Lietuvių kelionė aplink pasaulį: Javos sala nepaliko abejingų

Apie valandą praleidę kelte iš turistiškojo Balio persikėlėme į Javos salą. Tiek turistai, tiek vietiniai dar Balyje mus gąsdino, kad Java lyg kita valstybė ir čia gali būti pavojinga. Ir tikrai, atsidūrus kitoje saloje, viskas pasikeitė lyg paspaudus kokį mygtuką, tačiau visai ne taip, kaip mus gąsdino.

Taip pat skaitykite: Lietuvių kelionė aplink pasaulį: paskutinė stotelė Naujojoje Zelandijoje

arba: Lietuvių kelionė aplink pasaulį: priešingoje pasaulio pusėje

Nedaug turistų matantys vietiniai žmonės mums maloniai šypsojosi ir mielai padėdavo, o prekeiviai nebeprašydavo keliagubai aukštesnės kainos. Netoli kelto prieplaukos atradę padorų ir perpus pigesnį nei Balyje viešbutuką, jame ir apsistojome.

Ijen ugnikalnis

Kitą dieną viešuoju transportu nusigavome į artimiausią didesnį Banyuwangi miestą. Kiek pasivaikščioję prisėdome parke pailsėti. Java sala garsėja savo ugnikalniais ir mes svarstėme kurį iš jų aplankyti.

Netikėtai prie mūsų priėjo šiek tiek angliškai kalbantis vietinis. Kiek pabendravus jis paskambino kitam, geriau angliškai kalbančiam draugui. Taip mes susipažinome su Chio.

Paprastas ir labai draugiškas vaikinukas iš karto mums padėjo susigaudyti Javos transporto sistemoje ir nupasakojo įdomiausias lankytinas salos vietas. Artimiausias dėmesio objektas yra vos 30 km nuo Banyuwangi miesto stūksantis veikiantis Ijen ugnikalnis.

Paskutinį kartą lavą jis išspjovė vos prieš kelis mėnesius. Tik persikėlus į Javą, mus pasitikęs turistams informaciją teikiantis žmogus jį aplankyti siūlė už 60 dolerių, o su Chio ir jo draugu šį ugnikalnį apžiūrėjome neišleidę nė cento!

Jau tos pačios susitikimo su Chio dienos vakare, ant dviejų mopedų susikrovę visą savo mantą ir dar gitarą, su naujaisiais draugais smagiai lėkėme dūmojančio ugnikalnio link. Gerai apkrauti motocikliukai sunkiai puškėjo į kalną ir užkaitę pusiaukelėje pareikalavo poilsio, o mes, išnaudodami atsiradusią laisvą minutėlę, griebėme gitarą ir tiesiog džiunglėse ant kelio surengėme trumputį koncertą.

Kuo aukščiau kilome, tuo darėsi vėsiau ir netrukus su malonumu išsitraukėme giliai kuprinėse įgrūstus šiltesnius rūbus. Pasiekę kalno papėdėje įrengtą automobilių stovėjimo aikštelę, ten pastatėme palapinę ir keletą valandų numigome.

Į Ijen viršūnę išėjome antrą valandą nakties. Su visa savo manta ant pečių, nė kiek neatsilikdami nuo savo vedlių, per dvi valandas pasiekėme tikslą. Pažvelgę į Ijen ugnikalnio kraterį, dugne pamatėme liepsnojančias žydras ugnis ir netoliese jų, lyg skruzdes su žibintuvėliais zujančius kalnakasius.

Nusileidus į kraterio dugną iš arčiau pasigrožėti žydromis liepsnomis, mums kvapą užėmė troškus sieros dūmų tvaikas. Tokiame debesyje buvo neįmanoma kvėpuoti, o ką jau kalbėti apie fizinį darbą. Toksiškoje aplinkoje, be jokių apsaugų, pasinaudodami nakties vėsa, žmonės skaldė čia pat kietėjančios sieros gabalus, krovė juos į savo krepšius ir ant pečių pėstutė išnešinėjo pirmiausia iš kraterio, o paskui ir į kalno papėdę.

Po sunkia našta sulinkę įvairaus amžiaus darbininkai vienu metu gabeno apie 60 – 100 kg sieros! Per dieną vienas kalnakasys iš kraterio į kalno papėdę suvaikšto apie 2 – 3 kartus ir už tai gauna tik apie 5 dolerių užmokestį. Toks darbas yra mokesčiais neapsunkintas, tačiau ir be jokių socialinių garantijų. Paprasti žmonės šiame pragare pradeda dirbti nuo 17-os metų ir dėl kenksmingų sąlygų bei sunkaus darbo ilgiausiai išgyvena iki 50 metų…

Išsiropštę į Ijen kraterio pasitikome saulėtekį. Čia, netoli pusiaujo, švinta ir temsta labai greitai, todėl nakties tamsa tiesiog tirpo akyse ir po keleto minučių, rytmečio šviesoje išblėsus žydroms liepsnoms, atsivėrė visai kitoks vaizdas.

Pagaliau išvydome visą įspūdingo reljefo kraterį, kurio dugne telkšojo didžiausias pasaulyje drumstai žydras rūgšties ežeras. Visame kraštovaizdyje labai išsiskyrė šalia ežero esantys ryškiai geltonos spalvos sieros klodai, iš po kurių veržėsi visą slėnį dengiantys tankūs dūmai.

Atsigrožėję veikiančiu ugnikalniu, jau kiek kitu keliu patraukėme atgal į Banyuwangi miestą. Nuo kalno pakrauti motocikliukai riedėjo daug linksmiau, todėl pakeliui dar apžiūrėjome kavos ir kaučiukmedžių plantacijas. Grįžus į miestą, Chio mus apgyvendino linksmosios savo tetos Windos namuose, su kuria, nors ir pavargę po bemiegės nakties, praplepėjome iki vėlaus vakaro.

Traukiniu į Yogyakarta

Išsiaiškinę, kad keliauti traukiniu Indonezijoje pigu ir patogu, atsisveikinę su Chio ir Winda, ankstyvą kitos dienos rytą geležinkeliu pajudėjome į Yogyakartos miestą. Už trylikos valandų kelionę ekonomine klase susimokėję po 35.000 rupijų (apie 4 dolerius), gavome gana tvarkingą vagoną.

Važiuodami bėgiais, pagaliau galėjome atsipūsti nuo begalinio miesto vaizdų ir pasigrožėti už lango nusidriekusiais tropiniais miškais, dirbamais laukais, bei horizonte vienas kitą keičiančius ugnikalnius. Po traukinio vagonus visą kelionę bruzdėte bruzdėjo įvairiausių prekeivių, kurie apie savo prekę iš toli pranešdavo pačių sugalvotais muzikaliais šaukiniais.

Taip pat čia netrūko įvairiausių muzikantų ir šiukšlių šlavėjų, kurie savais būdais bandė prasimanyti bent kokį pinigėlį. Kas labiausiai mus liūdino, tai visiškas žmonių nekultūringumas šiukšlinti tiesiog sau po kojomis ir rūkyti visur, kur tik užsimano, kad ir viešėjame transporte.

Vėlai vakare pasiekėme didelį Yogyakartos miestą, vietinių tiesiog Džogdžia vadinamą ir pavakarieniavę gatvės užkandinėje, netrukome susirasti sau tinkamą viešbutuką nakvynei.

Borobuduras

Netoli Yogyakartos yra du pagrindiniai turistų traukos objektai: Prambanano ir Borobuduro šventyklos. Dėl nemažos kainos, mes negalėjome sau leisti apžiūrėti abiejų, pasirinkome tik vieną. Nutarėme apžiūrėti didžiausią budistų šventyklą Borobudurą ir jau kitą dieną išvažiavome jos link.

Norint išvengti alinančio dienos karščio ir didžiulio turistų antplūdžio, kelionei į Borobudurą, teko keltis ketvirtą valandą ryto. Už įėjimą sumokėję nemenką, apie 20 dolerių sumą, į vidų įžengėme šeštą valandą, kai patekėjusi saulė dar skendėjo ryto rūke. Ši didžiulė budistų šventykla pastatyta VIII a. ir ilgą laiką buvo budizmo religijos centras Indonezijoje.

Devynių pakopų statinys išpuoštas daugybe reljefų ir daugiau kaip 500 Budų statulomis. Mums ši šventykla pasirodė įspūdingiausia viršutinėse savo pakopose. Ten ratu išdėlioti didžiuliai ažūriniai akmens varpai, kurių viduje sėdintys Budos mįslingai žvelgia toli už šventyklos ribų. Dviejų valandų Borobudurui apžiūrėti pilnai pakanka, todėl lygiai po tiek laiko, saulei vis kylant aukštyn ir po truputį atslenkant dienos karščiui, prasilenkdami su didžiuliais būriais turistų bei organizuotomis mokinukų grupėmis, palikome šventyklą.

Ilga kelionė į Merak

Grįžę į Džogžią dar šiek tiek numigome, paskui kelias valandas pasivaikščiojome po miestą ir vakarop vėl nukulniavome į traukinių stotį. Planavome iš šio miesto traukiniu nusigauti į Merak, kuriame yra keltas į Sumatros salą, tačiau, tiesioginio reiso į šį miestą nebuvo, todėl pirmiausia teko vykti į šalis sostinę Džakartą.

Po devynių valandų kelionės Džakartoje išlipome apie trečią valandą nakties. Kiek pasivaikščioję po net ir tokiu metu žmonių pilną traukinių stotį, nutarėme čia laiko negaišti belaukiant kol atsidarys bent kokią informaciją teikianti įstaigą, o iš karto važiuoti į dar Yogyakartoje mums nurodyta kitą traukinių stotį. Atsidūrę mažesnėje, daug tuštesnėje ir nemokamą Wi-Fi internetą turinčioje stotyje kiek lengviau atsipūtėme ir ėmėme laukti bilietų kasų darbo pradžios.

Kaip mes nustebome, kai tik ką atsidariusioje kasoje pareiškė, jog traukinys į Merak iš čia nebevažiuoja ir mums reikia nusigauti į dar kitą stotį. Paskubomis nurodytu maršrutiniu autobusiuku tiesiog lėkte nulėkėme į jau trečią Džakartos traukinių stotį, kur pagaliau sugebėjome nusipirkti bilietus į už gero pusvalandžio išvykstantį traukinį. Susimokėję po 5000 rupijų (vos daugiau nei pusė dolerio) už penkių valandų kelionę, nusileidome į peroną.

Tik išvydę savo traukinį labai nustebome. Tamsūs, nutriušę, aprūkusiais langais ir visuomet atviromis durimis jo vagonai iš pirmo žvilgsnio panašėjo į gyvulinius. Tik geriau įsižiūrėję, išilgai vagono pastebėjome pritaisytus ilgus suolus žmonėms sėdėti. Nedrąsiai įžengę atsisėdome tuščiausiame kampe. Draugiški žmonės atvirai stebėjosi tokiame traukinyje matydami „bules“ (baltuosius) ir mielai mus kalbino.

Ekonominės klasės traukinyje į Merak

Tik sąstatui pajudėjus užvirė tikrasis ekonominės klasės traukinio gyvenimas. Per visus vagonus miniomis pradėjo eiti maisto, rūbų ir visokių blizgučių pardavėjai.

Jiems nenusileido ir įvairiausias melodijas grojantys muzikantai. Paskui pasipylė išmaldos prašantys seneliai, aklieji ir visokie luošiai.

Net ir dori islamo imamai, keletą kartų per kelionę tikintiesiems surengė rinkliavą, o vienas iš jų nepasibodėjo ir mūsų pasiteirauti ar kartais neišpažįstame šios religijos. Bene didžiausią įspūdį mums paliko keliais per purvinas grindis einantys ir iš vieno vagono galo į kitą rankomis šiukšles stumiantys, bei pinigėlių už tai prašantys vaikai.