Indiją apkeliavusios merginos iš Lietuvos: įspūdžiai iš Šri Lankos FOTO

Gruodžio dvidešimt devintosios ankstų rytą po aštuoniolikos valandų, praleistų Indijos autobusuose (Sangli – Bangalore, Bangalore – Madurai), pagaliau pasiekėme Madurai oro uostą. Paskutinė ilga kelionė duobėtais Indijos keliais buvo ypatinga.

Priėjome prie išvados: kad ir kokie nešvarūs yra Indijos geležinkeliai, bet patogiau ilgus atstumus važiuoti traukiniais- ne autobusais. Viena valanda skrydžio bei naujai besipuikuojanti viza mūsų pasuose ir mes Indijos kaimyninėje šalyje – Šri Lankoje.

Taip pat skaitykite: Merginų iš Lietuvos kelionė po Indiją: kur pavyko sutikti Kalėdas?

Prasidėjo nauja mūsų istorija. Pirmiausia, į akis krito ryškios spalvos – Šri Lankoje daugiau žalumos, vandens. Taip pat mažiau šiukšlių. Ir, beje, jau trečia diena, o aš nemačiau gatvėje sysiojančio vyro. Deja, dauguma vietinių nekalba angliškai, tačiau tai netrukdo jiems vis tiek būti be galo paslaugiems.

Jeigu Mumbajuje džiaugėmės, jog triračiai turi kilometrų matuoklius, tai Šri Lanka nustebino vaisių turgeliuose užrašytomis kainomis. Daugiau jokių apgaudinėjimų! Pirmąją naktį Šri Lankoje praleidome sostinėje Kolombo (ind. Colombo).

Savo „couchsurferį“ nesunkiai suradome vietinių paslaugumo dėka. Marlonas tą patį vakarą supažindino su vietiniais patiekalais. Šri Lankoje (kaip ir Indijoje) valgoma pirštais. Pirmadienio vakarą jau kvėpavome Indijos vandenyno gaiviu oru paplūdimių miestelyje Galėje (ind. Galle).

Nuo Kolombo iki Galės tebuvo šimtas trisdešimt kilometrų. Naujas miestelis – naujos ir staigmenos.

Pasirodo, Galės „couchsurferis“ mums būnant jau pusiaukelėje nusprendė visgi neapgyvendinti. Bėda tik ta, kad jau buvome tose apylinkėse. Taip mums atsitiko pirmąkart, bet kaip sakoma, kai užsidaro vienos durys, atsiveria kitos. Mus priėmė šeima, kuri net nežinojo sąvokos „couchsurfing“. Taip jau pirmąjį vakarą šeimos galvai sukūrėme „couchsurfing“ anketą.

Turėjome nuostabiai jaukius namus, lepinusius mus pusryčiais ir netgi vakarienėmis.

Tiesiog negaliu nepasidalinti Naujųjų nakties įspūdžiais, nes tokių Naujųjų dar nei aš, nei Rita nesame šventusios. Dieną susiradome nuostabiai gražų, pilną turistų (pagaliau vietinių dėmesys ne tik mums) „Unawatuna“ paplūdimį ir pagaliau po savaitėlės pertraukos, kai jau oda spėjo nusilupti, vėl deginomės į valias.

Mums besideginant priėjo vaikinas ir išdalino naujametinio vakarėlio skrajutes. Po penkių minučių sugrįžo su bilietais sakydamas „Na, jums ir pasisekė“. Taip sutaupė mums šešis tūkstančius rupijų. Taip pat išsprendė mūsų vakaro dilemą – kaip ir kur sutikti Naujus metus. Tik su kuo, buvo jau nuo kelionės pradžios aišku.

Pavakarojusios su jaunosiomis naujosios šeimos damomis, apie dešimtą vakaro išvykome į miestą (nes gyvenome užmiestyje) sutikti Naujųjų metų.

Kaip Jums skamba tokie Naujieji? Penkių žvaigždučių viešbutis su baseinu bei vaizdu į Indijos vandenyną, daug keliaujančio bei atostogaujančio jaunimo ir lygiai dvyliktą valandą „Shandy“ baseine žiūrint į naujametinius fejerverkus.

Na, o trečiadienį – nauji įspūdžiai. Kaip diena, taip naujiena. Naujosios šeimos vienas iš giminaičių pareiškė norą taip pat mus apgyvendinti ir pagloboti, jei nuspręstume išvykti iš Galės. Ilgai su Rita nedvejojome, žemėlapyje pažiūrėjome, kur ta „Ahungale“, ir priėjome prie išvados, jog jei esant progai neaplankysime tokių paplūdimių, galbūt niekada ten nesugrįšime.

Taip trečiadienį per pietus jau sėdėjome autobuse ir už valandėlės buvome „Ahungalėje“. Beveik pasiekus reikiamą miestelį autobusas ėmė lėtėti, ir už kelių minučių visai sustojo. Kaip vėliau paaiškino vairuotojas, baigėsi benzinas. Rita: „Na, tokio bajerio dar nebuvo“... Vairuotojas triračio dėka greitai nuvažiavo iki pirmos degalinės ir už kokių dešimties minučių vėl pajudėjome.

Buvo neįprasta, su Rita stebėjomės, kaip autobuso vairuotojas apskritai leidosi į kelionę su tuščiu benzino baku. Išlipus iš autobuso iškart susiradome draugą ir jo dėka sėkmingai pasiekėme miestelį „Ahungalle“. Gyvenome tikromis Šri Lankos kaimuko sąlygomis. Dušas buvo kieme, tarp palmių.

Dienomis deginomės paplūdimyje, bet vakarais kentėjome karštį, kurį lengvino keli kondicionieriai. Driežiukai, skruzdėlytės, o galiausiai ir šimtakojis buvo mūsų draugai. Beždžionių taip pat buvo pilnos šakos.

Šri Lankos maistas dar aštresnis negu Indijos, dėl to Rita vėl valgydama atsineša tualetinio popieriaus nusišluostyti ašaroms. Šeima, kurioje apsistojome, taip pat lepina mus šviežiais vaisias, o kokosas tapo mūsų kasdienybė.

Juk išties daug skaniau valgyti tik ant žemės nukritusį ar nuskintą vaisių. Tik atvykus trečiadienį mums buvo aprodytas paplūdimys ir prieskonių sodas. Labiausiai patiko palietus užmiegantys augalėliai (sinh. Nidi Kumba). Taip pat pamatėme, kaip namų sąlygomis yra džiovinamas cinamonas. Man labai patiko vaisius, kurio virto skonis kaip bulvės (sinh. Manyoka).

Šeštadienį, sausio ketvirtąją, išvykome iš Ahungalės.

Laukite tęsinio.