Taip pat skaitykite: Širetoko nacionalinis parkas - stebuklinga vieta Japonijoje
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.
Palydos komisija, linkstančios kojos, smulki instrukcija ant trijų A4 formato lapų... gilus atodūsis ir aš jau lėktuve.
Pirmas streso faktorius – persėdimas Kopenhagoje. Lėktuvas leidžiasi, - pasitikrinu instrukciją, - susirasti kur persėdimas, kokie vartai, sekti informaciją stenduose. Mintyse kartoju – skaityk, nepasimesk, viskas bus gerai, tu gali...
Ne toks pasirodo jau didelis tas Kopenhagos oro uostas, gal nuramina jaukumas ir pakankamas laikas iki skrydžio. Apeinu oro uostą net kelis kartus. Surūkau kelias cigaretes, pačiame oro uoste (rūkymo stotelėse) – viskas kažkaip gana juokinga - prie vartų tingiai buriuojasi japoniukai ir ne tik.
Vėl lėktuve, sėdžiu prie lango – visai nieko. Šaliai įsitaiso pagyvenęs vyriškis ir puola persimauti kojinių – patogumo dėlei.
Skrydis nėra kažkuo ypatingas – tik ilgas, šalta, kojos ištino, užtai pažiūrėjau kelis bukus filmus. Pusryčiai – japonų stiliumi, jau tuoj pabaiga.
Antrasis streso faktorius – lėktuvas nusileido, kur dabar? Geriausia eiti su minia – visi gi atskrido. Koridoriai koridoriai. Migracija... va čia ir strigau... Turėjau smulkią instrukciją kaip pildyti deklaraciją, ką ir kur surašyti. Bėda! Nepamenu laukiančios personos asmens kodo.
Lengvas tardymas – ko atvykai, kur gyvensi, kiek būsi, pas ką atskridai, kodėl, kuo Jis užsiima, užsienietis?. Muitininkams nepatikau, nesusikalbėjome - „ateik čia minutėlei“ ir veda veda...
Liepia laukti, išeina ilgai valandai kažko tikrinti... vėl klausimai klausimai klausimai... mano anglų baisi, bet jų dar baisesnė... bet kadangi turiu bilietą atgal patiki, kad neatskridau čia šokti „kankano“ ir užsidirbinėti...
Pavargus, išsekus ir pasimetus. Minios nebėra – kur eiti? Radau. Dar vienas patikrinimas – bagažo. Kas čia? O kas čia? Vaistai? Kam? Kokia čia dovana? Išpakuojam, saldainiai?
Gražiai atsargiai apžiūri ir vėl supakuoja, suriša. Visos kelionės metu neatsistebėjau japonų pakavimo kultūra – kažkas fantastinio. Palinki geros viešnagės.
Trečiasis streso faktorius: uff... galima atsipūsti, beveik... Kur laukimo salė? Kuri? Kiek čia jų? Kiek?? Gal manęs nesulaukė, gal aš ne ten...įsijungsiu telefoną, bent sms parašysiu.
Ir suvokiu, kad čia juk dažniai ne tie. Pavaikštau pirmyn atgal ir vėl bijau prasilenkti.. Bet iš lėktuvo išlipau prieš geras 2 val, kur kompanija?
Sukaupiu drąsą einu informacijos kalbinti – vos ne ženklų kalba išsiaiškinam ko noriu, bet naudos jokios. Laukiu laukiu laukiu... Pagaliau (pasirodo dėl vėjo metro į oro uostą buvo sustabdytas 2 val).
Važiuojame traukiniu – tos dalies jau nepamenu... miniatiūrinis kambarys ir lova – amen, manęs nebėra... miegu miegu miegu... visa kita paskui...
Rytas... švari gaivi (tiek, kiek įmanoma, nes keistai kvepiantis vanduo švaros pojūčio nesuteikia), kiek svaigstanti galva dėl maisto trūkumo ir „raminamųjų“ poveikio vakarykščiam stresui nuimti. Keliaujame.
Kaip bebūtų keista viskas atrodo kaip ir turi būti – nestebina kad kitaip. Taip natūralu ir kartu žavu. Labiausiai įstrigęs jausmas – begalinė ramybė ir harmonija. Sako labiausiai stresuotas miestas, judrus.
Taip žmonės lekia, skuba, nieko nemato, metro miega, arba skaito komiksus, net stovėdami. Bet tokios įtampos ir vidinio nerimo kaip Lietuvoje nejutau.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, - kad stresą jie malšina šokdami po metro ratais, niekam nesiskųsdami. Nieko nestebina užrašas „accident“ kai metro sustoja ir laukia – vertimas paprastas kažką „valo nuo bėgių“.
Kitos dienos beveik be žodžių – užburia vaizdai, kvapai – maisto kokybė. Net „plastmasiniai“ makaronai iš pakelio – nerealūs. Keista kad nėra jogurto, vaisių ir daržovių. Obuoliai parduodami vienetais ir retai kur – nori obuolio? 6 lt vienas.
Pirmą kartą mačiau cuciką su šortais.
Zoologijos sodas puikus, erdvus, nors mažas, - prie liūdno veido dramblių praleidau valandą... labiausiai sugraudino baltosios meškos – išsekę, kenčiančios ne savo klimate...
Šventyklėlės ir aprengti, pamaitinti dievukai ant kiekvieno kampo; kur laisvas plotelis – nors vazonas su gėlėmis, jei telpa ir keli.
Pastatai kaip iš architektūros chrestomatijos. Parkai parkai parkai... mažame plotelyje užsimiršti kad esi viename didžiausių pasaulio miestų.
Parkuose repetuoja ne aukšto lygio muzikantai ir už tai pinigų neprašo (ne taip kaip pas mus moku tris natas ir jau žvaigždė). Žmonės mėgaujasi buvimu mini gamtoje – vaidina, šoka, išreiškia save, džiugina kitus – mėgaujasi...
Jaudina vienuoliai gatvėse – slenka, ne plaukia, per minutę po žingsnį, skambčioja varpeliu, dubenėlis rankoje – aukoms. Nori aukoji, nori ne, - tik nekalbink...
Gražiausia dalis – European style ir Japanese style tualetai - galima pasirinkti - Japanese – tai prie ko mes pratę – tupimas wc.
Dar begalo juokinanti dalis – viešbučio kambariai to stay ir to rest. Vertimas – kambarys pernakvojimui, ir kambarys valandai (jei užklupo aistra), „malšinamieji vaistai“ vaikštinėja šalia viešbučio – mėgaukitės. Žviegdavau kiekvieną kartą prie tokio užrašo.