Visiems, kurie zyzia, kad nekeliauja ir dėl to kaltina pernelyg sėslius draugus, prastą atlyginimą, valdžią ir nežemiškas blogio jėgas, mokytoja Milda galėtų pasakyti: „Nesistengiate, tai ir matote špygą taukuotą“. Vasarą Norvegijoje ji užsidirbo lėšų penkis mėnesius trukusiai kelionei po Braziliją ir Argentiną, kur maudėsi Amazonėje su piranijomis, mojavo rožiniams delfinams, degustavo smėlėtus paplūdimius ir šėlo vakarėliuose iki paryčių. Maža to – mergina nepabūgo į avantiūrą leistis visiškai viena ir nakvoti pas nepažįstamus žmones, kurių keistenybėms aprašyti nepakaktų trijų knygų.

Į egzotišką kraštą – be palydos

„Lietuvaičius į šiltus kraštus dažniausiai nuvaro ne tik nuotykių troškimas, bet ir blogas oras. Aš – ne išimtis. Praėjusią vasarą plušėjau Norvegijoje, suvenyrų parduotuvėje. Nors darbas per daug neišvargino, oras pasitaikė vėsokas, tad rimtai apsisprendžiau tamsiausią rudens atkarpą ir žiemą praleisti ten, kur šilta, o ne grįžti į Lietuvą ir nusipirkus naują automobilį, juo burgzti sniego pusnyse.

Kadangi po Portugalijoje atliktos studijų praktikos (Milda baigė Lietuvos edukologijos universitetą, socialinius mokslus) moku tą kalbą, išsirinkau buvusią šios šalis koloniją Braziliją, ėmiau agituoti bičiulius vykti kartu. Pradžioje prisijungti norėjo kone visi, tačiau taip pat greitai savanoriai ir atkrito. Gal pabijojo didelių išlaidų, fakto, kad kelionė truks taip ilgai? Nepaisant nesėkmės, planų nepakeičiau. Juk neturėjau berno, vaikų, namo...“

Optimistinis kelionės planas

„Kad atostogos neprimintų kroso, nusprendžiau apsiriboti Brazilijos šiaure ir rytais. Nusipirkau bilietą į trečią pagal dydį miestą Salvadorą ir suplanavau daugiau nei mėnesio turą po aplinkines vietoves, o tada – neilgą išvyką po garsiąsias Amazonės džiungles. Po to, sakiau, kad arba skrisiu Kalėdoms namo, arba iki pavasario keliausiu, priklausys nuo finansų ir nuotaikos.

Dėl noro išvengti vienatvės, nusprendžiau apsistoti pas žmones pagal specialią „Couchsurfing“ programą, kai vietiniai suteikia nemokamą nakvynę, nes nori pabendrauti su užsieniečiais. (Bet juk negali žinoti, ar tave į svečius priimantys asmenys – ne maniakai?) Žinoma nežinai, bet stengiausi tikėtis geriausio.

O ką viešbutis? Ateini, duris į savo kambarį užrakini ir tupi. Geriausiu atveju koridoriuje sutikti turistai paklaus standartinių klausimų: kur jau buvai, kur dar keliausi, kokias kalbas moki.

Skiepijausi nuo įvairiausių ligų, tik rizikavau ir nepasiimdama vaistų nuo maliarijos, bet pamaniau, kad gal niekas man neįkąs. Juk tuos vaistus kelionėje reikia gerti kasdien, o tai labai apnuodija organizmą.“

Per didelė ir per balta

„Į svajonių šalį skridau keturiolika valandų, tada dar dvi valandas stovėjau eilėje prie valstybės sienos, drebėdama iš nerimo, kad tik tas žmogus, kuris sutiko mane atsivežti iš oro uosto ir priimti nakvynės, nepabėgtų. Tačiau vaikinukas pasitaikė auksinis – ne tik palaukė, kiek reikia, bet parsivedęs namo užleido savo kambarį, pats persikėlė į svetainę ant sofos.

Vienintelė bėda – buvo medicinos studentas, tuo metu įsikniaubęs į knygas ruošėsi egzaminams, tai laisvu laiku negalėjo pasigirti. Ką gi – didžiąją dalį laiko po Salvadorą trankiausi viena. Jei atvirai – jaučiausi nejaukiai. Juk šiame mieste dauguma žmonių – juodaodžiai, taigi labai išsiskyriau iš minios.

Be odos spalvos, aš dar labai aukšta (185 cm), ne pagaliuko figūros, tai išvis kiekviename žingsnyje jaučiausi lyg televizijos bokštas – visi įžūliai varstė akimis. Nuliūdino ir skurdas, kuriuo alsavo gatvės ir jomis vaikštantys žmonės. „Kaip, pasirodo, gerai gyvenu Lietuvoje, kaip nuostabiai“ – visą laiką kartojau sau.“

Keistosios gatvės diskotekos

„Nuvylė ir kita iš filmų susikurta iliuzija, neva naktimis septynias dienas per savaitę brazilai šoka sambą. Toks linksmas mediko draugas – šokių mokytojas – parodė keletą žingsnelių, bet neturėjau, kur žinias pritaikyti.

Aplink vien europietiški barai su europietiška muzika. Kitas būdas linksmintis, ypač kaimiškose vietovėse: suvažiuoja į vieną vietą daug automobilių, paleidžia garsiai vietinės kilmės tralialiuškas ir prasideda karas, iš kurios mašinos sklinda garsesnė muzika. Savotiškas Vilniaus Vokiečių gatvės variantas, tik triukšmas šimteriopai galingesnis.“

Gėjai ir pamokos apie Lietuvą

„Po to vykau į Aracaju miestą pas šeimininką, kuris man kėlė labai daug įtarimų dar Lietuvoje. Internete tas vyrukas buvo įkėlęs tik nuotraukas, kuriose pozavo su akiniais nuo saulės, skurdžia informacija dvelkė ir jo anketa. Tačiau vos pamačiau tą berną gyvai, akmuo nuo širdies nusirito. Jis buvo ne žudikas, ne mafijozas, o tiesiog nenorintis viešai reklamuotis gėjus.

Pats dirbo anglų kalbos mokytoju, gyveno su labai dailiu mylimuoju – dešimčia metų jaunesniu studentu. Abu manimi rūpinosi it seserimi – skyrė svečių namelį su dušu, nuolat gamino tradicinius patiekalus, vedžiojo po miestą, o su tuo vyresniu pedagogu net nuėjau į vietinę mokyklą ir skaičiau paskaitą apie Lietuvą.

Vaikai į mane žiūrėjo kaip į aštuntą pasaulio stebuklą. Viena mergaitė tikriausiai pirmąkart iš arti pamatė užsienietę, nes visą pamoką verkė iš jaudulio. Po visko išsirikiavo ilgiausia autografų prašanti eilė.“

Nakvynės bažnyčioje

„Kitas mane priglausti sutikęs vyras buvo labai religingas advokatas. Gyveno erdviame bute, apkarstytame šventųjų paveikslais, aprašinėtame Biblijos citatomis, atremtas į sieną stovėjo tikras altorius. Net mašinoje buvo kažkaip įmontuotas Marijos paveikslas ir dar kryžių prikabinėta.

Advokatas turėjo ir merginą, kuri, ne mažiau nei jis melstis, mėgo puoštis ir dažytis. Bet kur pakviesta vėluodavo lygiai valandą, nes pustėsi. Kaip ten bebūtų, ši porelė nuoširdžiai stengėsi mane užimti.

Ne tik vedėsi į restoranus, bet ir aprodė brazilišką kaimą. Pamačiau jų giminaičius, kaip retas eksponatas, buvau nutempta į vietinį turgų. Ten advokato brolienė ėjo nuo prekystalio prie prekystalio ir visiems mane demonstravo, prašydama susipažinti su mėsininke, siuvėja, spalvotais dažais dėl estetinių sumetimų išpurkštų viščiukų pardavėja...“

Kova dėl vestuvių puokštės

„Advokatas nusivedė ir į tikras braziliškas vestuves! Vienu aspektu jos labai amerikietiškos ir pompastiškos, o kitu – net labai kuklios. Pavyzdžiui, bažnyčioje jaunuosius vienu metu paveikslavo ir filmavo gal septyni fotografai, jaunosios suknelė atrodė pribloškiamai, tačiau baliuje neregėjau karšto maisto, o iš gėrimų galėjau rinktis tik kokakolą arba alų.

Šioje šventėje ne tik prisišokau iki nukritimo, bet ir pateisinau krepšinio šalies vardą. Atėjus momentui, kai reikėjo gaudyti jaunosios puokštę, buvau išstumta į senmergių ratelį.

Nenorėdama sukelti kitų panelių pykčio, atsistojau gale, manydama, kad jau iki ten smulkutė nuotaka tikrai nieko nenusvies. Kaip aš klydau! Juk visos panelės ūgiu vos siekė mano liemenį ir skrendant puokštei, net šokinėdamos jos nepasiekė. O man tereikėjo rankas ištiesti, kad suprasčiau – jau gniaužiu gėles saujoje.“

Nuotraukų muziejus, kurį valdo katės

„Kai išvykau į mažą miestuką pas tokią labai užsiėmusią anglų kalbos mokytoją, vėl mėgavausi ramybe. Gėriau vaisių kokteilius, kavinėse degustavau jų skaniąją kavą, deginausi paplūdimiuose ir išbandžiau paviršinio nardymo malonumus. Po to vykau į didelį Recife uostamiestį.
Recife, Brazilija

Apsigyvenau pas dėdę, kuris gyveno turtuolių rajone, 24 dangoraižio aukšte. Didžiąją dalį namų buvo okupavusios keturios katės, jos ten darė viską, ką norėjo, visos mokėjo net letenėlėmis duris atsidaryti!

Pats šeimininkas gyveno užsidaręs viename kambarėlyje ir visiškai nebendravo, nebent pati pasibelsdavau ir pakalbindavau. Dar viena keistybė – visi namai buvo išklijuoti nuotraukomis. Pavyzdžiui, svetainėje siena didžiavosi šimtais įvairių moterų portretų, virtuvėje nuo sienos apačios iki viršaus karaliavo vaisių kadrai, vonioje spietėsi socialinių nuotraukų popuri. Skamba keistokai, bet grįžusi namo pamaniau, kad gal, kai kada nors pasistatysiu namą, ir aš bent vieną sieną paaukosiu atvirlaiškiams, kuriuos atsivešiu iš kelionių.“

Nuo tarnaitės paslaugų iki nakvynės kieme

„Natal mieste apsistojau pas tokią smagią šeimą: vyras buvo verslininkas, o žmona – vaikų darželio auklėtoja. Tuo atostogų etapu jaučiausi kaip karalaitė, nes pora labai manimi rūpinosi ir net samdė namų tvarkytoją.

Kiekviena rytą – prie lovos ant padėklo jau padėtas kavos puodelis, sumuštiniai, kiti skanėstai. Tas pats su pietumis, vakariene. Ir jie nebuvo beprotiškai turtingi, tiesiog Brazilijoje daug žmonių turi tarnus. Atsidėkodama už karališką priėmimą, tai šeimai pagaminau tikrą kugelį, bet dėl nedidelio kepinio prireikė sutarkuoti penkis kilogramus bulvių, nes ten šios daržovės labai vandeningos.“

Vertėjo vargti?

„Šeima sakė, kad skanu, tik pasiskundė, kad po tokio sotaus valgio siaubingai išmušė karštis. Iki džiunglių likus penkioms dienoms, jas praleidau Fortalezoje jau kukliau, pas tokį bedarbį vakarėlių liūtą. Maniau – pabaliavosiu, bet jis kaip tik gaivaliojosi po dešimties dienų tūsų maratono ir apie naktinį gyvenimą nenorėjo net girdėti.

Keista ir tai, kad pirmas paras nakvojau hamake lauke, nes pas jį dėl didelio turistų srauto kambariuose nebuvo vietos. Pats su draugais užsirakindavo name keliais užraktais, pasakęs, kad neužsibarikadavus labai nesaugu, o kad aš su dar keliais turistais it skilandis kabojau kiemo vidury, dzin.“

Maudynės su piranijomis ir kiti malonumai

„Kaip atrodo braziliškos džiunglės? Civilizuočiau. Po ilgos kelionės laivu, autobusu ir maža valtele dviese su gidu, atvykau į tokį turistų sodybą prie vieno iš Amazonės intakų. Pirmasis nustebimas – labai skanus maistas, kurį iš turistų sugautų žuvų gamino viešbučio savininkai.

Antra – į namelius visai nesiveržė gyvatės ir kiti mirtinai pavojingi velniai, tik kartais vonioje pasitikdavo dideli žiogai ar varlės. Net sklindantys džiunglių garsai, apie kuriuos tiek pasakoja keliautojai, negąsdino, nes buvo sausasis periodas, žvėrys – alkani ir dėl to elgėsi tyliau nei įprastai.

Tačiau pramogos iš tiesų buvo ypač egzotiškos: stebėjau rožinius delfinus, spalvotus egzotiškus paukščius, glosčiau krokodiliukus, ragavau labai šlykščių gyvų lervų. Laisvalaikiu žvejojau piranijas ir net drįsau išsimaudyti jų knibždančioje upėje, mat gidas pasakė, kad mėsėdės žuvys telkiasi upės pakraščiuose, o centre dėl srovės neplaukioja.

Išsigandau tik kartą, kai su dar keliais turistais po ekskursijos nakvojome hamake džiunglių viduryje. Paklausiau gido apie jaguarus, bet jis „nuramino“, kad šie žvėrys auką sudrasko taip greitai, kad net nespėčiau pajusti skausmo. Taip išsigandau, kad jam teko žvakes degioti visą naktį. Bet vertėjo drebėti, nes, kai kitą rytą atsibudusi pamačiau mus apspitusį beždžionėlių būrį, klykiau iš laimės.“

Romantika hipių miestelyje

„Nesusirgusi nei depresija, nei žarnyno liga, nusprendžiau likti Pietų Amerikoje. Pabuvojau Bellem mieste, pas tokią dvidešimtmetę panelę, kurios mama taip bijojo nusikaltėlių, kad buvo pasamdžiusi vairuotoją. Jis mus vežiojo ir dieną, ir naktį, neleisdamas net pasivaikščioti. Tada pabėgau į tokį hipių-žvejų miestelį Jericoacoara, paskendusį smėlyje – į jį gali patekti tik specialiais džipais, pusvalandį gabenančiais per pasakiško grožio kopas.

Jau pirmą dieną vietinėje kavinėje susiradau draugų: didžėjų brazilą, turistę iš Prancūzijos, papuošalus gaminantį kavinės savininką. Veiksmas vyko nuo ryto iki vakaro, nes pasibaigus dienos pramogoms, prasidėdavo tūsai paplūdimyje. Apsisprendžiau ten likti dar mėnesiui ir kiek pasimokyti banglenčių sporto, deja, man nepratęsė Brazilijos vizos. Dar nulėkiau aplankyti Pietų Amerikos stebuklu laikomų Iguazu krioklių virtinės, o tada jau teko vykti į Argentiną – praleisti pusantro mėnesio kelionės pabaigos.“

Argentinos grožybės

„Skubėjau pamatyti garsiausius miestus, nuo Kordobos iki Buenos Aires, tačiau labiausiai įstrigo trečias pagal dydį miestas Rosario, ypač dėl savo laisvos dvasios. Pribloškė kavinių jaukumas, bobučių sugebėjimas kasdien išsipuošti lyg į kermošių, nuoširdus žmonių bendravimas. Dar Argentinoje tiesiog fantastiški autobusai, tokių niekur kitur nemačiau: sėdynės išsiskleidžia kaip lova, aptarnaujantis personalas nešioja užkandžius, jei keliauji ilgiau nei dvi valandas, veikia tualetai.

Ir šiaip šalis pasirodė patogi ir turtinga – geri automobiliai, kokybiškas maistas, linksmi žmonės. Nenuostabu, kad vasario pabaigoje lipant į lėktuvą, skraidinantį į Tėvynę, norėjosi bliauti, bet ne dėl namų ilgesio. Tikrai būčiau ten likusi ilgiau, jei ne klaikiai ištuštėjusi piniginė.“

Avantiūra už automobilio kainą

Kiek kainavo kelionė?

„4,5 mėnesio gyvenau visai netaupydama: skaniai valgiau, pirkau drabužius, suvenyrus, absoliučiai nedirbau, o išleidau tik vasaros uždarbį Norvegijoje – kiek daugiau nei 15 000 litų. Per penkis mėnesius Lietuvoje su šildymo kainomis ne ką mažiau būčiau iššvaisčiusi.

Net mano tėtis, kuris pradžioje pyko, kad trankausi, o ne automobilį perku, išgirdęs apie atostogų buhalteriją, pakeitė nuomonę – dabar eina ir kaimynams pasakoja, kaip gudriai jo dukra pabėgo nuo žiemos. Skubu jam pranešti, kad galės džiūgauti ir kitais metais, nes planuoju vėl dumti uždarbiauti į Skandinaviją, o žiemą – vėl į pietus, tik, žinoma, jau kitur, nes mano šūkis – niekada neik atgal tuo pačiu keliu.“

Meilės deivė laukia jausmų

Ar kelionėje nesutikai antros pusės?

„Tai va, kad ne! Visi tik ir kalbėjo – „Oi, Milda, brazilai tokie nuostabūs, paslaugūs, tu kaip meilės deivė iš ten tikrai parsiveši sužadėtinį.“ Mama irgi dūsavo, kad ten nenutekėčiau, nes tektų labai toli skristi lankyti anūkų. Tačiau būtent dėl vietinių vyrų ir laukė didžiausias kelionės nusivylimas.

Visų pirma – jie labai nedidelio ūgio, antra – ne itin gražūs, nes labai smulkių kaulų, beveik moteriško sudėjimo. Jei kokį dailesnį ir labiau prisižiūrėjusį sutikdavau, čia pat paaiškėdavo, kad gėjus.

Be abejo, prisimenant pagautą puokštę, dar lieka geras pusmetis, per kurį jaunikį galbūt sugundysiu čia, tačiau lietuviai labiau už keliones mėgsta maigyti televizoriaus pultelį. Su tokio tipo vyru galėčiau gyventi tik tada, jei turėtų ypač gerą humoro jausmą.“

Žurnalo „Panelė“ prenumerata - ČIA.