Kraujo šauksmas yra begalinis ir nevaldomas jokiais adekvačiais faktoriais, tad jei jau kartą nuvykai į Ispaniją, ten grįžti norėsis vėl ir vėl. O didelis džiaugsmas užplūs vien išgirdus ispanišką greitakalbę Lietuvos sostinės skveruose. Dievaži, aš vėl svajoju stovėti ant vakarų karščiu alsuojančios Ispanijos žemės.
Apie Ispaniją galima kalbėti daug, bet ar verta? Juk pirmiausia sutinki skvarbias ispanų akis, o jų žvilgsnis, sustingdęs tavo žingsnius, įsiskverbia į atminties klodus ir tampa savotišku Ispanijos kodu. Taip, aš savo prioritetus teikiu ispanams. Jie kaip visus metus nenuilstanti šviesti Ispanijos saulė, tokie temperamentingi, dažnai sakantys, kad visas problemas spręs rytoj, tačiau tai ir yra jų žavesys, juk saulė negali nustoti šviesti būtent šiandien, ji rytoj Ispanijoje bus lygiai tokia pat, o gal net skaistesnė.
Drąsiai galiu teigti, kad ispanai yra draugiškiausia mano sutikta tauta. Tiesa, angliškai kalbėti jie nemėgsta, tik nudelbia akis ir rankų mostais parodo - nesuprantu. Mane tas žavi, juk tautos pagrindas yra būtent jų gimtoji kalba. Jie nėra panašūs į lietuvius, kurie stropiai mokosi anglų kalbos, kad gautų darbą ar kad sutiktam užsieniečiui galėtų tiksliai atsakyti į visus užduotus klausimus ir taip bendrauti. Ispanai šiuo klausimu labai patriotiški, be to, jie gali su puse planetos gyventojų susikalbėti gimtąja kalba, o vos užkalbinti baltaodės ispaniškai, jie stipriai ir nuoširdžiai nusišypso, leidžia suprasti, kad esi priimta į „savų“ ratą.
Man patiko krepšininko Lavrinovičiaus žodžiai: „Nereikia mokėti ispaniškai, kad suprastum, ką tau sako, užtenka į juos žvilgtelėti ir suvoksi apie ką eina kalba“. O juk visiškas atsipalaidavimas ir betarpis bendravimas, kuriame negalioja jokie kalbos barjerai, tiesiog traukte traukia. Tačiau kalba ne vienintelis bendravimo būdas: garsas, judesys, žvilgsnis kartais išreiškia mintį geriau nei žodžiai.
Reikia paminėti, kad klasikinėmis gitaromis grojami šedevrai suartina žmones, juk ispanai groja ir dainuoja ne tik lūpomis, per šešias stygas jie visą sielą dedikuoja mylimam žmogui kartu džiugindami auditoriją.
Yra sunku surasti ispanišką dainą, kurioje nebūtų dainuojama apie meilę, ar nors kartą paminėta širdies. Kad ir kaip ten bebūtų, muzika man yra tik fonas – pirmenybę vis tik teikiu šokiams. Aš niekad neužmiršiu penktadienio vakaro, praleisto Ispanijos gatvėse. Iš visų kavinių sklindantis Lotynų Amerikos šokių ritmas, rodos, išjudina žvyrkelius ir nėra žmogaus, kuris nepajustų to svaiginančio tempo.
Na, žinoma, tai bus panegirika ispanams, nes jie šoka salsą ir kitus Lotynų Amerikos šokius tikrai puikiai, ant vaškuoto parketo batelių kulniukais išrašo ištisas meilės istorijas, o akys kalba pačios už save. Yra smagu, kai žmonės moka atsipalaiduoti ir švęsti šią dieną, negalvodami apie rytojų. Juk meilė ir gyvenimas yra šventės, kurias reikia švęsti kasdien, nelaukiant jokių ypatingų progų.
Barselona – tai daugiau nei paprastas miestas ar taškas žemėlapyje. Tai Ispanijos siela ir siauromis gatvelėmis vilnijantis gaivaus oro gūsis. Kai saulė zenite gelbsti tik architektūros stebuklo vardo verti pastatai, nors grįžus namo nudegę pečiai ir vos juntamas skausmas bus puikaus pasivaikščiojimo įrodymas.
Labiausiai lankomas objektas, žinoma, „Šeimos“ bažnyčia. Pastatas, kuris nemoka nuvilti, o kelia susižavėjimą, sulaiko žvilgsnį ir priverčia paleisti į jį ne vieną fotoaparato blykstę. Keista, bet mano prisiminimas labai unikalus. Valgiau ledus kavinėje, kuri beveik gatvėje ir žiūrėjau į tą nepaprastą bažnyčią, vėliau jau niekur neragavau tokių skanių ledų kaip tąkart. Gal didinga aplinka sustiprina ir kitas jusles?
Dar vienas ryškus to miesto prisiminimas – fontanai. Montserrat Caballé balsas dar dabar mintyse išdainuoja tą nuostabų žodį „Barselona“, o į taktą šokantys fontanai įsirėžė į atmintį taip pat giliai, kaip ir šokantys ispanai. Talentas ir temperamentas, toks yra Ispanijos šokių devizas, pasireiškiantis vis kitoje aplinkoje, kitoje vietoje, tačiau neprarandantis unikalumo.
Ispanijos poveikis gali būti ir neigiamas. Juokauju. Tiesiog nuo motociklų ir motorolerių gausos svaigsta galva, kvėpavimo takus užgula dulkės, o svaiginatis greitis veda link pamišimo. Dviratis praranda turėtą vertę, aš net negaliu įsivaizduoti ispano važiuojant dviračiu (na, nebent tai būtų ispanė), nes jie mėgsta tikrai didelį greitį. Saulėtas oras - visus metus, motociklo gausmas, didelis greitis, bet tuo pačiu ir tolerancija pėstiesiems, ar kas gali būti geriau?
Nejučiomis pasižadu laikyti motociklininko teises, bet grįžus į Lietuvą darganotą dieną tas pažadas netyčiom išgaruoja, juk neverta eksploatuoti motociklo dėl minimalaus kilometražo. O Ispanija, kodėl sujauki protą?
Nieko nėra blogiau už atostogų pabaigą, ypač, kai reikia palikti Ispaniją. Atsakomybė už didelę kelionės kainą neleidžia suplėšyti bilieto, bet, atrodo, kad tave čia laiko, kviečia likti, pamiršti keturis metų laikus ir priimti jų laisvą gyvenimo būdą, išmokti sakyti „mañana”. Nors lėktuve pabudus iš trumpo sapno tegalėsi ištarti, kad iš atostogų Ispanijoje liko miražas ir reiks laiko, kad įvertintum, ką pamatei, suvoktum ispanų psichologiją, tvirtai apsispręstum, jog flamenko ritmas labiau priimtinas nei lietuviška polkutė.
Reiks ryžto, kad pakeistum Lietuvos kraujo grupę į Ispanijos, tačiau kraujo šauksmas ir girdimas širdies plakimo ritmas, kartą pabuvojus Ispanijoje, jau niekad nepaliks tavo kūno.
****
Ispaniškas
Nutrinu debesį, kitą ir tuos du
Tau galiu pažadėti, kad rytoj netemdys mums proto dangus.
Prieini prie žemėlapio.
Rodai į pietus.
Dilbiuose upės patvinsta
Delnuose kastanjetės, lyg burės
Jei Dievui iš rankų stiklinė iškristų, tik tuomet tavo plaukus šukuotų lietus.
O nudegę pečiai, ar atsimeni?
Tą penktadienį, lygiai dešimtą,
Šoko fontanai Barselonos ritmu.
Jei galėtumėm vaikščiot žemėlapiais, ar sutiktum,
Flamenko žingsniu ligi sangrijos dugno...
Į La Rambla
Tik puodeliui rytinės kavos?
****
Ispaniškų akių blyksniai
Aš negaliu savęs įtikint, kad nieko nevyksta,
Kai parketas užsidega nuo raudono flamenko šokėjos sijono
Dar lūpos virtuoziškai imituoja raudoną obuolį, kuriuo ryte ji maitins toreadorą.
O tie virpantys žvilgsniai, rodos, vakar pradėjome šokti, kaip vienas.
Tas žaidimas vadinas – korida.
Tuomet moteris skepeta virsta.
Galiu lažintis, kad įkvėptas poetas ant baltos servetėlės krauju užrašytų, kaip mirti dėl šokio, kaip šokti, kad mirti.
Ar iškviestų pašokti
O eilėraštis liktų – neužrašytas.
