Gražių Amerikos vaizdų pilnas internetas, tačiau emocijos, bendravimas su vietiniais ir akimirkos, kai jautiesi lyg kovotum už gyvybę būna unikalios.
Keliaujant, ypač, kai esi toli nuo savo komforto zonos, svarbūs pradeda darytis kiti dalykai nei ligi tol. Gyvendamas Lietuvoje nesijaučiau didelis patriotas, tačiau aplankytas lietuvių kultūros muziejus Čikagoje sukrėtė iki sielos gelmių. Muziejaus įkūrėjas – itin svarbus žmogus Lietuvai, kuris tarp kitko nekalba lietuviškai, darbuotojai, kurie atrodo lyg viena šeima, paskyrė savo gyvenimą Lietuvai, lietuvybės stiprinimui ir yra labiau lietuviai, nei dažnas iš mūsų.
Prisitaisę Lietuvos trispalvę pakylėta nuotaika paliekame Čikagą. Išvažiuojant iš miesto eilinį kartą nepasirenku reikiamo išvažiavimo ir patenkame į juodaodžių rajoną. Ne iš karto tai pastebime, nes įvairių rasių ir tautų žmonių pilna visur, tačiau supratus, jog esame vieninteliai baltieji šiame rajone, apima keistas jausmas. Laukiant prie sankryžos praeina mergina, labai panašu, uždarbiaujanti gatvėje, aplink mėtosi šiukšlės. Nėra baisu, netgi priešingai, džiaugiamės būdami aplinkoje, kurią esame ankščiau matę tik per filmus. Iš miesto išvažiavome sėkmingai. Autostradoje įsipatoginame ir traukiame link Kanados.
Po mėnesio ant motociklo jaučiamės daug užtikrinčiau. Jau patys lenkiame lėtesnius automobilius ir naudojamės visais mažesnių gabaritų transporto priemonių privalumais. Po ilgos važiavimo dienos, vakare tiltu pervažiuojame Niagaros upę, kuri skiria Kanadą nuo Amerikos ir mus pasitinka ant pasienio posto iš tolo šviečiantis užrašas „Kanada“. Į Kanadą važiuojame dėl vieno iš pasaulio stebuklų – Niagaros krioklių. Pasienyje šiek tiek pasimetame. Esame labiau tardomi, nei prieš patenkant į Ameriką. „Kaip čia atsiradote? Už kiek pirktas motociklas? Ką vežatės bagaže? Kiek vežatės pinigų?“. Rūstų pasieniečio toną galiausiai pakeičia šypsena ir mums palinki geros kelionės.
Įvažiavę į Kanadą jaučiamės kaip namuose. Mylias pakeitė kilometrai, galonus – litrai, pėdas – metrai, Farenheitą – Celsijus. Keista, bet kartais, skaičiuodami atstumą, visgi nejučiom konvertuojame kilometrus į mylias – per mėnesį pripratom. Privažiuojame Niagaros miestelį. Iš karto užplūsta ramybė. Miestelis be galo gražus ir ramus. Nė kiek nesibaiminčiau palikti motociklą nakčiai gatvėje ir be signalizacijos.
Šiai nakčiai mus Niagaroje priima Nora ir jos vyras Polas. Susipažįstame, Polas dar užkaičia mums arbatos, bet ilgai nedelsę krentame į lovą.
Ryte Nora mums pataria nusipirkti Niagaros „adventure pass“. Su šiuo nuotykių paketu gauname nemokamą važiavimą autobusais, 4D filmą, trumpą ekskursiją prie Baltųjų vandenų, ekskursiją po kriokliais ir pasiplaukiojimą laivu. Nora – labai komunikabilus žmogus ir džiaugiasi visais svečiais, kurie pas juos apsilanko. Savo raudonu „Hameriu“ ji mus paveža iki Niagaros krioklių, aprodo mums gražiausias vietas, pataria, kur vakare stebėti fejerverkus, o toliau turą tęsiame vieni.
Niagaros miestelis pilnas gyvybės, įvairiausių pramogų, siaubo kambarių ir dekoracijų iš animacinių filmų, tačiau labai jaukus ir gražus. Mes nieko nelaukdami traukiame link krioklių ir norim savomis akimis išvysti tai,apie ką visi taip kalba. Ir vaizdas nenuvilia. Krentančio vandens galia atrodo didingai. Nusileidę į apžvalgos aikštelę liekame kiaurai šlapi nors ir gavome lietpalčius. Vandens lašuose nuolat švyti vaivorykštė, o pro pat ją kursuoja turistų pilni laivai. Vienu jų pasinaudojame ir mes. Artėjant prie krioklio pakyla vėjas ir patenkame į tikrą audrą. Žmonės klykia ir tuo pat metu juokiasi džiaugsmo pilnais veidais.
Dieną vainikuoja gyvas koncertas ir fejerverkai prie krioklių. Grįžę namo pas Norą ir Polą randame juos sėdinčius prieangyje prie durų – kalbasi ir laukia stipriai vėluojančių kitų svečių. Pasiūlo mums kanadietiško alaus, mato, kad svečių iš rytų alkoholiu neišgąsdinsi ir galiausiai atsineša butelį tekilos. Paryčiais tampame geriausiais draugais ir jau mes patys kitus atvykusius vadiname mūsų svečiais.
Sunku atsisveikinti su Niagara ir mums tokiais maloniais žmonėmis. Keletą kartų apsikabiname su Nora ir Polu, prisimename, kiek vakar prisijuokėme ir traukiame motociklą lauk iš garažo. Iš čia laukia kelionė į Niujorką. Po poros dienų poilsio motociklas – vėl lyg pramoga. Džiaugiamės paskutinėmis važiavimo motociklu Amerikoje akimirkomis ir po nakvynės Syracuse miestelyje kitą dieną pasiekiame Niujorką. Čia tenka atsisveikinti su motociklu. Jį svetingai priima draugai iš „Atlantic Express“, o mes vis atsigręždami atgal nulydime jį akimis. Važiuojant taksi link mūsų apsistojimo vietos pas Bobą mus užklumpa tikra audra. Autostradoje stovi automobiliai įjungtais avariniais žibintais, nes pavažiuoti neįmanoma. Nuolat plyksi žaibai. Tokio žaibavimo nesu gyvenime anksčiau matęs. Mums labai pasisekė, kad audra užklupo jau palikus motociklą.
Bobas mus nusiveža prie laisvės statulos. Jis pats atvykęs iš Afrikos, Niujorke baigė studijas ir dirba inžinieriumi. Prisipažįsta, kad esame pirmieji jo svečiai. Laisvės statula didžiulio įspūdžio nepalieka, bet vis tiek džiaugiamės pamatę savomis akimis. Kitą dieną išbandom viešąjį transportą ir apsilankome Centriniame parke, Times skvere, pasaulio prekybos centro memoriale, „Empire state“ dangoraižyje. Galbūt ir keista, bet Centrinis parkas buvo ta vieta, kur Niujorke labiausiai norėjau apsilankyti. Parkas labai didelis ir gražus. Vidury tyvuliuoja ežeras, tėvai žaidžia su vaikais, aplink laksto voverės, o vos išėjus iš parko ribos patenki į miesto šurmulį. Būdamas parke vis bandau įsivaizduoti visas matytų filmų ir serialų scenas. Apima jausmas, kad esi ten, kur vyksta tikrasis gyvenimas, o visas likęs pasaulis tik stebi.
Per mėnesį ant motociklo nuvažiavom daugiau kaip 5 tūkst. mylių, matėm ir šilto ir šalto tikrąja ta žodžio prasme. Nuo Kalifornijos ir Nevados dykumų, Jutos vėjų, Kolorado snieguotų kalnų iki Čikagos drėgmės ir Niujorko perkūnijų. Gyvenom ne tik turistų gyvenimą, bet buvom ir Los Andželo, ir Las Vego, Čikagos ir dabar Niujorko gyventojai.
Ne kartą važinėjom po apylinkes pikapais su vietiniais ir juokėmės nejausdami jokio kultūrų skirtumo. Matėm labai mielų amerikietiškų miestelių ir nedraugiškai atrodančių rajonų, kuriuose jautiesi patekęs ne į savo teritoriją, tačiau visu tuo mėgavomės ir pajutom visomis prasmėmis. Į Ameriką, tik kitoje jos pusėje, prieš mėnesį atvykome vos su dviem kuprinėm, sugebėjome įsigyti motociklą, pervažiuoti visą šalį, pamatyti nuostabių Amerikos vaizdų, patirti neįtikėtinų išbandymų, susipažinti su daugybe puikių, įdomių žmonių, o dabar jau stovime oro uoste rankose laikydami tas pačias dvi kuprines ir prisimename tai, kas išgyventa lyg ištrauką iš neįtikėtino nuotykių filmo.
