Vieną sekmadienį žygeivis Paulius Juzėnas leidosi po Dubingių apylinkes. Apie garsias jų vietoves – keliautojo pasakojime.
Nepriklausomybės kovų karių kapai
© P. Juzėno nuotr.

Dubingiai, dar 2012 metais tapęs pirmuoju Taikos miesteliu Lietuvoje, yra Lietuvos didybės ir nuosmukio, iš kurio bandoma kilti, atspindys. Kadangi atvykome kiek anksčiau nei planavome, savo kelionę pradėjome nuo atstatomos Šv. Jurgio bažnyčios, kylančios iš pelenų fenikso, Dubingių simbolio. Bažnyčia Dubingiuose ėjo iš katalikų (pirmosios bažnyčios fundatorius buvo Vytautas Didysis) į kalvinistų (Mikalojaus Radvilo Juodojo iniciatyva), kol galiausiai grįžo į katalikų globą. Turbūt Lietuvoje nerasime tokios bažnyčios, kuri per itin trumpą laikotarpį – dešimtmetį – degė net du kartus.

Apsižiūrėję bažnyčią, per kapines patraukėme pasižiūrėti Lietuvos Nepriklausomybės kovų karių kapų. Atidavę pagarbą, sugrįžome atgal ir užsukome į Asvejos regioninio parko lankytojų centrą, įsikūrusį buvusioje karčiamoje (užvažiuojamuosiuose rūmuose), kurią dar 1842 metais pastatė grafas Boleslovas Tiškevičius.

Šv. Jurgio bažnyčia
Šv. Jurgio bažnyčia
© P. Juzėno nuotr.

Nuo lankytojų centro per pelkę

Lankytojų centre Asvejos regioninio parko darbuotoja Laura parodė esančią ekspoziciją, interaktyvų žemėlapį bei leido pasijusti archeologais nušluojant smėlį bei atrandant po juo esančius Dubingių piliavietės rastus radinius. Apsvarstę ir susidėlioję maršrutą, pajudėjome. Eiti buvo smagu: švietė saulė, spaudė nekandus šaltukas, galėjome pagaudyti gražių kadrų. Taip bekulniuodami, pasiekėme Gurakalnės aukštapelkę, per kurios vidurį ėjo pažintis takelis.

Asvejos RP lankytojų centre
Asvejos RP lankytojų centre
© P. Juzėno nuotr.
Liudgardo šlaitas
Liudgardo šlaitas
© P. Juzėno nuotr.

Iš jo pasukome link Liudgardo šlaito, kurio ilgis apie 570 metrų, o nuo šlaito viršaus yra apie 60 metrų. Deja, neteko itin pasigrožėti atsiveriančia panorama dėl žemiškos priežasties – buvo itin slidu leistis, tačiau ši kliūtis visų buvo įveikta sėkmingai – nė vienas nenudardėjome į mistinio Asvejos ežero gyventojo – Šamo Baisūno – valdas. Tai tikėtina, nes vienas iš šamų Lietuvoje paplitimo arealų yra Žeimenos pabaseinis, kuriam ir priklauso Asvejos ežeras. Daug legendų apie šį mistinį gyvūną pripasakota: tai kokį keliautojų kišeninį šunelį prarijęs, tai žiūrėk, valtis nei iš šio nei iš to apsivertusi naktinėje žvejyboje.

Apie šias istorijas ne itin norima pasakoti, bet, pasiklausius senų žvejų, tos istorijos atrodo gan rimtos: ne vienas, paklaustas apie šią legendinę būtybę, staiga surimtėja ir, tarsi kokios karštinės nupurtytas, nukreipia pokalbio temą kita linkme. Taigi, mielieji, besigrožėdami šiltuoju metų laiku Asvejos skalaujamu vandeniu, būkite atsargūs – o jei ši legenda pasirodys tikra?


Brūkšniuotosios keramikos kultūra, apkaustyta ledu

Nusileidę ant pačios Asvejos ežero, ir, akis išsprogdinę į atsiveriančią ežero panoramą, pradėjome judėti link Vainikų salos (1851 m. Dubingių dvaro plane ši sala vadinama Wyspa Zarnowa). Šioje saloje yra brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiriamas Jonėnų piliakalnis, priklausantis ankstyvajai Rytų Lietuvos piliakalnių grupei. Kodėl ši kultūra vadinama brūkšniuotoji? Todėl, kad šiuose piliakalniuose aptinkama lipdytų puodų šukių, kurių paviršius dėl lyginimo žolės gniūžtėmis padengtas įvairiais brūkšneliais. Ši kultūra susiformavo palyginti dideliame plote: Rytų Lietuvoje, Pietrytinėje Latvijoje bei Pietvakarinėje Baltarusijoje.

Pagal atliktus mažus archeologinius tyrinėjimus, šį piliakalnį galima priskirti erų sandūrai. Taip linksmai nupėdinę, ir, suradę, kaip į Vainikų salą patekti itin stačiais šlaitais, užlipome. Beeinant sala – piliakalniu, susidarė įspūdis, kad viduryje dominuoja didelės, vieno žmogaus rankomis neaprėpiamos pušys. Nusileidome nuo viršūnės avariniu būdu – slysdami tiesiai ant Asvejos ledo. Ši pramoga, nors ir truputėlį rizikinga, tik dar labiau paskatino mintis, jog reikia atsikvėpti ir pasistiprinti. Paėjėję kiek tolėliau, prie išsikišusio pusiasalio, kuriame buvo įrengta stovyklavietė, tą ir padarėme.

Pasistiprinę, ir atrodo, vėl pilni jėgų, patraukėme Žalktynės įlanka, kuriame įkurtas Žalktynės kraštovaizdžio draustinis. Po kaire puse mus stebėjo Šakymo rezervatas, į kurį įžengti nevalia paprastam mirtingajam, nebent, pasak Asvejos regioninio parko darbuotojos Lauros, norima susipažinti su Laimo liga (daug ten besilankančiųjų šią „dovaną“ nuo erkių gaudavo). Sunku, pasirodo, pėdinti ant ledo, padengto nemažu sniego sluoksniu. Todėl keletą kartų sustodavome pailsėti, atgauti kvapą, nes ne vienam ši atrakcija prakaito lašelį išspaudė.

Prie pat Žalktynės įlankos pabaigos, pasižiūrėjome, ką gi tie iš tolumos juodi taškeliai, kurie pasirodė esantys žvejai, traukia. Ir, tarsi parodomojoje programoje, vienas po kito buvo traukiami ešeriukai. Tokia žvejyba ir man patiktų – vos tik užmeti meškerę, ir nesidairyk aplink, nes vėl užkibo. Smalsu, kaip turėjo vos keletą metrų šalia esantys žvejys jaustis – prie jo nei vienos žuvelės. Vos neįlūžau kitoje vietoje – Gracinės upelyje, ant kurio susiformavusio ledo bandžiau užlipti. Išgirdęs tik skambų traškėjimą, išdegęs akis ant kranto šokau, nes sušlapti žiemą – menkas malonumas.

Išsigelbėjęs nuo Ledinės kojos titulo, kartu su kitais, pasukome pro Žalktynę. Prie mūsų prisijungė katinas. Iš pradžių galvojome, kad po kelių metrų mus paliks, tačiau nė velnio. Vienas iš mūsų būrelio vyriškis sugalvojo sau ant kupros užsikrauti. Ir ką gi, atrodė, kad tuoj turėtų nušokti, vos pajutęs ne šaltą žemelę. Deja, niekur nenorėjo jis nušokti, tad teko imtis kiek aktyvesnių priemonių. Bet kiek buvo džiaugsmo visiems – vienu žygeiviu padaugėjo. Po kurio laiko vis dėl to pajutęs, kad jo valdos baigiasi ties Dubingių žirgynu, mus ponaitis paliko.

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Eidami link žirgyno, buvome iš abiejų pusių apsupti aptvarų, kuriuose, prie pat žirgyno, matėsi ožių ir danielių draugystė: kartu bėgo nuo mūsų, kartu stoviniavo. Beje, šiame žirgyne yra sala, kuri padaryta pagal Lietuvos kontūrus. Deja, tai įžiūrėti ne itin galėjome, nes pamažu pradėjo temti ir viskas buvo susilyginę po sniego danga. Pasiekėme žirgyno restoranėlį, kuriame pro langus galėjome matyti treniruojamus žirgus.

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Žirgyno maniežas unikaliomis medinėmis konstrukcijomis patraukė visų dėmesį. Atsipūtę ir prisismaližiavę, aplankėme mini zoologijos sodą, kuriame dominavo fryzų veislės žirgai, nors pamatyti buvo galima ir žemaitukų veislės žirgelį, taip pat kupranugarį, ožiukus, triušius. Maloniai nuteikė tas faktas, kad žirgyno savininkai priglaudė ir tuos žirgus, kurie buvo nuskriausti šeimininkų arba patyrę traumas, dėl kurių jodinėjimui nebetinkami. Grįžus atgal į restoranėlį, nusprendėme tiesiai traukti link Dubingių, nes jau buvo sutemę. Iš kitos pusės, norėjosi gan ilgiau pasilikti – kur Tu ne mieste rasi vietą, kuri sekmadienio vakarą veiktų ir galėtum pasišildyti šilta arbata?

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Pas Radvilas

Grįžę atgal į Žalktynės kaimą, judėjome link Dubingių. Eiti keliu naktį – ne itin džiuginantis procesas, nes reikia pasirūpinti ir savo saugumu (turėjome prožektorius, kuriuos įjungdavome, kai tik pasirodydavo tolumoje mašinos). Sutikome vietinį gyventoją, kurį gal kažkiek išgąsdinome, tačiau supratęs, kad mes norime tik gero vakaro palinkėti, nusidažė šypsena. Priartėję prie Dubingių, leidomės gan stačiu keliu. Perėję medinį (taip, gerai paskaitėte – medinį) tiltelį, kuris prezidento Antano Smetonos dėka buvo pastatytas 1934 metais, sužinojome, kad prezidentas buvo itin kuklus. Per atidarymo ceremoniją, jis gaspadinių paprašė, kad ant stalo būtų patiekta karštos bulvės su rūgpieniu, nors stalas lūžo nuo kur kas skanesnių gėrybių. Laiptais kilome ant didžiausios Lietuvoje piliavietės ir patraukėme pasižiūrėti Radvilų rūmų liekanų ekspozicijos.

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Patekę vidun, atsidūrėme tarsi sumažintoje Valdovų rūmų pamatų kopijoje. Slinkdami aplink ir pagardinti Lauros pasakojimais apie atliktus archeologinius tyrimus bei Radvilų giminę, supratome, kad akies krašteliu galime pasižiūrėti dalį Lietuvos istorijos. Taip apėję garbės ratą, grįžome atgal į Dubingius.

Šaltinis: www.zygeivis.lt

www.perpasauli.lt
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dvyliktasis Dakaro etapas: ilgiausią išbandymą atlaikė visi Lietuvos ekipažai Juknevičius artėja link rekordo (282)

Išbandymų dieną atlaikė visos Lietuvos komandos. Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis...

Po paslaptingos modelio žūties Klaipėdos viešbutyje – sukrečiantis pokalbis (73)

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Lietuvą sukrėtė netikėta merginos žūtis – Klaipėdoje,...

Orai: jums tai patiks – bus dar daugiau sniego, o po to ir šalčio (8)

Šiuo metu šalyje tikra žiema: apylinkes puošia sniegas, o šaltis neskuba trauktis, priešingai,...

Lemiamą šturmą atlaikęs „Žalgiris“ dramatiškoje mačo pabaigoje įveikė Ispanijos čempionus (278)

17 taškų persvarą iššvaistęs Kauno „Žalgiris“ (12-7) sugebėjo išsaugoti pergalę savo...

Liūdnai pagarsėjęs „Lexus“ vairuotojas: gavau nuo pareigūnų normaliai (294)

Ketvirtadienį į Vilniaus miesto apylinkės teismą atžygiavo liepos mėnesį siautėjęs...

Programišių ataka: įsilaužus į Lietuvos portalą apšmeižtas ministras Karoblis kibernetinio saugumo centras pradėjo tyrimą (339)

Įsilaužus į naujienų portalą tv3.lt, jame ketvirtadienio vakarą paskelbta išgalvota melaginga...

Aistros apimto senolio žmona baiminasi, kad akto metu jis nenumirtų (113)

Aš ir mano vyras gulime pataluose, švytintys nuo to momento intensyvumo. Mūsų kūnai susipynę ir...

Pergale pasidžiaugęs Jasikevičius lenkė galvą prieš savo auklėtinius ir prašė laisvos dienos (6)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai išgyveno dar vieną trilerį Eurolygos rungtynėse namuose. Po...

Juknevičius po 12-ojo etapo: vienas mėgstamiausių mano greičio ruožų (4)

Po vienuoliktojo greičio ruožo, vos tik išlipę iš savo bolido Antanas Juknevičius ir Darius...

Darbo vietą susikūrė atsidūrusi gyvenimo duobėje: liko viena su dvynukais ant rankų (75)

Su Lina Šukiene susitikome jos įkurtame vaikų žaidimo kambaryje. Švelniais spalvų tonais...