogų - plaukiojimas kanalais laivais-namais.

Alleppey kaip tik yra vienas iš tokių miestų, kur didžiausias laivų-namų pasirinkimas. Keliaujant vienai išsinuomot tokį laivą beprotiškai brangu, o paplaukioti kanalais vis dėlto norisi.

Iš kalvoto Kumily miestelio atvykus į Kottayam galima į Alleppey toliau vykti autobusu, bet yra ir kitas variantas - visuomeninis transportas laivais. Toks laivas-keltas plaukia iš Kottayam į Alleppey. Proga biudžetiniam keliautojui pora valandų žiopsot į kanalus, sumokant vos centus. Net nėra kaip bilieto kainos konvertuoti, išeina gal litas ar du už pora valandų plaukimo iš vieno miesto į kitą. Tais pačiais kanalais plaukia iš brangūs, prabangūs laivai.

Nepatinka Indijoje naudotis autorikšomis. Nuolat taikosi apgauti ir reikalauja mokėti daugiau nei priklauso, bet Kottayam suvokiau, kad pati laivo išvykimo vietos nerasiu. Teoriškai labai paprasta, tiesiog eiti tiesiai, praktiškai gatvė vingiuoja, eismas po ramaus Kumily atrodo gerokai per intensyvus.

Susikalbėti su autorikšų vairuotojais angliškai beviltiška. Gerai, kad tarp masės žmonių Indijoje visada atsiras kalbančių angliškai ir galinčių padėti. Šį kartą man gelbėjo tik trys žmonės. Keltą radau, autorikšai už dešimt minučių važiavimo sumokėjau daugiau nei už poros valandų plaukimą keltu.

Išvykimo laiko taip ir nesupratau, kelto viduje prabangos elementų nerasta, bet man svarbiausia, kad plaukia, o kanalai atrodo taip pat iš bet kokio laivo. Palmės, ryžių laukai, daugybė paukščių, vietiniai mažais laiveliais, spalvingi nameliai kaip žiedai žalumos fone, moterys margais sariais - visa tai sukuria nepakartojamą atmosferą.

Porą plaukimo valandų laksčiau po keltą su fotoaparatu kaip išprotėjus. Gerai, kad vietiniai turistai irgi elgėsi panašiai, nors šiaip vietiniai labai tolerantiški. Niekas dėl nieko nesinervuoja.
Keltas

Pakeliui gyvai pamačiau kaip atrodo garsieji laivai-namai. Galėtų būti fantastiška išvyka tokiu laivu keletui dienų, bet vienai blaškytis po tuos milžiniškus valgomuosius ir miegamuosius tikrai nekoks malonumas. Tokios išvykos nelabai tinka keliaujant vienai: ir brangu nenormaliai, ir nuobodu.

Radau nakvynę Alleppey mieste už 8 USD nakčiai strategiškai geroje vietoje: kažkur per vidurį tarp laivų prieplaukos ir traukinių stoties.

Miestas gan keistai sudėliotas: laivų prieplauka arčiau centro, o traukinių stotis visai prie paplūdimio, pėsčiomis nuo prieplaukos iki traukinių stoties eiti apie valandą. Traukinių stotis verta atskiro pagiriamojo žodžio: moderni, švari ir tvarkinga.

Viešbučio kambario sienos ir stogas iš bambuko atrodo labai gražiai dieną. Po to, kai naktį kambary pasisvečiavo žiurkė, supratingi viešbučio savininkai perkėlė mane į kambarį mūrinėmis sienomis. Tiesą sakant, vykdama į Kerala labiau bijojau gyvačių. Pamačius žiurkę savo kambary, baisesnė buvo mintis, kad paskui ją gali atslinkti koks pitonas. Su gyvatėmis nesusidūriau, viešnagę Alleppey gadino tik uodai. Puolė bjauriai ir negailestingai.

Įdomus buvo bandymas Allepey mieste pavakarieniauti. Miesto centre susidarė įspūdis, kad vietiniai „maitinasi” auksu ir audiniais. Nė vienos maisto parduotuvės ar kavinės. Susiradau kažkokią maitinimo įstaigą, prisistatančią kaip restoranas, bet jie pareiškė, kad maisto nėra, nes šiandien jie streikuoja. Nieko naujo keliaujant prisipirkt iš gatvės prekiautojų pyragėlių su daržovėmis ir juos suvalgyt kur nors pakeliui.

Alleppey tai buvo viena nuostabiausių vietų - paplūdimys. Pajūris Alleppey priminė Palangą, tik Palangoj tiltas tiek nesugriuvęs. Vanduo lietuviams priimtinos temperatūros, o vietinių besimaudančių vienetai. Masiškai visi susirenka vakare pasigrožėti saulėlydžiu. Jei ne sariai ir palmės, atrodytų visai kaip vakaras Palangoje.

Iš draugiškų viešbučio savininkų sužinau, kaip dar galima pigiai pasigrožėti kanalais. Turistams yra valstybinis Sikutanara laivas, kuris pora valandų plukdo turistus kanalais už gan simbolinę kainą. Naudojasi juo daugiausia indų turistai, bet biudžetiniam užsienio keliautojui toks variantas tikrai neblogas, juo labiau kad ilgas pasiplaukiojimas kanalais viena pradeda atsibosti.

Sunkiausia tarp gausybės laivų susirasti reikiamą. Beskubėdama už kažko užkliūvu gatvėje ir nudrimbu ant kelių priešais dvi vienuoles. Vaizdas ir juokingas, ir graudus. Abu keliai kruvini, o man reikia skubiai susirasti laivą, kol neišplaukė be manęs. Gaunu iš vaisių pardavėjo vandens nusiplauti ir ledo. Gatvės artistai ne visada susilaukia tiek dėmesio, kaip aš su nubrozdintais kruvinais keliais.

Kažkodėl vietiniai kiekvieną kartą susižeidę skiepijasi nuo stabligės. Pareiškiau, kad skiepyta ir to malonumo atsisakiau. Tropinis klimatas visiškai nedėkingas žaizdoms gyti. Kas Lietuvoje sugyja per savaitę, čia kraujuoja pora savaičių ir gyja mėnesį.

Na, bet svarbiausia, laiku susiradau turistinį laivą. Manęs laukia pora nepamirštamų valandų Rytų Venecijos kanalais besigrožint žaluma, stebint vietinių gyvenimą ant vandens ir besimėgaujant ramia aplinka be mašinų ir motorolerių.

Keliautojau! Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime universalųjį Londono „TOP 10“ vadovą!

Dalintis
Nuomonės