Aplankyti Meksiką paakino ne tik noras pamatyti įvairialypį kraštą, kuriame viskas greta: kalnai ir lygumos, dykumos ir subtropikų džiunglės, senovės civilizacijų liekanos ir šiuolaikiniai milijoniniai miestai, bet ir perskaityta knyga „Gvadelupė“, aprašanti stebuklingąjį Mergelės Marijos paveikslą. Galutinai apsispręsti padėjo internete rasti pigūs skrydžio bilietai.
Keliautojai viską ryžosi organizuotis patys: čiupo pigiausius bilietus, nuomojosi mašiną ir kaskart vietoje ieškojo viešbučių už palankiausią kainą. Dar būdami Lietuvoje užsisakė tik Meksikos lėktuvo vietinio skrydžio bilietus ir viešbutį sostinėje.
Skrydis į Amsterdamą, persėdimas – ir po 10 valandų lėktuvas nusileidžia už 9 500 km, šalyje, kurios reputacija, įvairių keliauninkų teigimu, ne pati geriausia. Beliko viską patirti ir patikrinti savo kailiu. Meksikas pasitiko galinga liūtimi, tad kelionei taksi iš oro uosto į viešbutį išleisti 12 dolerių pasirodė menkniekis, palyginti su tuo, kas galėjo laukti važiuojant su metro už 2 litus ir bandant savarankiškai ieškoti užsisakyto viešbučio 20 milijonų gyventojų turinčiame mieste.
Minias piligrimų iš viso pasaulio sutraukianti sostinės vieta – Gvadelupės bazilika, kurioje galima išvysti stebuklingą Mergelės Marijos paveikslą. Pasakojama, kad šis ant vieno indėno apsiausto atsiradęs stebuklingas šv. Mergelės atvaizdas, kaip ir Turino drobulė, šiandien laikomas mįslingiausiu atvaizdu pasaulio istorijoje. Juo kruopščiau jis tyrinėjamas, juo didesnės tampa jo paslaptys. Ant paveikslo audinio nerasta jokių dažų, spalviklių ar teptuko pėdsakų.
Paveikslas kabo maždaug 5 metrų aukštyje ir yra matomas visoje bažnyčioje, o norintiesiems pamatyti paveikslą iš arčiau už altoriaus pakylos palikta erdvė, kurioje, kad nesusidarytų spūstys, priešingomis kryptimis važinėja horizontalūs eskalatoriai. Nusifotografuoti galite prie šio paveikslo kopijos.
Balandžio pradžioje saulutė Meksikoje gana kaitri, tad jau pirmąją dieną teko slėpti svylančias nosis po šiaudinėm skrybėlėm. Neatsispirta ir pagundai numalšinti troškulį bei išragauti įvairių rūšių šviežutėlių sulčių.
Štai, pavyzdžiui, pusę litro apelsinų sulčių gurkšnosite tik už 6 pesus (1,20 Lt).
Norint nepasiklysti ir apžiūrėti Meksiko miestą be gido ir žemėlapio, turistams siūloma įsigyti 3 valandas trunkančios apžvalginės kelionės autobusu bilietus. Įsitaisius ant autobuso stogo galima oriai „plaukti“ skubančio, lekiančio miesto tėkmėje, stebėti ir stebėtis... Žvilgsnius traukė vienetiniai, vis skirtingi ir originalūs suoliukai, dangoraižiai, turtingųjų rajonai, mažos koplytėlės su Gvadelupės Marijos paveikslais...
Kitą dieną laukia skrydis į Meksikos pietryčiuose esančią Čiapaso valstiją. Skristi vietinėmis oro linijomis nuspręsta taupant kelionės laiką (vietoj trijų dienų kelionės mašina – tik 3 valandos lėktuvu). Šis regionas – tai indėnų žemė, kur kalbama daugeliu jų kalbų, puoselėjami senieji papročiai ir mitai. Čiapaso klimatas lemia gausią augmeniją ir gyvūniją. Tik išlipus iš lėktuvo tvoskia tikras subtropikų klimatas: drėgna ir karšta.
Oro uoste išsinuomojus automobilį išvykstama į nedidelį miestuką Čiapa de Korsas. Iš čia motorine valtimi lietuviai drauge su kitais keliautojais išplaukia į Sumidero kanjoną. 80 km kelionė kanjonu pirmyn ir atgal trunka tris valandas. Statūs kanjono šlaitai (iki 1000 m aukščio), laukinė gamta, uolos ir tarpekliai palieka neišdildomus įspūdžius. Vasarą kanjono pakrantėse dažnai išvysi tysančius krokodilus, tačiau jų pamatyti nepavyksta, matyt, dar ne sezonas.
Miestelis Čiapa de Korsas pilnas mažų parduotuvėlių, kuriose ryškūs meksikiečių suvenyrai, rankų dirbiniai, siuviniai ir apranga traukte traukia kiekvieno turisto akį. Netrūksta gatvėse ir įkyrių indėniukų, norinčių žūtbūt įsiūlyti savo rankdarbius. Parodžius menkiausią susidomėjimą sunku jais atsikratyti.
Kita kelionės diena tęsiasi per džiunglėmis apaugusius kalnus. Kai kur galima pamatyti ir kraštovaizdį su pušynais apaugusiais slėniais. Ryte keliautojai aplanko El Chorreadero krioklį, ištekantį iš milžiniško urvo, pilno jame besiveisiančių šikšnosparnių. Šalia krioklio staiposi į grifus panašūs juodi paukščiai, nardo mažučiai kolibriai, o bendras paukščių klegesys kurtina ausis.
Toliau kelias veda per kalnus. Pamačius kalnų atšlaitėse nedidelius indėnų kaimelius su mažais nameliais, kuriuos dažnas Europoje tegalėtų pavadinti pašiūrėmis, supranti, kad gyvenimo būdas čia dar labai mažai paliestas civilizacijos. Sąlygos žemdirbystei nepalankios, tačiau indėnai sugeba stačiuose kalnų šlaituose auginti daržoves ir kukurūzus – iškerta džiungles, išdegina laukelius ir sodina, o derlių nuima rankomis. Galbūt todėl pats populiariausias įrankis, matytas vyrų rankose, tai mačetės, su jomis kertami kukurūzai ir džiunglių brūzgynai. Parvilkti viską namo, žinoma, tenka ant pečių, tą dažnai daro ir moterys.
Indėnai neaukšto ūgio. Moterys dėvi plačiu diržu sujuostus ilgus, storus juodos vilnos sijonus, kurie jas saugo ir nuo šalčio, ir nuo karščio, ant pečių ar ant galvos ryši siuvinėtas ryškiai mėlynas skraistes. Vaikai sūpuojasi skarose ant mamų nugarų. Fotografuotis indėnai vengia, vos išsitraukus fotoaparatą puola slėptis. Tik viename kaime, sustojus prie indėnų rankų darbo dirbinių ir įsigijus jų siuvinėtas skraistes, moteris lietuves dar aprengė ir sijonais bei kartu nusifotografavo.
Spalvingame miestelyje San Cristobal de las Casas laukia skanūs ir nebrangūs pietūs. Tačiau padavėjus reikia perspėti, kad patiekalai nebūtų labai aštrūs. Vienoje iš miestelio aikščių, šalia šv. Dominyko bažnyčios, įsikūrę indėnų prekiautojai. Čia yra ne tik kur akis paganyti, bet ir sunku atsispirti pagundai ką nors nupirkti lauktuvių. Prasidėjusi liūtis priverčia vėl leistis į kelionę.
Kitas kelionės tikslas – Palenkė. Tai miestas, į kurį turistus iš viso pasaulio sutraukia senųjų majų civilizacijos liekanos: piramidžių ir šventyklų kompleksas, esantis tiesiog džiunglėse. Pusiaukelėje kelią užtveria lazdomis ginkluoti ir gana ryžtingai nusiteikę vietiniai kalnų kaimelio gyventojai.
Padavę kažkokį lapelį reikalauja susimokėti 100 pesų. Kiek pavyksta suprasti, šie žmonės renka išpirką už savo draugus, pakliuvusius į kalėjimą ir kaltinamus plėšikavimu. Kitą dieną laikraštyje rašė, kad jie naktimis užtveria kelią akmenimis, sustabdo dažniausiai autobusus ir grasindami peiliais greit susirenka vertingiausius daiktus. Lietuviams pavyksta derėtis ir išaiškinti, kad tėra piligrimai, tad sąmokslininkai paima tik 50 pesų duoklę. Grįžtant atgal pakanka pamosuoti iš jų gautu rašteliu ir mokėti antrą kartą nebereikia.
Į Palenkę, vieną paslaptingiausių pasaulio vietovių, 1987 m. įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, atvykstama per patį vidurdienį, tad karštis šiek tiek vargina. Būtent čia galima geriausiai pajusti majų civilizacijos kultūrą. Pasigrožėjus žymiausiomis majų piramidėmis ir šventyklų griuvėsiais grįžtama į San Cristobal de las Casas.
Parskridę atgal į sostinę, keliautojai išsinuomoja automobilį ir išvyksta į Tasko, kaip teigiama, vieną žavingiausių miestelių visoje Meksikoje. Vaizdingas kolonijinis miestelis pavergia iš karto. Jis įsikūręs 6000 pėdų aukštyje virš jūros lygio ant stataus kalno šlaito, kurio viršuje ištiesusi rankas laimina Kristaus skulptūra. Smagu ne tik vaikštinėti siauromis gatvelėmis ir grožėtis lyg vienas ant kito lipančiais baltais namukais, bet ir ieškoti sidabro papuošalų lauktuvėms, nes būtent čia yra vienas seniausių sidabro gavybos centrų Amerikoje.
Norint savarankiškai susidaryti kelionės po Meksiką maršrutą, gali tiesiog susisukti galva. Beveik 2 mln. kv. km ploto užimanti Šiaurės Amerikos šalis pilna kontrastų, skirtingų kultūrinių bei istorinių sluoksnių. Tačiau per devynias dienas viso šalies grožio ir įdomybių neįmanoma aprėpti, tad priešpaskutiniu kelionės akordu pasirinkta vieta trumpam atokvėpiui – bene garsiausias Meksikos kurortas Akapulkas.
Kelionių aprašymai šį Laimos Vaikulės apdainuotą miestą pateikia kaip vieną iš tūkstančio miestų, kurį būtina aplankyti kartą gyvenime. Akapulkas, įsikūręs Ramiojo vandenyno pakrantėje, siaurame pusmėnulio formos ruože tarp kranto linijos ir didingų jį supančių kalnų, garsėja nepaprastai karštu klimatu, milijonieriais ir Holivudo žvaigždėmis, legendiniu naktiniu gyvenimu ir nuostabiais paplūdimiais. Netoli Akapulko galima išvysti, kaip nuo La Quebrada uolų drąsuoliai iš viso pasaulio neria į 150 pėdų gylio siaurą, bangų plakamą tarpeklį.
Deja, pirmasis įspūdis buvo visai ne toks – didžiulis, daugiamilijoninis miestas perpildyta pakrante nė kiek nepriminė išsvajoto rojaus kampelio. Laimei, išvažiavusi iš miesto centro, kur prasideda maži kaimeliai, ketveriukė iš Lietuvos rado nebrangų viešbutuką ant vandenyno kranto. Po palme siūbuojantis hamakas, tiesiai iš šviežutėlio kokoso per šiaudelį siurbčiojamos sultys ir vilnijanti bangų mūša... Argi ne tokios turi būti Bonifacijaus atostogos?..
Išvykti iš Meksikos nepamačius Teotihuakano, didžiausio Meksikos archeologijos paminklo, labiausiai lankomo muziejaus po atviru dangumi – turbūt būtų tas pats, kas Egipte nepamatyti piramidžių. Teotihuakano statiniai – Saulės ir Mėnulio piramidės – vieni didžiausių ir nuostabiausių statinių Amerikos žemyne, kuriuos išvydus, išvaikščiojus ir išlaipiojus galima ramia širdimi traukti ten, kur viskas sava ir brangu – namo.
