Taip pat skaitykite: Lietuvių kelionė aplink pasaulį: paskutinė stotelė Naujojoje Zelandijoje
Maisto, rūbų ir visokių blizgučių pardavėjai, įvairiausias melodijas grojantys muzikantai. Paskui pasipylė išmaldos prašantys seneliai, aklieji ir visokie luošiai. Net ir dori islamo imamai, keletą kartų per kelionę tikintiesiems surengė rinkliavą. Visą šį balaganą buvo galima pavadinti ne traukiniu, o tiesiog turgumi – cirku ant bėgių! Važiuoti tokioje, tik filmuose matytoje aplinkoje, buvo viena geriausių mūsų visos kelionės patirčių.
Apie vidurdienį atvažiavę į Merak, po bemiegės pusantros paros staiga pasijutome labai pavargę. Prieplaukoje besiaiškinant kelto darbo laiką ir kainas, mus angliškai užkalbino nėščia mergina. Balio saloje gyvenanti ir turizmo srityje dirbanti moteris, pamačiusi užsieniečius iš karto nusprendė mums padėti.
Ji pakvietė kartu su jos šeima pasėdėti kavinėje, o vėliau automobiliu nuvežė visai netoli prieplaukos esantį tvarkingą ir nebrangų viešbutuką. Pavargę po ilgos ir pilnos įspūdžių bemiegės paros, iš karto griuvome miegoti.
Kitą dieną pirmu pasitaikiusiu keltu persikėlėme į Sumatros salą.
Sumatros sala
Nenorėdami iš karto daryti skubotų sprendimų, nepasidavėme vežėjų įkyrumui ir paėję kiek nuošaliau iš pradžių prisėdome pavalgyti ir apsvarstyti tolimesnius planus. Planavimą sunkino tai, kad neturėjome absoliučiai jokio šios salos žemėlapio.
Ramiai papietavę ir pabendravę su smalsiais vietiniais, nutarėme važiuoti į Lampung miestą, kuriame po kelių valandų kelionės atsidūrėme jau visiškai sutemus. Tik išlipę autobusų stotyje, vėl buvome tiesiog užpulti įvairiausio plauko taksistų, siūlančių už šioje šalyje beprotišką kainą pavežti keletą kilometrų.
Vienas už kitą garsiau rėkiančių vežėjų būryje prie mūsų priėjo angliškai kalbantis žmogus ir pažadėjęs padėti, nusivedė mus į netoliese esantį savo ofisėlį. Ir tikrai, be jokios naudos sau, gerasis vietinis nupasakojo apie visą Sumatros transporto sistemą bei kainas ir patarė kur būtų geriausia šiandien mums nakvoti.
Į vėl apstojusius vežėjus – brangininkus numoję ranka, gerą indoneziečio pamokyti, sėdome į maršrutinį autobusiuką ir sumokėję kaip visi vietiniai po 3000 rupijų (apie 30 dolerio centų), greitai atsidūrėme traukinių stotyje. Ten, kiek pasiaiškinę, vos už kelių šimtų metrų radome pigų viešbutuką, kuriame ir apsistojome.
Atsikėlę anksti ryte, iš karto nuskubėjome į stotį ir netrukus su bilietuku rankoje įsėdome į traukinį. Ekonominės klasės vagonai vėl buvo tokie pat tvarkingi kaip Javoje, tačiau mus nustebino, kad šį kartą juose buvo įmontuoti oro kondicionieriai. Nors vagonuose visur iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, nekultūringi žmonės vis tiek traukė dūmą ir kartais norint gauti gryno oro, vis tiek tenka atidaryti langą. Geriau jau karštis, nei rūkalų tvaikas.
Iš pradžių traukinyje aplink vis sukosi toks nemalonus tipas, kurio galutinai atsikratėme tik tuomet, kai šalia mūsų buvusias laisvas vietas užėmė draugiškasis Khaidir ir jo žmona Elis. Malonus vyriškis pirmiausiai mus mandagiai užkalbino, o linksmai įsibendravus pakvietė apsistoti savo namuose. Kadangi iki Palembang miesto buvo likę kelios valandos važiavimo, nutarėme dar traukinyje bendrakeleiviams parodyti savo nuotraukas.
Indoneziečių privatumo supratimas kiek kitoks nei europiečių ir čia žmogus nė kiek nesidrovėdamas gali atsistoti šalia tavęs ir tiesiog įbesti akis į tavo skaitomą laikraštį ar kitą jį sudominusį daiktą. Taigi, mums pradėjus savo kelionės pristatymą, netrukus aplink susirinko viso vagono keleiviai ir gal koks pusšimtis akių smalsiai sužiuro į mažą mūsų kompiuterio ekraną.
Žmonės gyvai stebėjosi, klausinėjo ir komentavo, o pristatymo pabaigoje netgi sulaukėme griaudėjančių aplodismentų.
Jambi mieste atsidūrėme vakare. Vos tik pradėjome nakvynės paieškas, kai tiesiog gatvėje mums sustojo automobilis ir ten sėdėjusi pora pasisiūlė padėti. Yani ir Eed (tokie jų vardai) iš pradžių nuvežė mus į viešbutį, kurio kaina mums visai netiko.
Tai supratę draugiški žmonės pasiūlė apsistoti savo namuose. Šį kartą patekome pasiturinčių žmonių globon ir mums paskirtame kambaryje su kondicionieriumi pagaliau galėjome atsipūsti nuo karščio.
Vieną dieną kiek pailsėję ir su Yani apžiūrėję Jambi miesto apylinkes, kitą rytą pasiryžome 22 valandų kelionei mikroautobusu iki pat uostamiesčio Dumai. Prieš išvykstant, dosnieji žmonės apipylė mus įvairiausiomis dovanomis, kurių didžiosios dalies, dėl didelio mūsų kuprinių svorio, turėjome mandagiai atsisakyti.
Kelionė į Dumai tikrai buvo nelengva. Mes visą laiką kratėmės blogais Sumatros keliais, į mūsų autobusiuką be perstojo vis įlipdavo ar išlipdavo pakeleivingi vietiniai, tačiau nemaloniausias dalykas buvo pastovus keleivių rūkymas transporto priemonės viduje, dažniausiai neatsidarius net lango.
Vidurdienį pasiekę Dumai miestą, greitai susiradome nebrangų viešbutuką ir lūžome miegoti, o kitos dienos rytą palikome Indoneziją ir keltu išplaukėme į Malaiziją.
Indonezija mūsų akimis
Šioje šalyje aplankėme tris jos salas: Balį, Javą ir Sumatrą. Kiekviena iš jų labai skirtinga. Balio sala labai turistinė, su daugybe savitų šventyklų. Java taip pat turi keletą turistinių traukos taškų, tačiau čia jų daug mažiau. Ši sala garsėja savo ugnikalniais. Ji tankiausiai apgyvendinta, bei čia neblogai išvystytas traukinių transportas. Sumatroje keliai baisūs, tačiau čia gaminamas puikus maistas. Ši sala taip pat yra žinoma dėl savo gražios gamtos ir gyvūnų.
Indonezija yra ketvirta pagal gyventojų skaičių šalis pasaulyje. Čia žmonės mums pasirodė labai draugiški, paslaugūs ir svetingi. Jie mielai leidžiasi fotografuojami ir patys labai mėgsta nusifotografuoti su užsieniečiais. Labiausiai mums nepatiko indoneziečių nepagarba šalia esančiam žmogui, bei šiukšlinimas visur, kur tik papuola.
Dėl drėgno, karšto oro ir gyventojų tankumo, čia palapinėje gyventi nėra patogu. Mes gyvenome nebrangiuose viešbutukuose (5– 10 dolerių už dvivietį kambarį) arba pas mus priėmusius svetingus žmones.
Tranzuoti šioje šalyje taip pat nėra lengva, nes automobilių čia palyginti nedaug ir jeigu sustoja, tai už pavežimą tikisi užmokesčio. Mes pasirinkome lengvesnį būdą – visuomeninį transportą, kuris čia ganėtinai neblogai išvystytas, labai pigus ir kartais suteikiantis nemažai emocijų.
Maistas šioje šalyje tikrai geras ir pakankamai pigus. Mes visą laiką valgėme gatvės užkandinėse ir nei karto neapsinuodijome. Čia nesunkiai galima pavalgyti už vieną dolerį, o kai kur už dolerį net dviems!
Taigi, šioje šalyje pasimėgavę vietinių svetingumu, kuris mums kiek priminė Iraną, gavę neblogą dozę kultūrinio šoko, pajudėjome kiek labiau civilizuotos Malaizijos link.
