Taip pat skaitykite: Kaip aš Kipre prakaitą liejau: žemiausio lygio viešnamyje - tik barmenės darbas?
Keliauk į Kiprą su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.
Pareigos naujame darbe – į tradicinę Kipro taverną privilioti kuo daugiau lankytojų. Vėliau, vasarai įsibėgėjant, tą pačią užduotį turėjau ir greta esančiame tam pačiam savininkui priklausančiame sporto bare, kuriame transliuojamos įvairios varžybos ir vakarais iš tavernos veiksmas persikelia čia.
Pagrindiniai turistai Kipre yra britai, o daugiausia rusų, tad teko įsiminti daug pamirštų žodžių, tokių kaip „skydka“ ar „očin fkusna“... Sekėsi man visai gerai, tik reikėjo atskirti mano keistuolio boso humorą nuo tikrų reikalavimų, kai jis su šypsenėlė veide, liepdavo man galimiems klientams „burti“ kaip savininkas turi kelis laivus, kurie kiekvieną rytą parplukdo šviežią žuvį... Vis dėlto pavykdavo atsirinkti, ką kalbėti ir ko ne – svarbiausia šiame darbe mokėti kalbą, šypsotis ir atvilioti pirmam žingsniui prie už kavinės slenksčio stovinčio šaldytuvo, kuriame „dėl šou“ pridėta daug įspūdį darančių jūros gėrybių.
Vienas populiariausių patiekalų Kipre, kurį išbando kiekvienas turistas yra mėsos arba jūros gėrybių meze, tai reiškia rinkinys. Aišku, populiaru ir tiesiog visokios žuvys, troškiniai. Neblogai sekėsi prisiminti ir geriau pramokti rusų kalbą – tai supratau, kai vieni Vokietijoje gyvenantys Rusijos piliečiai nusistebėjo: kaip aš, tik keletą mėnesių esanti Kipre, sugebėjau taip pamiršti kalbą, o jie, Vokietijoje gyvenantys ilgai, nepamiršta... Aišku komplimentas, jei pagalvojo kad aš rusė...
Taigi mano kasdienybė atrodė taip – gyvenu savo išsikovotame bute viena. Jame tik lova, spinta ir vonios kambarys, bet ir minimalistiškai galima gyventi, kai esi karštame kurorte. Neturėjau nei duji nės viryklės, net ir virdulio, tad kiekvieną ryta dviračiu lekiu kavos į vadinamąją „coffee shop“, kurioje renkasi beveik tik vietiniai.
Išgėrus kavos važiuoju į paplūdimį, iki kurio dviračiu – apie 15 minučių. Paplūdimyje visada karšta, daug žmonių, vanduo labai šiltas, smėlis baltas, matosi uolos. Grįžtant dviračiu įveikinėju ilgą kalną, nes ant jo yra centras, kuriame mano namai. Laukia dušas, o tuomet ne pilnai pusvalandis kelio dviračiu iki darbo. Ten atsirasdavau prieš pietus, kai iš paplūdimių turistai keliauja pietauti.
Intensyvesnio darbo būdavo apie 2-3 valandas, o vėliau, iki pavakarės, visiška ramybė, todėl beveik tik statistiškai užmesdavau akį į gatvę. Vakare jau vėl visi išlenda į gatves, o daugiausia žmonių būdavo sporto bare, kai vykdavo varžybos. Jei prasidėdavo anšlagas, juos turėdavau palydėti ir prie stalų.
Įdomiai išėjo su darbo grafiku, kadangi iš pradžių turėdavau pradėti nuo 11 valandos ryto, tačiau kai vis dažniau buvau prašoma pasilikti viršvalandžių, o pinigų daugiau už tai negaudavau, pati pradėjau ateiti iš pradžių valanda, o po to ir dvejomis vėliau. Galvojau o kaip reaguos bosas, bet paburbuliavo tik vyriausias padavėjas, bet aš viską paverčiau humoru ir grafiko pasikeitimai pasimiršo. Man dar geriau pradėti vėliau, o bosas ko gero laimingas, kad dirbu ilgiau. Vakare tas darbas akivaizdesnis...
Dirbti buvo lengva ir visai netgi įdomu, tik atsibosdavo boso sugalvoti „darbo ypatumų atradimai“ ir jo draugelių dėmesys. Su vienu jų iš tiesų susidraugavau. Jo gyvenimo istorija įdomi, turi 9 dukras.
Beje, tokių didelių šeimų Kipre nemažai. Laisvomis dienomis jo džipu važinėdavomės po įdomias egzotiškas vietas, kurių pats turistas nelabai rastų. Viena tokių – labai aukštos ir stačios uolos netoli Agia Napos, kuriomis nusileisti reikia alpinistinės drąsos ir žinoti kaip tai padaryti. Buvo baisoka, bet sekiau juo ir atsidūrėme ilgame uolų tunelyje. Vaizdai ten įspūdingi, bet antrą kartą viena ar su drauge to nedaryčiau, kadangi be vyriškos rankos išlipti iš vandens dėl keistų srovių – tiesiog neįmanoma. Pasitrankiau pirmyn atgal į uolas bandydama išsiropšti, kol buvau ištraukta.
Kaip tavo seksualinis gyvenimas?
Šis klausimas buvo vienas populiariausių, skambančių iš mano boso lūpų. Kažkodėl manęs jis to neklausė, bet porai bulgarių tai baigėsi konfliktėliu, privertusiu palikti darbą. Buvo įdomi situacija, bosas priėmė per daug padavėjų – dvi lietuves ir dvi bulgares.
Jos dirbo pasikeisdamos skirtingais vakarais – prasidėjo konkursas – kurios vis dėlto liks. Vėliau lietuvės sulaukė klausimo apie jų seksualinį gyvenimą, tačiau atsakė juoko formoj ir normaliausiai dirbo. Tačiau bulgarėms buvo pasakyta: „No sex, no job“... Tokia forma jis pranešė, kad renkasi lietuves, tačiau ne visi darbuotojai suprasdavo jo juokelius.
Dirbant Kipre žymiai labiau nei kitose šalyse reikalaujama geros išvaizdos, o gera ten dažniausiai reiškia seksuali. Man irgi buvo uždrausta dirbti su šilkine plačia suknele, kurią bosas vadino „maišu arba naktiniais“. Aš juokdavausi, bet vis dėlto, kai į darbą ateidavau su labiau aptemptomis, turėjau daugiau ramybės dėl visko. Dar apie gerbėjus, kurių atsikratyti nėra labai paprasta.
Tikrai manau, kad paprasčiausias būdas – pasirodyti su juodaodžiu. Žiauroka, bet dauguma kipriečių yra absoliutūs rasistai - netyčia įvykęs mano ,,šou“ tai įrodė. O situacija paprasta – turėjau kaimyną juodaodį, su kuriuo sveikindavomės, porą kartų susitikome naktiniame klube ir grįžome kartu, nes pakeliui. Vieną iš šių kartų buvau pastebėta savo gerbėjo boso draugo, kuris kažko prisigalvojo, nes paryčiais stoviniavome netoli mano laiptinės. Kitą rytą pirmas mano boso klausimas su priekaištu akyse buvo būtent apie tai, o gerbėjas gal du mėnesius pradėjo į barą įeidinėti pro kitas duris nei stoviu aš. Gal tik po poros mėnesių ignoravimo jis vėl priėjo ir pasisveikino...
Dar kitokia istorija įvyko su kitu vadinamuoju gerbėju – boso pusbroliu, kurio aš labai nemėgau. Senis į taverną atvažiuodavo kiekvieną dieną ir priėjęs labai arti klausdavo ko aš nuo jo bėgu ar tai baidausi?! Jis turėjo psichologinę įtaką bosui ir buvo nemažesnis fantazuotojas – kaip čia man dar elgtis, kad atvesčiau dar daugiau lankytojų.
Sėdėdavo, pietaudavo įsmeigęs akis – pavyks atviliot artėjančią kompaniją ar ne. Vieną dieną, po poros mėnesių darbo, kai sezonas dėl didelio turistų skaičiaus jau karštas, jis sumąstė, kad be reikalo moka pinigus ir bosą įkalbėjo mane atleisti. Išeinu iš darbo, bet iš buto nesu išprašoma, tad gyvenu kur gyvenau, o kitoje tavernoje randu analogišką darbą. Viską sutariame, nuo atleidimo pradėjo 2-3 dienos ir jau kitą dieną turiu eiti į naują darbą.
Vakare dviračiu važiuoju susitikti su drauge ir staiga kažkas mane šaukia pro automobilio langą – žiūriu gi, bosas su „mėgstamiausiu“ pusbroliu. Aš atsiduriu toje pusėje automobilio, kurioje sėdi mano bosas. Žiūri, šypsosi ir klausia - geras dviratis?!? O dviratis tai yra jo... Tada taria: prašau, grįžk rytoj į darbą...
Aš atsakiau, kad jau turiu kitą. Tada griebia už rankos ir vaizduoja, kad tuoj temps į automobilį.
– Prašau prašau grįžk. Nutariau grįžti ir kitą dieną vėl viskas atsistojo į savo vietas. Bendradarbiai papasakojo, kad tas pora dienų lankytojų buvo labai mažai – gal tik man palankus sutapimas, gal ne, bet koks skirtumas, aš vėl dirbu ir svarbiausia, kad žmonių vėl kaip buvę – bosas laimingas, pusbrolis apsiraminęs.
Galiausiai jie dėl kažko susipyko ir nemėgiamo veido mano laimei pradėjau nematyti. Dirbti Agia Napoje smagu ir dėl puikaus oro, gražių paplūdimių, naktinio gyvenimo, mano atveju kiekvieną vakarą sumokamo atlyginimo, linksmuolių rusų ir britų turistų, su kuriais dirbdama daug prisijuokdavau... Bet nesmagu, nes laikas nuo laiko prireikia vis už kažką naglai kovoti – kad ir už normalų maistą.
Tavernoje dėlto buvo viskas gerai, kol virtuvėje dirbo tik bulgarai. Tačiau atsiradus vyresnio amžiaus šefei kiprietei situacija pasikeitė ir pradėjau gauti kavinės lankytojų apgraužtas žuvis ir kitokį maistą „iš lėksčių“. Ji nesutiko nieko keisti, tad viską susukau taip, kad padavėjai man užsakydavo kaip ,,klientei“, kažką nebrangesnio, o šefė apie tai nežinojo. Kai ši situacija atsibodo, užsisakiau steiką ir nesislėpiau nuo boso. Jis man nieko nesakė, bet virtuvė „savo“ atsiėmė ir situacija išsisprendė.
Dirbsi stiptizo šokėja???
Artėjant rugsėjui turizmo sezonas akivaizdžiai baiginėjasi, uždaroma dalis klubų ir barų, tad ir dalies darbuotojų atsisakoma. Dar noriu šiek tiek pabūti, o naują darbą randu labai greitai – striptizo bare. Ten taipogi tapau promo mergina – mano funkcija būti lauke, dalinti lankstinukus su įėjimo, gėrimų ir privačių šokių kainomis, o kai kuriomis dienomis motoroleriu nuveždavo prie populiariausių rusų baru, kur funkcija analogiška, tik dar reikia įsitikinti, kad turistai sėda į taksi, kuris nemokamai veža į klubą.
Dirbti man labiau patikdavo prie pat klubo, kadangi, kai nereikia niekur važiuoti, turistai atsivilioja lengviau. Čia jau dirbdavau naktimis, bet žinojau kad greitai grįšiu į Lietuvą, todėl per daug nepervargsiu. Tokie naktiniai „promouteriai“ jau negauna maisto, o dėl gyvenimo vietos – įvairiai.
Man dar pagyventi „savo“ bute buvęs bosas leido, tad viskas išsisprendė gerai. Su striptizo baro savininkais sutardavau gerai – jie pastoviai sukinėdavosi prie durų, tad būdavo su kuo pabendrauti. Aišku, vėlgi reikėjo argumentuotai įrodyti kad tikrai tikrai nedirbsiu striptizo šokėja, nes šiuos klausimus girdėdavau dažnai.
Pliusas, kad atlyginimą čia mokėjo kas kelias paras, kadangi dažnai Kipro darbdaviai linkę darbuotojus „išbandyti“ keletą savaičių ir paleisti be atlyginimo. Nedidelė sumelė „užsitempė“ ir man, kai bare buvo mažai žmonių. Buvo pažadėta sumokėti vėliau. Toliau pinigus jau gaudavau, o ta maža sumelė aišku nuplaukė. Tokių istorijų kurorte girdėjau daug, tik dėl didesnių sumų, tad visada geriau pinigų reikalauti „iš karto“.
Bedirbdama šiame striptizo klube įsitikinau, kad kur jau kur, bet tik ne Kipre toks baras gali egzistuoti be prostitucijos. Kiek padirbusi ir pamačiusi daugiau vidinio gyvenimo supratau, kad menedžeriai klientams siūlo ir kitas paslaugas. Šiame bare nebuvo taisyklės kad dirbti ne tik šokėja yra privaloma, tad ne kiekviena mergina užsiimdavo ir kitomis veiklomis, bet vis dėlto...
Kai sužinojau, pagalvojau – gerai, kad mano pareigos tik reklamuoti barą, bet ne prostitutes. Dar buvo keistas jausmas ištraukus tiesą apie tai, kodėl prie baro durų nuolat stovi ir saugo bent penki vyrai, nes tokiose vietose Agia Napoje paprastai apsaugos žymiai mažiau. Tiksliau – kodėl būtent prie įėjimo ir ne viduj, ir kodėl jie lieka saugoti iki pat ryto, kai baras jau būna visai tuščias ir užrakintas?
Pasirodo, Kipre vyksta karai tarp mafijų, konkurencingų pusių, o prieš keletą metų prie durų buvo nušautas vienas šio baro savininkų, buvo bandyta kėsintis ir į kitą, sprogdinti... Po šių įvykių baras buvo uždarytas metams, o vasarą kai dirbau aš, po dilemų atidaryti ar ne vis dėlto ryžosi.
Sakoma, kad Kipre saugu, bet tai tiesa tik iš dalies – jei nekalbama apie vadinamąją mafiją. Netoliese man būnant kurorto centre, tiesiog automobilyje buvo sušaudyti keturi žmonės, o šios istorijos priežastis taip pat bandyta susieti su mafija. Dar kita Kipro problema – atvykėliai emigrantai, dažniausiai iš Bulgarijos, Rumunijos, kurie naudojasi situacijomis ir vagia, kai įsilinksminę turistai naktį eina į paplūdimį išsimaudyti. Tokių ir panašių istorijų ten nutinka tikrai nemažai, vertingesnius daiktus pavojinga palikti ir namuose.
Keletą savaičių padirbėjusi striptizo bare, dar pasimėgauju paplūdimiu, atsisveikinu su čia liekančiais pažįstamais, vos suspėju į lėktuvą, bet sėkmingai sugrįžtu į Lietuvą. Tai toks keistas, bet linksmas buvo mano pabuvojimas nesnaudžiančiame Kipre.