aA
Pirmasis vasario šeštadienis, kai vyksta Sartų žirgų lenktynės, Vitai Lingytei – tarsi Naujieji. Tris savo gyvenimo dešimtmečius žirgų sportui paskyrusiai trenerei ši diena įsimintiniausia nuo vaikystės.
Žirgų lenktynės Sartuose
Žirgų lenktynės Sartuose
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Ir pas senelį, ir pas tėvus būdavo didelė šventė, suvažiuodavo giminės. Vita nepraleisdavo nė vienų varžybų, žinojo visus vadeliotojus ir žirgus. Šiųmetės lenktynės Vitai – sidabrinės, prieš 25-erius metus jose pirmą kartą vadeliojo. Pasakoti apie savo numylėtinius galėtų be paliovos...

Pagrindinis Vitos darbo su žirgais principas: mylėk, bet reikalauk. Tai jaučia ir ristūnė Perlė

Meilė žirgams – iš senelio

Žirgai lydėjo mane nuo vaikystės. Su tėvais gyvenau Dusetų miestelyje, o mano seneliai – netoli Sartų žirgyno. Eidama pas juos matydavau ganyklas. Niekada nepamiršiu, kaip senelis nusivedė į arklides (jis visur mane už rankos vedžiodavosi, buvau jo „nianiukas“). Sukrebždeno kišenėje sudžiūvusios duonos plutelėmis ir arkliai patys prie jo priėjo – buvo pripratinti prie to garso.

Senelis ūkininkavo, bet turėjo kelis ristūnus: tais pačiais žirgais ir ardavo, ir bulves sodindavo, ir varžybose dalyvaudavo. Už gerą pasirodymą jis kartą ir diplomu apdovanotas. Buvau dar visai vaikas, kai man leido vadelioti lineiką, kuria veždavo pieno bidonus į supirkimo punktą.

Per Sartų lenktynes pas senelį susirinkdavo labai daug žmonių ir visi apie žirgus kalbėdavo. Tėvų namuose irgi būdavo didelė šventė, suvažiuodavo giminės, padarydavo alaus. Ir pati nepraleisdavau nė vienų varžybų. Šiuo sportu domėjosi mano pusseserės, teta. Giminaičiai sakė, kad meilę žirgams paveldėjau iš senelio, o man atrodo, kad lėmė ir žvaigždės – gimiau 1966-aisiais, Ugninio Žirgo metais.

Nuo vaikystės pamilusi žirgus Vita tiki, kad tai lėmė ir žvaigždės – ji gimė Ugninio Žirgo metais, V.Lingytės nuotr.

Tėvas buvo kaip talismanas

Mama dirbo Sartų žirgyne buhaltere. Žirgas jai buvo gražu, bet paglostydavo ir gana. Sakydavo, kad žirgynas įgriso iki gyvo kaulo – darbe visą dieną paskui arklių uodegas, o grįžus namo vėl tas pats... Kai mamai ką nors apie žirgus pasakodavau, tai ji žurnalą atsiversdavo ir skaitydavo, kad tik manęs negirdėtų.

Tėvas buvo vairuotojas, bet žirgus labai mylėjo, padėdavo seneliui, visą laiką važiuodavo į varžybas, sirgdavo už mane – buvo mano talismanas.
Į žirgyną vaikystėje pasikviesdavo ten šėrikais dirbę kaimynai. Kartą treneris Leonas Burokas pasiūlė: „Gal nori pavažiuoti ristūnu?“ Buvau keturiolikmetė, kaip galėjau atsisakyti? Iki šiol prisimenu ir tą žirgą – ramią dvejų metų kumelaitę Vyšnią. Ji pati mane išvežė į taką ir atgal parvežė. Treneris pasitikęs nusijuokė: „Žandukai rausvi, važiuos ir toliau, nebijos.“

Pamenu, kaip mane aptūlodavo kailiniais, apaudavo veltiniais ir vis klausdavo, ar nesušalau. „Ne, ne“, – neprisipažįstu, nors ant ežero pučia ledinis vėjas. Vyrai juokdavosi ir prašydavo pasakyti „tr-r-ū“ – jeigu dar ištariu, vadinasi, lūpos nesušalusios...

Taip ir prasidėjo. Ketverius metus, kol baigiau Dusetų vidurinę mokyklą, po pamokų kasdien bėgdavau į žirgyną. Klasėje sėdėdavau arčiau durų, kad vos tik nuskambėjus paskutiniam skambučiui kuo greičiau galėčiau nerti lauk. O ryte atsikėlusi pirmiausia pažiūrėdavau pro langą, ar prisnigo: mano arkliukui būtų minkščiau per sniegą bėgti.

Klasėje visi žinojo, kad myliu žirgus. Bendraklasiai mane palaikė ir tikėjo, kad būsiu trenerė. Tik direktorius bandė tramdyti: „Tu neskraidyk rausvais debesėliais.“

Nei į šokius, nei į bažnyčią

Svajojau išvažiuoti į Rusiją, į vienintelę tuo metu buvusią sportinių žirgų trenerių mokyklą. Apie ją sužinojau iš rusiško žurnalo „Žirgininkystė ir žirgų sportas“, kurį prenumeruodavau. Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne tėvelis. Mama kategoriškai prieštaravo mano pasirinkimui: „Nė negalvok apie tai, užsiimk kuo nors kitu, kas nesusiję su žirgais.“ O tėvelis užstojo – jeigu ji nori, tegul... Buvau vienturtė, mane labai mylėjo.

Išvažiavau į Voronežo sritį, lydima mamos. Iš Daugpilio dardėjome traukiniu dvi paras. Konkursas į mokyklą buvo didelis, reikėjo ir siuntimo. Tačiau iš Sartų žirgyno jo neprašiau, nes būčiau privalėjusi atidirbti, o aš svajojau pamatyti didelius hipodromus.

Dar vidurinėje mokykloje intensyviai mokiausi rusų kalbos, žinojau, kad man jos prireiks. Ir vis tiek buvo labai sunku, nes terminų rusų kalba nemokėjau, kartais nieko nesuprasdama žiūrėdavau kaip ožys į naujus vartus. Bet sutikau labai daug gerų žmonių, mane palaikė ir paskatino, o kartą prieš visą klasę apgynė: „Ji žino, bet nemoka pasakyti rusiškai.“
Voroneže mokiausi metus, o Pskove atlikau praktiką.

Dauguma bendramokslių buvo vaikinai, merginos tik kelios. Jas atkalbinėjo, nes tai buvo laikoma vyriška specialybe. Mokėmės ne tik trenerio darbo, bet ir žirgų priežiūros, veterinarijos.
22-ejus metus dirbau trenere Sartų žirgyne. Išbūdavau ten nuo ryto iki vakaro, eidavau į darbą ir savaitgaliais.

Man sakydavo, kad sekmadieniais reikia į bažnyčią, betgi nebuvo kada, juk reikėjo ir gardus valyti. Draugės kviesdavo į šokius, o aš darbe taip „nusišokdavau“, kad nieko nenorėdavau. Pareinu namo ir matau lovoje pagalves: oi, kokia laimė, daugiau nieko nereikia, tik galvą ant jų priglausti. Norisi tik išsimiegoti, nes rytoj iš pat ryto vėl bėgti prie arklių...

Humaniškesnis požiūris

Anksčiau mūsų išaugintus rusų, Orlovo ristūnus treniruodavo Rusijoje. Jei kuris patirdavo traumą, vėl pas mus grįždavo gydytis, formos atgauti. Lietuvai tapus nepriklausoma daug kas pasikeitė, pas mus pradėjo vežti geresnės veislės žirgus. Orlovo ristūnai labai gražūs, išdidūs grafo veislės žirgai, tačiau ne tokie greiti. Turėjau galimybę treniruoti Amerikos ristūnus Norvegijos žirgyne, kur du kartus dirbau po kelis mėnesius.

Šiuo metu dirbu uždarojoje akcinėje bendrovėje „Kasandros grupė“ su prancūzų ristūnais. Teko pasisemti patirties ir Prancūzijos žirgynuose. Užsienyje viskas kitaip, požiūris į žirgus daug humaniškesnis. Apskritai, užsieniečiai šiam darbui atiduoda daug daugiau laiko ir energijos nei mes, nes iš to turi naudos.

Neseniai Prancūzijoje įvyko čempionatas, kurio prizinis fondas – milijonas eurų. Pirmos vietos nugalėtojas gauna pusę šios sumos. Ten varžybos vyksta kiekvieną dieną. Žiūrovai labai azartiškai dalyvauja, veikia totalizatorius. Man pačiai teko vadelioti viename iš didžiausių Prancūzijos hipodromų. Buvau priblokšta įspūdžių. Šioje šalyje tokios gilios ir senos žirgininkystės tradicijos, kad mes dar negreitai pasieksime jų lygį.

Sartų žirgų lenktynėse Vita Lingytė dalyvauja nuo 1986-ųjų, V.Lingytės nuotr.

Šalia nuo pirmųjų dienų

Sartų žirgyne ne kartą esu priėmusi kumeliuką. Pirmąsyk išgirdusi, kad pradėjo blaškytis kumelė, išsigandau ir bėgau šalin. O paskui įpratau. Teko ir mažylį ištraukti, ir ant kojyčių pastatyti, ir bambutę užrišti. Viena kumelė kankinasi ilgai, kita greitai atsiveda. Kumeliukai irgi skirtingi: pasitaiko stiprių, kurie tuoj pat ant kojų stojasi, nors jos dar „klišos“, smalsiai dairosi, net juokinga žiūrėti. O kitas silpnesnis, paguli ant šono.

Kumeliukus teko ir žindyti iš buteliuko. Kai Sartuose trijų mėnesių kumeliuko, vardu Kadagio, kumelė krito, parlėkiau namo karvės pieno. Mama paaiškino, kad pieną dar reikia pasaldinti. Bandžiau girdyti, o tas muistosi, nenori žįsti. Vos neapsiverkiau, galvojau, kad mažylis pastips be maisto.

Pasirodo, jis iš kibiro vandens atsigėrė. Tokio amžiaus kumeliukas jau savarankiškas, jei mamos nėra, tai ir pieno nereikia.

Sartų žirgyne daugiausia dirbdavome su jaunais žirgais. Nuo kumelių juos atskirdavo šešių mėnesių, uždarydavo į angarą, kur jie dar augdavo pusmetį. Tokius metinukus ir pradėdavome pratinti prie pakinktų, kamanų. Duodi duonos, cukraus, kalbini jį tol, kol susikalbi. Didelis džiaugsmas, kai išugdai ir parengi ristūną varžyboms.

Visi žirgai, paskirti treneriui, turi išmokti nebijoti vežimėlio, būti pavaldūs ir paklusnūs. Žinoma, visko pasitaiko – ir vežimėlį sulaužo, ir koją numina. Bet savo darbą privalu atlikti. Negali būti, kad gavai žirgą ir jo neišmokei.

Ristūno tokia prigimtis – jis nori bėgti. Tačiau reikia išugdyti žirgą taip, kad nebijotų, kad jam būtų įdomu. Ristūno kraujyje dega noras varžytis. Žinoma, priklauso ir nuo charakterio: vieni per varžybas pamato žirgus ir lekia, veržiasi, nori juos aplenkti, kitus reikia paraginti.

„Tu, mergyt, taip nelėk!“

Didelių traumų nesu patyrusi. Tik mama juokdavosi – žiūrėk, tau ant užpakalio pasagos formos mėlynė! Aišku, kartais ir skaudėdavo, bet niekam per daug nesiskųsdavau. Teko daug dirbti su jaunais žirgais, pasitaikydavo, kad iškrisdavau iš vežimėlio.

Vadeliotojai svarbu palaikyti sportinę formą. Anksčiau po Dusetas bėgiodavau krosą, bet tik sutemus, kad kaimynai nematytų, mat buvo gėda... Dabar jau aptingau... Du kilometrus nuo namų iki Sartų žirgyno dviračiu numindavau. O žiemą galėjai nueiti skersai per ežerą. Žiemos buvo labai šaltos, sniego daug. Pamenu, pirmas eina mano treneris dideliais žingsniais, o aš, dvidešimtmetė, šokinėju jam iš paskos, kad pataikyčiau į pėdsakus.

Moterys lenktynėse dalyvauja lygiomis teisėmis su vyrais. Anksčiau Taline kovo 8-ąją buvo rengiamos varžybos, kuriose dalyvaudavo tik moterys iš įvairių šalių. Kaip norėjau ten nuvažiuoti! Kiekvienais metais laukdavau pakvietimo, net širdis plakdavo iš jaudulio... Tik taip tuomet ir nesulaukiau.

Kaip apmaudu, gal ir nebūčiau laimėjusi, bet degiau iš nekantrumo dalyvauti. Prieš porą metų pagaliau pakvietė, atsisakiau: esu tiek daug pasiekusi, turiu gerą darbą, manęs tokios varžybos jau nedomina.
O iš vyrų pusės ir spaudimą esu paju-tusi. Kai buvau jauna, prisimenu, per vienas varžybas labai garsus vadeliotojas, kurio pavardės nenoriu minėti, man šūktelėjo: „Tu, mergyt, taip nelėk, važiuok man už nugaros!“ Aš kaip vaikas ir paklausiau, nors būčiau galėjusi jį pralenkti. Žinoma, vėliau taip ir padariau...

Dabar jau elgiuosi kitaip: žinau, kuris mano takas, kur finišas, ir lekiu, man niekas nesvarbu, nors gali šaukti – nesimaišyk! Jeigu bus kas nors negerai, teisėjai pasakys.

Norėjosi šurmulio ir judėjimo

Dusetose turiu butą, tačiau žiemą gyvenu pas mamą nuosavame name. Visą gyvenimą svajojau gyventi Maskvoje ar kitame didmiestyje, kur daug žmonių, didelis hipodromas. Norisi judėjimo, šurmulio. Man Dusetose buvo nyku. Paskui apsipratau. Kai po darbo grįžtu namo, stengiuosi nieko nesusitikti, ypač prieš Sartų varžybas, nes visi tik apie jas ir klausinėja. Net į parduotuvę nueiti mamos prašau, kad man pasakoti nereikėtų, – norisi susikaupti, savyje užsidaryti.

Dirbdama Sartuose niekur nevažinėjau, nedaug ką naujo sužinojau. Kai mane pakvietė į „Kasandros grupę“, tris dienas verkiau ir iš džiaugsmo, ir iš liūdesio – juk tiek metų išdirbau, nebuvo taip lengva palikti savo išaugintus žirgus. Dvejus metus, kai išvažiuodavau į Utenos hipodromą, dar jausdavau, kaip nuo Sartų dvelkia vėjas...

Naujoje darbovietėje akys atsivėrė. Pamačiau, kiek dar daug galima pasiekti. Neseniai lankėsi prancūzas, porą savaičių mus konsultavo, sužinojome daug nauja. Žirgininkystės sportas nuolat tobulėja. Naujovės ateina ir į Lietuvą.

Mados keičiasi, meilė išlieka

Darbe prie vieno žirgo ilgai neprisirišu, nes kai užaugini, jį išveža, gauni kitus. Niekada nenorėjau turėti savo ristūno. Visą dieną darbe ir taip būnu su jais, bent jau namuose norisi pailsėti, bet ir čia viskas susiję su žirgais: knygos, albumai, nuotraukos, diplomai...

Kai gimtadienio proga padovanojo knygą „Lietuvos žirgai“, kelias savaites prieš užmigdama ją vartydavau. Juokinga prisiminti, kaip anksčiau atrodė vadeliotojai. Mačiau seną filmą apie Sartų varžybas: vadeliotojai su kailinėmis kepurėmis nuleistomis ausinėmis, ant krūtinės užrištas numeris... Dabar numeriai rišami prie žirgų pakinktų, derinamos ir vadeliotojų aprangos spalvos: šalmas raudonas, uniforma žalia. Gražu, kai sportininko apranga tinka prie vežimėlio spalvos.

Atsiranda ir geresnių sportinių vežimėlių. Ankstesnieji lūždavo per varžybas. Dabar viskas labai tobulėja – tik dirbk ir norėk.

Norinčiųjų užsiimti žirgininkyste yra daug, bet dar daugiau atkrinta, nes reikia kantrybės ir atkaklaus darbo, beatodairiško atsidavimo. Šiame sporte svarbiausia kantrybė. Būna, kad žirgas įspiria, įkanda, vis tiek reikia jį kalbinti, paglostyti: jeigu sušersi, nesuvaldysi. Žinoma, visko pasitaiko... Kartą Sartų žirgyne einu pervargusi, o dar arklys ant kojos užlipo – ėmiau ir sušėriau. Bet tuoj pat atsiprašiau – priėjau, apsikabinau.

Visos mano namų sienos nukabinėtos medaliais ir diplomais. Prizų nesivaikau, prisimenu tik žirgo vardą ir jo karjerą, o ne laimėtą vietą. Važiuoju ne dėl savęs, o dėl žirgo, kad jis parodytų, ką gali, pasistengtų, kad nebūtų paskutinis. Jeigu atvažiuoju ne pirma, o trečia, vis tiek džiaugiuosi, kad žirgas man pakluso. Nesiekiu karjeros, man svarbiausia – žirgas.

Niekada taip nebuvo, kad per treniruotes hipodromu apvažiuočiau kelis ratus, sušalčiau ir grįžčiau. Nieko panašaus! Žinau, kokį tikslą noriu pasiekti, ir važiuoju, nors ir dvidešimt kilometrų.

Taip gyvenimas ir lekia. Galėjo viskas kitaip susiklostyti, bet man negaila. Kiek mano draugų darbų neteko, o aš visą gyvenimą koja į koją su žirgais. Jie manęs nepalieka.

Žirgų lenktynės Sartuose

Vasario 5 d. žirgų lenktynės „Sartai 2011“ vyks 105-ąjį kartą. Kai kurių kraštotyrinių šaltinių teigimu, tai jau 215-osios lenktynės.

Nuo seno vasario pradžioje Dusetose per Grabnyčias buvo švenčiami vieni iš didžiausių parapijos atlaidų, tądien vykdavo ir lenktynės.

Tarpusavyje susilažinę valstiečiai stengdavosi įrodyti, kad jų žirgas eikliausias ir gražiausias.

Jeigu ant Sartų ežero nebūdavo daug sniego, lenktyniaudavo ledu arba pagrindine Dusetų gatve. Pralaimėjusieji statydavo butelį, ginčai apie žirgus kartais baigdavosi ir muštynėmis.

Lenktynėse dalyvaudavo įvairių veislių žirgai. Labiausiai išgarsėjo 1919 m. iš Rygos hipodromo gautas Orlovo ristūnas, kuris davė pradžią greitiems Dusetų apylinkės žirgams. Kitą garsų Orlovo veislės ristūną Šachtiorą nupirko Lietuvos vyriausybė, jis taip pat paliko palikuonių.

Nuo 1933 m. pradėtos skirti premijos greičiausių žirgų šeimininkams.

1937 m. renginyje pasirodė dūdų orkestras, 1938 m. – moterų choras. Dar kitais metais meninę programą transliavo radijas.

Nuo 1955 m. ristūnų lenktynės paskelbtos respublikinėmis, o 1970-aisiais atgaivintas ir neatsiejamas lenktynių atributas – žiemos mugė.

Šiais metais hipodrome prie starto linijos išsirikiuos 78 ristūnai, kuriuos vadelios Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos sportininkai.

Tikimasi, kad gali būti pagerintas ir absoliutus 1 609 metrų ilgio trasos rekordas, kurį 2009 m. pasiekė varėniškis Stasys Kėrys, su žirgu Sakalu įveikęs nuotolį per 2 min. 03,34 sek.

„Šeimininkė“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Australija šiais metais atverti sienų neketina (9)

Australijos vyriausybė abejoja, kad 2021 metais bus atvertos sienos turistams, net jei dauguma...

Itin keisti papročiai, kažkodėl lig šiolei laikomi norma kai kuriose Europos šalyse (54)

Skirtumai tarp įvairių pasaulio šalių, žinia, nusakomi ne tik geografine padėtimi bei tautine...

Šri Lanka po ilgos pertraukos atsiveria užsienio turistams

Šri Lanka po dešimties mėnesių pertraukos šią savaitę atvers savo sienas užsienio turistams,...

2021-aisiais Anykščiai pažers naujienų: atgyjantys meno kūriniai, kupranugariai ir kreivas namas

Kol įsipatoginusi žiema alsuoja šaltuku ir barsto sniegą, o keliauti kol kas ne pati geriausia...

Tarptautinis tyrimas išryškino naujas turizmo sektoriaus galimybes: tai proga vietiniam verslui

Nuo COVID-19 pandemijos kone skaudžiausiai nukentėjo turizmo sektorius – keliautojams...

Top naujienos

Mačiulis koreguoja ekonomines prognozes: atsigavimas vėluos, didės kainos (161)

„2020-ųjų krizė buvo neįprasta daugeliu aspektų – įmonių ir gyventojų indėliai augo...

Nauji COVID-19 atvejai: protrūkiai įmonėse driekiasi per visą Lietuvą, labai prasta situacija globos namuose (31)

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras ( NVSC ) informuoja apie per praėjusią parą Lietuvoje...

Žiniasklaida: laikinai sustabdyta sutartis su „Pfizer“ ir „BioNTech“ vakcinas vežusia įmone (33)

Ekstremalių sveikatai situacijų centras laikinai sustabdė sutartį su „Pfizer“ ir...

Politikų išvaizda karantino metu kelia rimtų klausimų: vieni apšepę, kiti – įtartinai žavūs (209)

Kirpyklos uždarytos jau daugiau nei mėnesį ir nepriekaištingai turintiems atrodyti politikams...

Armonaitė apie antrąjį pagalbos paketą verslui: parama pasieks turgavietes ir savarankiškai dirbančius (17)

Nuo trečiadienio verslas jau gali kreiptis paramos iš 180 mln. Eur vertės pirmojo pagalbos verslui...

Vašingtono centre – distopiški vaizdai: pilna karių ir barikadų (87)

Vašingtono centras prieš išrinktojo prezidento Joe Bideno inauguraciją įgijo distopišką...

Po atviro Palucko laiško Sakalas pripažįsta: partijos laukia nelengvas sprendimas audringą laišką parašė ir Andriukaitis (579)

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas partijos pirmininko...

Simona Lipnė: dėl kai kurių sekėjų neapykantos netekau 7 tūkst. eurų (3)

Atvykus į namus pas socialinių tinklų žvaigždę Simoną Lipnę, keista girdėti spengiančią...

The Economist | D+

Pateikė scenarijų, kas bus, jei aviacija po pandemijos nebeatsigaus: ar laukia pigių skrydžių pabaiga?

Kaip pandemija pakeitė kelionių pramonę. Štai įsivaizduojamas scenarijus 2022 m. gegužei.