aA
Šių eilučių autoriui teko du kartus keliauti Pirėnų pusiasalio briauna, nuosavomis kojomis (jei atvirai, tai dviračiu). Tai buvo piligriminės kelionės į Santjago de Kompostelą (Santiago de Compostela), Šv. Jokūbo keliu (Camino Santjago), kurias paliudijintis raštas – compostela kabo garbingoje vietoje ant sienos.
Camino de Santiago, Santiago
© Shutterstock nuotr.

Iš esmės tolimesnis tekstas bus tos kelionės impresijos, įspaudai, kurios vienas iš tikslų, be kitų, sakraliųjų, buvo ir atkartoti, suvokti galindiškosios kelionės į finis terrae, Capo Finistera (ar Fistera) paslaptį. Pradėkime nuo to, kas yra camino, piligriminė kelionė į Santjago.

Camino Santiago – taip sutrumpintai vadinasi ši atitikmenų pasaulyje neturinti kelionė. Camino reiškia kelias, jei norite lietuviškai kamenyčia – ko jau ko, o akmenų čia netrūksta. Piligrimų kojos per daugiau kaip tūkstantį metų išduobė uolose kažką panašaus į griovį ar lataką, kuris vingiuoja kalnais ir slėniais, upelių pakrantėmis, vaizdingai apaugęs gebenėmis, vijokliais ir kitokia nematyta augalija, teikiančia pavėsį kad ir karščiausią dieną.

Istorija šio kelio tokia – po Kryžiaus karų, po nepavykusių pastangų atkariauti Viešpaties karstą, krikščioniškoji Europa buvo atkirsta nuo Jeruzalės. Dar liko Roma, bet kelionė į ją buvo susijusi su pavojais, o ir Gotardo perėja Alpėse ne kiekvieną žiemą būdavo įveikiama. Tada ir iškilo Santjago de Kompostelos sanktuarijus, kur mažoje bažnytėlėje buvo palaidoti, kaip tikima, iš Jeruzalės slapta pergabenti (atplukdyti jūra) apaštalo Jokūbo, ispaniškai Santjago, palaikai. Kodėl būtent į šį užkampį?

Būtent todėl, kad į užkampį – ano meto neramioje Europoje, draskomoje tarpusavio vaidų, grasomoje maurų, šis Galisijos užkampis, užsiglaudęs už Kantabrijos kalvyno, buvo gal saugiausia vieta krikščioniškoje Europoje. O ir kelionė į ten – per Pirėnus, Ronsevalio perėją, buvo pakankamai saugi, nes buvo sukurta, kaip dabar sakytume, infrastruktūra, išlikusi iki dabar – pernakvoti buvo galima vienuolynuose ar nakvynės namuose, alberguose, o labdaringi vienuoliai pasiūlydavo ir sriubos lėkštę.

Į šią sunkią ir varginančią, galbūt svarbiausią viso gyvenimo kelionę viduramžių žmogus išsiruošdavo kaip į amžinybės prieangius, kaip į sielos švarinimo misteriją, prieš pažvelgiant į akis anapusybei, o dažnas gal ir nebegrįždavo – tačiau atlygiu būdavo prašviesėjimas ar nušvitimas, išgirdus Kompostelos, campus stellae, Žvaigždžių lauko slėnyje aidint varpus. Šitoji kelionė apgaubta mistikos, aprašyta daugybėje knygų, pradedant manuskriptais ir baigiant kompiuterių ekranais.

Čia šalia vargetos galėjai sutikti ir karališko kraujo piligrimą, bet vilkintį tuo pačiu dulkėtu rudu apsiaustu, ta pačia plačiabryle skrybėle su prisegta jūros kriaukle – camino simboliu. Ir karaliai, ir to meto įžymybės turėjo keliauti pėsti, patirdami tuos pačius vargus, kaip ir paprasti žmonės.

Ant šitų akmenų klupo, šitose dulkėse įspaudė pėdas nemirtingasis Dantė Aligjeris (Dante Alighieri), šv. Pranciškus Asyžietis, Janas van Eikas (Jan van Eyck), šv. Brigita Švedė, karališko kraujo, popiežius Kalikstas II, Izabelė, Portugalijos karalienė, Jokūbas Sobieskis (Jakub Sobieski), Seimo maršalka, iš mūsų amžininkų – Chose Marija Eskriva (José María Escrivá), Opus Dei įkūrėjas, popiežius Jonas Paulius II ir daugybė kitų. Tokia tad būtų krikščioniškoji camino istorija. Tačiau ši istorija turėjo įvadą...

Mistiškasis Camino – paparčiai, rasos, miglos...

Sielų upė

Kaip žinia, krikščionybė nebuvo skelbiama tuščioje vietoje. Gerąją Žinią, jos skelbėjus įvairios kultūros pasitikdavo skirtingai – žiūrėti Evangelijos palyginimą apie likimą grūdo, kritusio į gerą arba blogą dirvą (Mk 4, 3-9). Dirva Galisijoje šiuo atžvilgiu buvo itin dėkinga, netgi ją galima apibūdinti kaip slėpiningą ir „eschatologiškai įtręštą“. Dalykas tas, kad, kaip jau sakėme, per ją ėjo senovinis, dar pagoniškų laikų mitinis kelias į pasaulio galą. Šis kelias į vakarus - kurio dėka Europos žmogus galėjo akivaizdžiai išvysti, kur baigiasi jo oikumena, jo gyvenamas pasaulis - be abejo, buvo sakrali erdvė.

Šio kelio savotiškas dvasinis atitikmuo, dangiškoji-kosminė matrica buvo Paukščių Takas, nusidriekęs danguje ta pačia kryptimi – vakarų, saulėlydžio link. Yra nuotrauka, daryta naktį – apačioje boluoja, vingiuoja per Kastilijos lygumas ir kalvas camino, o naktiniame danguje jo vingius atkartoja žvaigždžių upė. Beveik visos senos kultūros turi savo supratimą ir vardą tam keliui (12) – pradedant turbūt poetiškiausiu, baltiškuoju senoviniu Sielų upė, Vėlių kelias, vedantis į dausas - vėliau Paukščių kelias (kaip ir pas latvius ir ugrofinus), Via lactea, Milky-way (Pieno kelias – pieną praliejo Hera, viena iš Dzeuso žmonų, moteriškumo ir motiniškumo įsikūnijimas, gražiomis (graikų skoniui...) karvės akimis; taip pat slavų mitologijoje yra karvė Земуна [Žemyna?], kurios palietu pienu maitinasi dievai), ir baigiant šiurpiais gotiškais-germaniškais eschatologiniais mitais apie pasaulio pabaigą (Ragnarok), apie mitinį žvėrį, vilką Fenrirą, kosminio blogio įsikūnijimą, praryjantį saulę ir t.t.

Teko matyti senose, dar turbūt ikiromaninėse Galisijos bažnyčiose bareljefų, kur pavaizduotas šis žvėris su ilgu, iškištu ir vingiuojančiu liežuviu (liežuvis – tas pats kelias? finis terrae kaip saulės kapinės?). Dideliems giminystės su gotais gerbėjams patartina susipažinti su bent pora epizodų iš jų apokaliptinės mitologijos, kad praeitų noras gretintis – šiurpesnių ir žiauresnių mitologinių scenų turbūt nerasime visame mitų pasaulyje... Pereinamuoju iš pagonybės į krikščionybę laikotarpiu šis žvaigždkelis virsta tarsi senoviniu GPS, naktine autostrada keliaujant į šventas vietas.

Tad grūdas krito į dėkingą dvasine ir religine prasme dirvą – ant tako, kurį pramynė dar ikikristiniais laikais žmonės, troškę dvasinių vertybių, ieškoję rakto į eschatologines mįsles, svajoję išvysti pasaulio galą ir begalinėse vandenyno tolumose, horizonto anapusybėje tikėjęsi rasti atsakymus į amžinus klausimus. Ir todėl neatsitiktinai Žvaigždžių laukas priglobė ir išsaugojo palaikus legendinio Kristaus bendražygio, vieno Jam artimiausių. Tai – Šventasis Jokūbas apaštalas, Zebediejaus sūnus, šv. Jono Evangelisto brolis. Juos abu dėl aršaus būdo praminė griaustinio vaikais. Šv. Jokūbas – vienas artimiausių Jėzui bendražygių. Jis visada šalia Jėzaus svarbiausiais jo gyvenimo momentais – ant Taboro kalno, taip pat paskutinę, lemtingą naktį Alyvų sode.

Ir po Kristaus pasitraukimo jis – vienas svarbiausių krikščionybės pribuvėjų, formavęs, kartu su apaštalais Petru ir Paulium, užgimstančios krikščioniškosios religijos nuostatas, kai iškilo būtinybė rasti pusiausvyrą tarp darbų (šiai, veiksmo, pozicijai jis atstovavo) ir tikėjimo, kurio svarbą itin pabrėždavo apaštalas Paulius. Jis pirmasis iš apaštalų žūva kankinio mirtimi – 42 m. po Kristaus nukirsdinamas, todėl dažnai hagiografijoje vaizduojamas su mirties įrankiu – kalaviju rankose.

Tačiau šventųjų gyvenimas su mirtimi nesibaigia – prasideda kitas, netgi sakytume tikresnis, jų gyvenimas ar gyvavimas. Taip ir su šventuoju Jokūbu. Legenda sako, kad jis yra lankęsis apaštalavimo tikslais Ispanijoje, ir todėl laikomas Ispanijos globėju, tačiau iš tiesų dalykas yra sudėtingesnis.

Pirėnų tautas, kurios buvo apkrikštytos pirmojo tūkstantmečio viduryje, ištinka neganda – VIII a. po Kr. prasideda Afrikos maurų, ką tik priėmusių islamą, invazija. Vedami galingo religinio impulso, kuriuo visada pasižymi ką tik gimusių religijų sekėjai, maurai per žaibiškai trumpą laiką užkariauja Pirėnų pusiasalį. Išskyrus vieną, šiaurėje, už kalnų prie jūros prisiglaudusią nedidelę karalystę – Asturiją, iš kurios ir prasideda ilga, aštuonis šimtmečius trukusi epopėja – Rekonkvista, krikščionių karas su Mahometo pasekėjais, kurios gal svarbiausias rezultatas, be religinio aspekto, buvo ispanų nacijos susiformavimas.

Šiose kovose, kaip liudija ispanų epinė Poema de Mio Çid, „maurai šaukė Mahomat, o krikščionys Santjago“. Kodėl buvo šaukiamasi būtent šio šventojo?

Krikščionybėje nuo pat pradžių vyksta dialogas tarp dviejų priešybių, kurias supaprastintai galima įvardinti kaip darbas ir malda, veiksmas ir tikėjimas. Tai atsispindi, pvz., Mortos ir Marijos ginče: kas svarbiau – darbai ar tikėjimas (Lk 10, 38-42). Šios priešybės darniai derėjo tik Kristuje, jų dermės, sprendinio ieškojo visų laikų teologai ir šitai tęsis turbūt ne tik iki mūsų laikų, bet iki visų laikų pabaigos (beje, piligrimystė yra tobula veiksmo ir maldos dermė).

Taip ir tautos savo kelyje į krikščionybę susiduria su šia dilema. Ispanijai buvo lemta veiksmo situacija. Jos krikščionybei, kaip jau minėjome, buvo mestas rimtas ir tiesioginis iššūkis – islamo įsiveržimas. Rekonkvista subrandino ne tik ispanų naciją – ji formavo ir jos Bažnyčią, kuri dilemoje tarp apaštalo Pauliaus mokymo, akcentavusio tikėjimo primatą, ir šv. Jokūbo, veiksmo šalininko, rinkosi apaštalą – griaustinio sūnų, ryžtingo veiksmo šalininką. Žvejas virsta kariu, kalavijas kankinio rankoje, jo mirties įrankis, virsta matamoru, kalaviju-kryžiumi, žudančiu maurus, o šventojo apokrifinėje biografijoje atsiranda legenda apie jo apaštalinę kelionę į Ispaniją.

Taigi, ispaniškosios krikščionybės pribuvėju ir krikštatėviu tampa šv. Jokūbas apaštalas. Beliko atsirasti vietai, kur būtų galima jį garbinti. Todėl istorija apie jo palaikų, jūros keliu atplukdytų į Galisiją ir palaidotų Žvaigždžių lauke – Campus stellae, Komposteloje, yra apaugusi legendomis ir padavimais. Ir atrandami jie stebuklingu būdu, būtent tada, kai pradeda kilti grėsmė Kristaus sekėjams.

Galiu paliudyti, labai asmeniškai, – gal neskambės tai kaip erezija, – nesvarbu, ar yra ten palaikai, ar ne, to ar kito žmogaus jie. Ta vieta yra šventa jau vien todėl, kad joje įvyko sąlytis senojo, ikikristinio pasaulio, užkrėsto eschatologinėmis pasaulio pabaigos baimėmis, su Gelbėtojo, Salvator pasiuntiniu, sukūręs didžiulės dvasinės įtampos ir vilties lauką, kurį jau šimtmečius jaučia ir palaiko ten keliaujantys piligrimai. Ar patirsime to lauko išlydį egzistenciškai, savyje, – priklauso nuo mūsų pačių. Tačiau ten tatai esti.

Niekada neužmirštas

Camino patyrė pakilimų ir nuosmukių, buvo kurį laiką primirštas, apardytas, bet niekada – neužmirštas. Išties į Santjago veda net keli keliai, iš visų pusių. Seniausias yra Šiaurės kelias, svarbiausias ir populiariausias – taip vadinamas Prancūzų, per Ronsevalio perėją, dar yra Portugalų, Anglų arba Jūrų kelias, Sidabrinis, Camina primitiva ir gal dar kokie nors, mažiau žinomi.

Camino dabar gyvas kaip niekada – būriai jaunų žmonių iš Europos, ir ne tik Europos – iš Lotynų Amerikos ir net iš Filipinų traukia tuo pačiu keliu, kaip ir jų protėviai, vasarą ir net žiemą. Ir ne tik jauni – sutiksi ir žilagalvių, įdegusių saulėje iki riešuto rudumo, energingai besidarbuojančių slidžių lazdomis – beje, jos iš tikro palengvina žygiavimą. Vyrauja, aišku, ispaniškai kalbantys, katalikai, bet gali sutikti ir kitų konfesijų, ir netgi vieną kitą, kuris sako esąs netikintis, bet besitikintis čia kažką sau atrasti...

Įsiminė Antonio – sutikau jį Samoso vienuolyno (VI a. po Kr.!) alberge. Vargšo pėdos buvo viena žaizda, pleistrams nebebuvo vietos. Na, pamaniau, šitam kelionė jau baigėsi – iki Santjago dar geras galas. Tačiau už keletos dienų žiū pakelėj – vėl Antonio, vėl remontuoja savo galūnes. Tvirto, valstietiško sudėjimo nelyg Sanča Pansa, bet turintis dono Kichotės iš Lamančos dvasios ir užsispyrimo. Susidraugavom, pavaišinau jį lietuviško medaus šaukštu...

Iš kelionės dienoraščio:

...guliu ant ražienų, ant nupjautų rugių lauko, ant šiaudų aukso. Lauko gale, norėtųsi sakyt pakluonėj – pilis. Senovinė, apleista, iš pilko akmens. Šiaudų kvapas, rugiagėlės, mėlynas dangus, čirškia žiogai, visai kaip Lietuvoj. Bet ne Lietuva...

Kastilija

Ispanijos debesys irgi auksiniai. Spindintis auksas danguje ir senas, patamsėjęs altoriuose. Ten, prietemoj, jis spindi gan niauriai. Konkvistadorų auksas.

Erdvė. Ispanijos (Kastilijos) dangus erdvesnis nei mūsų. Ir tos erdvės vis daugėja. Vis erdviau, keliaujant į vakarus, visą laiką į vakarus, link finis terrae, žemės galo – vis daugiau erdvės ir vis mažiau žemės, kol belieka vien erdvė...

Cebreiro. Žiaurusis Cebreiro, perėja per Kantabrijos kalnus, kuriuo gąsdinami piligrimai, ir kur koplyčioje yra atleidimo nuo įžado maldelė tiems, kurie neatlaikė... Išties tai akmenų kaimelis, už kurio – jau Galisija. Šalta, pučia kalnų vėjas, kelias jau leidžiasi žemyn, į slėnį.

Ir iškart – šieno ir mėšlo kvapas, toks savas, mūkia karvės, trobelių stogai dengti kažkuo kitu, nei pas mus, bet tokiu pat kampu nusvirę. Apsamanojusi bažnytėlė – IX amžius. Galukiemiuos – netvarka, tiksliau ne netvarka, o šiaip sau pasidėjimas kur pakliuvo, kaip par mum. Visą likusį kelią mus lydės gaidžių giedojimas ir bulbianosiai, visai ne ispaniški veidai – kaip to pakelės grubiai tašyto švento Jokūbo – tik ne iš medžio, o iš akmens.

Galisijos ūkininko galukiemis...

Geltonoji rodyklėlė. Tai – ne tik pakelės ženklas, bet ir viso camino simbolis. Ji – ypatingas žmogaus tvarinėlis, tarsi gyva būtų. Žvitri, vingri, ji pasitinka tave ties kiekviena abejotina kryžkele, kurių kelionėje netrūksta. Be jos tuoj pat pasiklystum ir pasijustum vienišas bei pamirštas svetimam krašte.

Ji lydi tave visą kelionę – kalnų ir girių takais, per kaimus, kiemų galukiemius, miestų ir miestelių gatvėmis, džiugiai geltonai švystelėdama, tarsi draugiškai šyptelėdama senam pažįstamui, kol atveda į slėpiningąjį šventmiestį. Iki jos kelią žymėjo akmeniniai stulpai su kriauklės ženklu. Bet laikai keitėsi, camino būdavo tai primirštamas, tai vėl kėlėsi, jo vientisą erdvę kai kur sudarkė naujųjų laikų statiniai, greitkeliai – carreteros.

Tada, kaip pasakojama, vienas senas kunigas ryžosi gyvenimo žygdarbiui – ėmėsi piešti geltonąsias rodyklėles, pats keliaudamas. Tai nebuvo lengva užduotis – rodyklėlę reikėjo nupiešti taip, kad iškart kristų į akį, kad nedingtų, pavyzdžiui, nupiešta ant medžio, kuris gali greitai nudžiūti ar būti nupjautas. Ir taip visą tūkstantį kilometrų – nuo Ronsevalio, Pirėnų šlaitų, per išdegusias Kastilijos kalvas ir lygumas, per grėsmingąjį Cebreiro, Galisijos girias tave lydi šis žvitrus geltonas driežiukas.

...sako, senasis kunigas ir mirė kelyje, čia ir palaidotas, o jo darbą tęsė bendraminčiai.

...semantiniai juokeliai, kaip pasakytų Ramunė, tokia pradinių klasių lingvistė: eini gatve, ir nei iš šio nei iš to užrašas – LIQUIDACION TOTAL, būtent taip, didelėmis raidėmis.

Totalinė likvidacija, – lietuviška makaulė tęsia – deportacija, totalinis galutinis klausimo sprendimas, genocidas ir pan. Tačiau tai – viso labo tik išpardavimas... Arba užrašas ant senovinio akmeninio namo slenksčio – chaos... Kas per velniava? Pasirodo, salve - tai „sveiki“ lotyniškai, o čia tarmiškai – atseit, čiaos, čiau...

Klimatas. Jei pažvelktume į Pirėnų pusiasalio nuotrauką, darytą iš kosmoso – visa Ispanija yra geltonai ruda, išskyrus siaurą žalios spalvos ruožą pačiame viršuje, šiaurėje, tarsi karūną. Tai – España verde, žalioji Ispanija, Atlanto vandenyno ir Kantabrijos jūros (Biskajos įlankos) pakrantės ir pietinės Pirėnų pašlaitės (tiksliausiai jo ribas nubrėžia meteorologai – į šiaurę nuo linijos, kur iškrenta daugiau kaip 1000 mm kritulių). Išties, tai tarsi kitas pasaulis – žalias ir vėsus, visai kitoks nei išdegusios, saulės nualsintos pietinės Iberijos plynaukštės.

Galisijos kalvos...

...ir pievos... tarsi ataidi Lietuvos pievose...

Įveikęs Kantabrijos kalnus, patenki lyg į kitą šalį – rasoja dulksna, kelias vingiuoja palei kalnų upelį, kurio vandenį gali gerti, neaukštos kalvos apaugusios šimtamečiais ąžuolais, o gausi vijoklinė augalija, apvijusi stotingus medžių kamienus, camino paverčia į žalsvą slėpiningą olą ar labirintą, prislopintai nutviekstą pro tankmę prasiskverbusių nekaitrios saulės spindulių. Girios šlamesiams atataria upelio čiurlenimas, nematomų girios paukščių cantando. Stebina medžių įvairovė – šalia ąžuolų, tame tarpe amžinai žaliuojančių, šalia kaštonų, kaštainių ir bukų, rasime ir tokį visai lietuvišką beržyną ar liepyną, vieną kitą uosį, o atokaitose, kur saulėčiau, žaliuoja pušys. Daubose ir girių tankmėse gyvena vilkai.

Camino tankmės ir Galisijos beržai

Tuo tarpu centrinės Ispanijos lygumose gali pravažiuoti ištisus kilometrus, nepamatęs nei vieno medžio, o pietinės pakrantės labiau primena Afriką, nei Europą (berods, Gi de Mopasanui priklauso: Afrika prasideda už Pirėnų...). Kas lemia šiuos kontrastus? Juk ant tos pačios geografinės lygiagretės kaip Galisija (43º š. p.) rasime ir tokius anaiptol ne „vėsius“ geografinius pavadinimus, kaip Korsika, Kaukazas ir net Karakumų prieigos... Tai – didingojo Atlanto įtaka. Šiauriniai Kantabrijos kalnų skardžiai sulaiko Atlanto vėjų nešamą drėgmę, ir jų pavėsyje kaip šaldytuve susikuria šie „šiaurės subtropikai“ – teko vieną vasarą maudytis Atlante, esant 16ºC vandens temperatūrai...

Įsivaizduokime, kad mums leista susikurti svajonių, „rojaus“ Lietuvą – su kiek šiltesnėmis vasaromis, švelniomis žiemomis, gaiviais pavasariais, beveik be rudeninių darganų ir lijundrų, su tais pačiais ąžuolynais ir beržynais, bičių dūzgimu, su begaliniais pajūrių paplūdimiais, kaip Palangoje, ir ranka pasiekiamais kalnais bei kalnynais... Nėra ko stebėtis, kad mūsų gentainiai, nukeliavę tokias tolybes, netikėtai radę čia sau tinkamą ekologinę nišą ar oazę, likosi visam laikui...

...atmenu, kaip grįžus iš Santjago panūsta buvo atkartoti šią gyvenimo kelionę ar kelionę per gyvenimą, tiktai kita kryptimi, į save... Daug nelaukę, pasibalnojome su bičiuliu dviračius ir patraukėme panemuniais ir padubysiais link Šiluvos ir Kryžių kalno.

Lietuviškuoju camino...

Lašnojo, žvejų keliukas vingiavo pakrante, atkartodamas upės posūkius. Žaliavo neužmatomose lankose žolynai ir brūzgynai – vešliai, iki juostos, paupių giraitėse alsiai ir aitriai kvepėjo papartynai, tolumoje per miglas ryškėjo Vilkijõs bokštai. Žvyrkelyje stabtelėjome prie seno, beveik sudūlėjusio pakelės kryžiaus... Viešpatie, pagaliau namuose, pagaliau vėsa, drėgmė, lygumų maudžiančios nỹkumos, saulėlydis... Ir spengiantis, geliantis į pačią širdį akimirksninės, kažkodėl skaudžios laimės jausmas – vėl esu, esu čia, savyje, aisuvoje, aisioje, manõjoje...

Algirdas Patackas

*********

Šis rašinys - konkurso „Mano Ispanija“ dalis. Dalyvauk ir tu!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Maljorkai trūko kantrybė dėl siautėjančių turistų (1)

Maljorka užsimojo pažaboti „alkoholinį turizmą“. Balearų vyriausybė inicijuoja naują...

Vilniaus oro uoste atidaryta pirmoji Lietuvoje lėktuvų stebėjimo aikštelė (8)

Vilniaus oro uosto teritorijoje oficialiai atidaryta šalyje analogų neturinti orlaivių stebėjimo...

„Air Baltic“ iš Vilniaus skraidins į dar penkis Europos miestus (6)

Latvijos oro bendrovė „ Air Baltic “ pranešė nuo kitų metų kovo pradėsianti penkis naujus...

Turistai iš Europos viešbučių sugeba išsinešti pačių neįprasčiausių daiktų (24)

Viešbučių vadovo „Wellness Heaven“ ekspertai apklausė beveik 1160 Europos viešbučių...

Keliautojų rojumi vadinama paroda šį kartą lietuvius kvies skubėti lėtai

Šiandienos keliautojų įpročius koreguoja greitas gyvenimo tempas, darbe patiriamas stresas ir...

Top naujienos

Lietuvius užgrius naujovių banga: kas pajus keičiamų mokesčių naudą, o kas – naštą (50)

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė „valstietė“ Agnė Širinskienė laidoje „...

Tomas Janonis. Miestų eglės Lietuvoje per pigios: vaiko pinigus reikia skirti eglutėms (46)

Pinigų švaistymas, Kalėdų prasmės nurašymas, atsibodo tos miestų eglių lenktynės, gal jau...

Nausėda Briuselyje: toks drastiškas finansavimo Lietuvai nurėžimas yra nesavalaikis ir nesąžiningas (316)

Jei spalį vykusi pirmoji Europos vadovų taryba (EVT), galima sakyti, buvo lengvas apšilimas...

Lietuvos vežėjai išgirsti nebuvo: mūšis pralaimėtas, bet karas dar ne (26)

Premjerų ir verslo organizacijų laiškai, Lietuvos diplomatų argumentai dėl Mobilumo paketo...

Nuo 2020 m. keisis šauktinių amžius papildyta (202)

Seimas nusprendė sumažinti į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą šaukiamų karo...

Jei manėte, kad persimonų galite valgyti, kiek telpa – klydote: dietistė įvardijo labai rimtą šios uogos trūkumą (50)

Sulaukę žiemos džiaugiamės ne tik mandarinais, bet ir persimonais. Sveikos mitybos specialistė,...

Šventiniame meniu – prabangūs gėrimai ir įmantrūs patiekalai: šiandien puotaujame kaip XIX amžiaus aukštuomenė

Ar sėsdami prie įvairiausiais patiekalais nukrauto stalo susimąstote, kiek mūsų valgymo...

Pareigūnų verdiktas: suėmė ne tik smurtu prieš 3 mėn. kūdikį įtariamą vyrą iš Vilkaviškio (20)

Ketvirtadienio priemonę policija skyrė kardomąją priemonę trijų mėnesių kūdikio sumušimu...

„Mrs Globe“ konkurse lietuvei iš pasididžiavimo sprogo širdis: sugriovė stereotipus ir liko dėkinga ypatingam žmogui (2)

Šiemet Kinijoje vykusiame konkurse „Mrs Globe 2020“ („Misis pasaulis 2020“) Lietuvai...

Kalėdinė dovana vėžiu sergantiems – segtukai į plaukus: nustebo, kodėl neįvertino (145)

Į Kauno klinikų vaikų onkologijos skyrių atkeliavusios dovanos šokiravo tėvus. Į skyrių,...