Taip pat skaitykite: 10 ypatingų Senojo žemyno kampelių
Parko teritorijoje yra aukščiausios salos viršukalnės, tarp jų ir aukščiausioji – Garachonajus (1484 m). Aplink jas driekiasi 790–1400 m aukščio plynaukštės. Čia auga laurų miškai, dengę Europą terciaro laikotarpiu.
Panašūs miškai išlikę tik Azoruose ir Madeiroje. Šiuose miškuose auga azorinis lauras (Laurus azorica) ir kanarinis lauras (Laurus novocanariensis). Šios rūšys sutinkamos tik Atlanto salose. Laurų miškai auga daugiausia drėgnesniuose šiauriniuose šlaituose, tuo tarpu sausesniuose pietiniuose auga bukai ir erikinių šeimos žolynai, kanarinės pušys.
Taip pat čia auga nemažai endeminių pomškio augalų. Be to, parke sutinkamas endeminis La Gomeros didysis driežas (Gallotia bravoana) bei Vakarų Kanarų scinkas (Chalcides viridanus). Čia gyvena ir dvi, tik Kanaruose sutinkamos balandžių rūšys.
Parke yra ir įdomių vulkaninių darinių, smarkiai paveiktų erozijos, pvz., Agando uola, Čipudės tvirtovės uola, telkšo Laguna Grandė.
Garachonajaus kalno ir tuo pačiu parko pavadinimas kilęs pagal vietinę legendą apie du guančių įsimylėjėlius Garą ir Chonajų. Gara buvusi princesė iš Agulo, o Chonajus – karalius iš Tenerifės.
Jie pamilo vienas kitą, tačiau jų santuoką nutraukė Teidės išsiveržimas, palaikytas bloga lemiančiu ženklu. Tačiau karalius vėl grįžo į Gomerą pas savo mylimąją. Jų tėvai ėmėsi persekioti jaunuosius ir apsupo juos pačioje kalno viršūnėje. Tačiau jaunieji nenorėjo pasiduoti ir kartu nusižudė.
1986 m. Garachonajaus nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.