Turbūt lankomiausias dykumoje - Mėnulio slėnis, sakoma, panašiausia vieta žemėje į mėnulio peizažą. Ten stūkso didžiulės geltono smėlio kopos, keistų formų uolos ir akmenys, ir, kaip ir visoje Atakama dykumoje - švariausias dangus pasaulyje. Tikrai, per visą savaitę Atakamos dykumoje užvertę galvas nepamatėme nieko daugiau - tik žydrynę, saulę ir mėnulį, dažnai vienu metu draugiškai besidalijančius padangę.
Gal todėl saulėlydžiai mėnulio slėnyje garsūs visame pasaulyje, o turizmo agenturos organizuoja saulėlydžio Mėnulio slėnyje stebėjimo išvykas. Ir mes nepatingejome užlipti ant aukščiausios kopos, kur bežiūrėdami į vulkanų grandinę, sulaikę kvapą laukėme stebuklo. Saulei besileidžiant dangus keitė spalvas, netikėčiausia buvo matyti ne auksinį, rožinį ar violetinį dangų, bet ryškios turkio spalvos...
Kitas Atakama dykumos slėnis baugiai vadinamas Mirties slėniu. Mirties slėnio kopų netrukdo joks gyvis, paukštis, šliužas, tik smėlio lentų mėgėjai jaukia jų išdidžią ramybę.
Užtektinai prisikvėpavę sunkaus dykumos oro, pasivaikščioję ryškiai geltono smėlio kopomis ir net nusileidę nuo jų smėlio lentomis, perkaitę galvas nuo kaitrios saulės ir ne kartą sušalę žvarbiomis dykumos naktimis, vieną ankstų rytą sėdome į seną džipą su olandų pora, australu Bradu, vėliau mus lepinusiu mandolinos melodijomis, ir boliviečiais - vairuotoju, bei jo žmona virėja.
Atsisveikinome su moliniu dykumos miesteliu smėlio gatvelėmis ir prasidėjo mūsų didžiausias nuotykis - per tris dienas pervažiuoti dalį Atakama dykumos, Bolivijos aukštąsias lygumas su gražiosiomis spalvotomis lagūnomis ir didžiausią pasaulyje druskos dykumą - Bolivijos Ujuni.
Kažkada Ujuni buvo druskingas ežeras, o dabar tai begalinė 12000 kvadr. km. druskos dykuma, plytinti 3653 m aukštyje virš jūros lygio.Jeigu pamiršime klaikų šaltį naktimis nešildomuose namukuose, nekokią savijautą trijų-penkių tūkst. metrų aukštyje virš jūros lygio ir nepabaigiamą kratymąsi džipe akmenuotais ir duobėtais keliais, įspūdžiai liks geriausi, o kelionė verta dešimties balų.
Atsisveikinome su Čile, žvilgsniu palydėdami geltonas kopas ir netrukus pasiekėme Bolivijos pasienį. Aplankėme seną beratį autobusą, paverstą moterų tualetu (vyrų tualetas – dykuma), bei baltą apgriuvusį namuką su aukštai iškelta Bolivijos vėliava, kur po geografijos pamokos pasieniečiams gavau antspaudą pase.
Džipas dardėjo Bolivijos dykuma, o mes spoksojome į nesibaigiančias sausas kalvas ir akmenis, kol išvydome Baltąją lagūną. Peizažas nežemiškas - didžiuliai vulkanai supa baltą ledu pasidengsį ežerą, mėnulis vidury baltos dienos, ir tas švariausias, žydriausias dangus pasaulyje. Vairuotojas paaiškino, kad Baltoji lagūna tokia balta dėl gausių mineralų ir dėl tos pačios priežasties visiškai negyvenama.
Dar kiek pavažiavę smėlio ir akmenų keliais atradome Žaliają lagūną. 5000 m aukštyje plytinčio ežero vanduo buvo žaliai žydras, o papūtus stipresniam vėjo gūsiui, spalva dar paryškėdavo. Mat banguodamas ežeras iškelia žoles iš dugno į paviršių - tai jos duoda šią nežemišką spalvą. Ežero užnugarį patikimai saugojo 5930 m aukščio Likankaburo ugnikalnis.
Vėliau įkritome į karštus šaltinius šalia visada veikiančių geizerių. Nuolat veikiantis geizerių baseinas 4950 m aukštyje kvepėjo supuvusiu kiaušiniu, virė ir leido baltus garus.
Temstant pasiekėme nykoką stovyklavietę – gan apleistą vienaukštį pilką namą vidury dykumos. Čia pavakarieniavome, susipažinome artimiau su kelionės bendražygiais, pasiklausėme Brado mandolinos, pažaidėme kortomis ir iškentėme klaikiai ilgą naktį. Lauke buvo apie dešimt laipsnių šalčio, viduje - ne ką šilčiau.
Miegojome mažose lovelėse viename kambaryje, susispaudę po du, susisukę į šešias lamos vilnos antklodes ir apsikabinę karšto vandens butelius. Kas dešimt minučių pabusdavome, gaudydami kvapą, visiems baisiai skaudėjo galvas, o olandai net suviduriavo. Pasirodo, ne taip paprasta ištverti naktelę beveik 5000 m aukštyje nešildomame name.
Išgyvenome, ir buvo verta, nes pamatėme Raudonąją lagūną, pilną rožinių flamingų. Atrodė, kad ramus plytų raudonumo ežero vanduo slepia paslaptį. Aplink lėtai kėblinėjo auskaruotos lamos, tokios ryškios geltonos dykumos fone.
Visada svajojau pamatyti flamingus, skriejančius taip arti vandens, kad jų atspindys susilietų su rožiniais sparnais, bet niekad neįsivaizdavau, kad išvysiu juos skriejančius virš raudono ežero, ir dar labiau rožinius dėl kontrasto su žydriausiu dangumi pasaulyje... Dabar saugau dvi rožines plunksnas, kurių net forma stebuklinga - visiskai ne tokia, kaip daugumos pauksčių - netaisyklinga, lyg kokio pamišusio menininko kūrinys.
Pasigrožėję niekad neįsivaizduotu kraštovaizdžiu vėl sėdome į džipą ir pamažu artėjome prie Ujuni druskos dykumos. Pakeliui dusdami pasivaikščiojome kitų, mažiau ar daugiau spalvotų aukštųjų ežerų jau druskėtais krantais virš 5000 m aukštyje. Papietavome šalia nepailstančio dūmyti vulkano ir pagaliau pasiekėme Ujuni - didžiausią pasaulyje druskos dykumą, kurios viduryje druskos sluoksnis siekia net 1 m 70 cm.
Ir kita naktis nebuvo šilčiausia bei patogiausia. Nors vietiniai tikina, kad iš druskos blokų suręstas viešbutis sulaiko šilumą ir jame itin sveika kvėpuoti, naktį ir vėl drebėjome po penkiomis antklodėmis, mat jų nebuvo daugiau... Buvo keista vaikščioti biria druska, sėdėti ant druskos blokų suolų, miegoti ant druskos lovų, ir atsikasti druską, kad atidarytum kambario duris.
Ryte jau nesunkiai pabudome prieš šešias ir išvykome pasitikti saulės - į pačią druskos dykumos širdį, šalia gigantiškų kaktusų pilnos vulkaninės kilmės Žvejų salelės. Niekad nepamiršime purpurinio dangaus baltos dykumos fone. Oras, susiliejęs su dangumi į vientisą erdvę, dažėsi vis kitomis ryškiomis spalvomis, balti šešiakampiai druskos koriai blizgėjo lyg ledas, o aplink ore garavo vulkanai. Lyg druska būtų ištirpdžiusi horizontą ir visiškai panaikinusi atstumo suvokimą.
Ar tikrai visai tai mačiau, ar tai tebuvo dykumos miražas? Klausčiau savęs, jei ne tos kelios nuotraukos, vis tik nepajėgiančios iki galo atskleisti keistų gamtos užmanymų…
