Dar prieš pusryčius ateina kažkoks kaimynas ir pradeda rinkti mūsų terasos stogo dalis. Skardos sukraunamos į vieną krūvą, medinės dalys į kitą. Papusryčiavę visi padedame tvarkyti kelionės inventorių, suplauti indus ir pan. Tada sušokam į Megan visureigį ir pavažiuojam kokia pora km iki geresnės vietos maudytis.
Sugrįžus galutinai paaiškėja situacija. Jack'as ir Ron'as išvažiuoja su vengrais į turą aplink Gvatemalą. Šią ir kitą savaitę žygiai nevyks, nebent aš apsiimčiau juos vesti. Toks pasiūlymas man nepasirodo visai sveikas, nes nelabai įsivaizduoju, ką aš daryčiau su grupe turistų vidury džiunglių, negalėdamas normaliai susikalbėti netgi su savo muleteer.
Galėčiau likti gyventi El Remate vienas ir toliau gilintis į ispanų kalbą ir El Mirador piramides, bet kaip ir jau norėtųsi į kelią, o ir ateities planai nei Jack'o, nei Ron'o nėra aiškūs.
Megan rytoj planuoja savo visureigiu važiuoti per visą Gvatemalą prie Atitlan ežero. Apie tą vietą nežinau beveik nieko, atsimenu tik, kad visi atsiliepimai buvo geri. Prie jos nori prisijungti ir Seth'as. Nusprendžiu, kad ir man ten bus pakeliui.
Jack'as su Ron'u išvažiuoja pasiimti vengrų ir veš juos į Tikal. Na, o mes netrukus išsiruošiam į Santa Elena ir Flores tvarkyti visokių reikalų – susirasti skalbyklą, išsikeisti pinigų ir pan. El Remate išsiskiriame su Alan'u, kuris taip pat sugalvoja važiuoti į Tikal iš kur rytoj važiuos į Belizą. Vietoj jo prie mūsų prisijungia 22 metų argentinietis Hernan, kurį kaip couchsurfer'į radom vakar pas Ron'ą namie. Pakeliui į Flores pasiūlome Ernanui jungtis prie mūsų kelionei prie Atitlan ir jis, nors ir planavo važiuoti kitur, pasvarstęs sutinka. Flores pamatome pirmąją Semana Santa procesiją (nors dar tik pirmadienis ir iki mūsų Velykų dar beveik savaitė).
Pavalgyti nutariame užsukti į jau gerai pažįstamą El Zotz. Kadangi Ernanui apsimetus kliento draugu pavyko gauti gretimo viešbučio wireles paswordą, čia nusprendžiame likti ir pasinaudoti internetu. Vakarėjant į kavinę netikėtai ateina Alan'as. Pasirodo Tikal viešbučiai buvo labai brangūs, autobuso iš ten į Belizą nebuvo, tad jis nusprendė grįžti nakvoti į Flores.
Iš karto pradeda pasakoti, kad grįždamas sustojo El Remate galvodamas ten pasigauti autobusą į Belizą ir ten sutiko “lituanian chica”. Wow, tautietė kažkokiame Gvatemalos kaimelyje! Alan'as papasakoja, kad parodė jai mano nuotrauką ir pasakė, kad vakare būsiu El Remate. Deja, mes sugrįžtame tik apie 9 val vakaro. Nors pagrindinėje gatvėje gyvenimas dar vyksta (paprastai čia viskas sustoja apie 7-8 vakare), jokios 22 metų šviesiaplaukės perėjus kaimelį pastebėti taip ir nepavyksta.
Kitą rytą du amerikiečiai, argentinietis ir lietuvis, anksti papusryčiavę sėdame į Megan visureigį ir iškeliaujame į beveik 700 km road trip'ą beveik per visą Gvatemalą į San Pedro kaimelį, esantį prie Atitlan ežero.
Turbūt ne vienas yra svajojęs apie road trip'ą per Jungtines Amerikos Valstijas, tai čia aš pajaučiu, kad kažkokia dalis tos svajonės išsipildo. Ypač kai didesnė dalis ekipažo - JAV gyventojai (5ąjį ekipažo narį Sniper irgi galima vadinti amerikiečiu), o ir transporto priemonė gana amerikietiška – 1996 m 3,5l Nissan Pathfinder su Vašingtono valstijos numeriais.
Keliauti nusprendžiame ne pagrindiniu keliu, per Guate city, bet per kalnus. Kas mūsų laukia, nelabai įsivaizduojame, bet ir tikslaus laiko kada atvykti neturime. Pakeliui užsukame į Flores nusipirkti Gvatemalos kelių žemėlapio ir pajudame į kelią.
San Pedro de Laguna pasiekiame tik kitos dienos popietę, bet kelio pasirinkimu nei kiek nesigailime. Vėliau Lonely Planet randu vieną kelio atkarpą apibūdintą kaip “hair-lifting experience”. Pasirodo, anksčiau tarp Coban ir Hueheutenango buvo padorus kelias, garsėjęs itin gražiais vaizdais. 2008 m ant kelio užgriuvo kalnas, o Gvatemalos vyriausybė jam atstatyti pinigų neturėjo, tad buvo sukonstruotas tik šioks toks kalno šlaitu vedantis aplinkelis. Aprašinėti visą mūsų roadtrip'ą, manau, neverta, geriau pasižiūrėkite nuotraukas...
Na, ir pabaigai vėl šiek tiek istorijos.
Po 300 metų trukusio ispanų užkariavimo, Gvatemala nepriklausoma valstybe tapo 1821 m. Tiesa, nepriklausomybė mažai ką pakeitė paprastiems gyventojams – beveik visa žemė jau buvo valdoma turtingų žemvaldžių, valstybės vadovams (kurių dauguma į valdžią ateidavo perversmų būdu) rūpėdavo tik tabako ar kavos plantacijų savininkų interesai.
Majų gyventojai, nors teoriškai ir laisvi, praktiškai buvo skolos vekseliais pavergti didelių žemvaldžių. Po vienas už kitą blogesnių diktatoriškų polinkių turinčių prezidentų, kurių nemaža dalis tiesiog apiplėšdavo valstybės iždą, 1945 m rinkimai pagaliau atnešė šviesesnę viltį. Prezidentu išrinktas filosofas Juan Jose Arevalo. Jis įkūrė socialinės draudimo sistemą, valstybės departamentą besirūpinantį vietinių majų reikalais, modernizavo sveikatos apsaugos sistemą bei liberalizavo darbo įstatymus.
Savo valdymo metu jis išgyveno 25 perversmo bandymus, organizuotus konservatyvių karinių pajėgų. 1951 m į valdžią atėjo pulkininkas Jacobo Arbenz, kuris tęsė savo pirmtako pradėtus darbus. Jis pradėjo žemės reformą, kurios tikslas buvo nacionalizuoti didelius nenaudojamus žemės plotus, valdomus didelių žemvaldžių ir užsienio korporacijų ir išdalinti žemes vietiniams gyventojams, taip skatinant individualius ūkius.
Tai stipriai paveikė vieną didžiausių žemės savininkių šalyje, JAV korporaciją “United Fruit Company”. Ji neteko daugiau negu pusės turėtų žemių (kurias ne visai švariais būdais gavo iš buvusių prezidentų).
Kompensacijos už nacionalizuotą žemę buvo mokamos pagal tai, kokią vertę kompanija deklaravo mokesčių inspekcijoje (reali rinkos vertė aišku buvo žymiai didesnė). Visas šis procesas labai nepatiko Vašingtonui, kuris rėmė “United Fruit” interesus. Taigi 1954 m CŽV, vienoje iš pirmųjų dokumentuose užfiksuotų operacijų, suorganizavo invaziją iš Hondūro, vadovaujamą dviejų buvusių Gvatemalos kariuomenės generolų.
Prezidentas Jacobo Arbenz buvo priverstas palikti postą, į valdžią atėjo karinių pajėgų atstovai, remiami bažnyčios ir stambaus verslo, žemės reforma buvo atšaukta, balsavimo teisė suteikta tik raštingiems gyventojams (dėl to jos neteko apie 75% gyventojų), įkurta slaptoji policija. Smurtas tapo kasdieniu reiškiniu ir opozicijos atstovai dažnai pradingdavo ir vėliau būdavo rasti negyvi.
Šalyje pamažu prasidėjo daugiau nei 30 metų trukęs pilietinis karas, užbaigtas tik 1996 m. Po tokios istorijos nelabai išeina pykti ant vietinių už daug kur egzistuojančias gringo kainas (gringo iš esmės reiškia JAV gyventoją, nors dabar šis terminas taikomas visam vakarų pasauliui)...
Šiandien po pietų važiuosim į LLanos del Piñal kaimelį, iš kur bandysiu kopti į beveik 4 km vulkaną Santa Maria. Planas iki vakaro pasiekti pusiaukelę, ten šiek tiek pamiegoti ir kokią 2 val nakties tęsti kelionę, taip pasiekiant viršūnę prieš saulėtekį.
Santa Maria vulkanas neveikiantis, bet šalia jo yra mažesnis Santiaguito vulkanas, kuris yra vienas aktyviausių centrinėje Amerikoje ir kurį galėsiu stebėti iš viršaus. Tikiuosi, nepaklysiu, ir orai rytoj ryte bus geri...