Sunku įsivaizduoti, kad Japonijos sostinė kadaise buvo sunaikinta žemės drebėjimo, kelis kartus nuniokota gaisrų ir su žeme sulyginta Antrojo pasaulinio karo bombų. Po šių katastrofų Tokijas prisikėlė iš pelenų dar didesnis ir stipresnis.
Milžiniškas energija kunkuliuojantis megapolis – tai tankiausiai apgyvendintas pasaulio miestas. Japonijos sostinėje gyvena 13 mln. miestiečių, apie 5 tūkst. viename kvadratiniame kilometre.
Šibujos verslo kvartalas – futuristinė Tokijo vitrina. Milžiniški ekranai supa Šibują, vieną žymiausių sankryžų pasaulyje. Viskas veikia kaip iš natų, pėsčiųjų perėjos – it pianino klavišai. Pradžioje – lėtas automobilių baletas. Vos įsižiebus žaliam signalui į sankryžą pabyra pėstieji. Nesiliesdami vienas prie kito jie skubiai skinasi kelią per tankią minią. Žioplinėti laiko nėra, nes gatvę pereiti skirta tik 55 sek. Atsilikusieji bėga, kad nepatektų po ratais. Ir štai nespėjus nė mirktelėti ant grindinio vėl įsiviešpatauja automobiliai. Nesibaigiantis pasikartojantis spektaklis tiesiog hipnotizuoja.
Šibujos sankryža – viena dažniausiai filmuojamų sankryžų pasaulyje. Ją kasdien kerta daugiau nei 2 mln. japonų.
Šibujos stotyje knibžtėte knibžta nuolatinių keleivių – verslininkų, priemiesčių gyventojų ir vakarėlių liūtų, kurie ieško linksmybių šimtuose čia įsikūrusių restoranų ir barų. Vis dėlto kai kurių įstaigų lankytojai linkę geriau likti nepastebėti. Nuolat žaisti vaizdo žaidimus jiems nepatinka, o „pačinką“ mėgsta. Šis tarp japonų itin populiarus žaidimas yra savotiškas tradicinio lošimo automato ir kiniško bilijardo hibridas. Pirmieji automatai iš Čikagos atvežti trečiajame dešimtmetyje.
Azartiniai lošimai Japonijoje laikomi nusikaltimu, tačiau rutuliukai visuomet iškeičiami į pinigus. Šis verslas dažniausiai yra šešėlinis, nes „pačinkos“ salonus valdo jakudza, japonų mafija. Žaidimas – rimta Japonijos problema. Vis dėlto ši verslo šaka labai pelninga ir užima trečią vietą šalies ekonomikoje, pirmyn užleisdama tik viešąjį maitinimą ir turizmą.
Šibuja Tokijo gyventojams žinoma ir dėl jautrios istorijos apie šunį Hačiką, kurio atsidavimas pakerėjo ne vieno širdį. Trečiajame dešimtmetyje žemės ūkio profesorius išdresavo šunį kasryt palydėti jį į stotį ir kas vakarą pasitikti. Deja, 1925 m. gegužės 21-osios vakarą profesorius nepasirodė – jis mirė darbe, o, kaip įpratęs, ištikimas Hačikas laukė įprastoje vietoje. 10 metų, iki pat mirties, šuo kas vakarą grįždavo į stotį tikėdamasis vėl išvysti bičiulį.
Šuns iškamša dabar eksponuojama Tokijo gamtos muziejuje, o jam atminti sukurta skulptūra pastatyta toje vietoje, kur jis laukdavo šeimininko. Niekas nepraeina pro Šibują nenusifotografavęs prie Hačiko.
Į kontrastų kupiną Tokiją nusikelkite žiūrėdami dokumentinį filmą „Erdvės. Pasaulio žavesys“.
