Taip pat skaitykite: Lietuvių kelionė aplink pasaulį autostopu: per Turkiją - Irano link
arba: Autostopu po Čekiją: netikros barikados „užskvotintame“ daugiabutyje ir kitos Ostravos spalvos
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
Tenka sutikti, kad šalis turi išties puikią pakrantę su Adrijos jūros brangakmeniu galimu pavadinti Kotoru. Tačiau dažnam akylesniam keliautojui kyla klausimas, ar viskas ten jau taip gražu ir verta apsilankymo – o kaip šalies sostinė? Ar joje viskas taip pat gerai, kaip ir pajūryje?
Apsukrūs vietiniai
Pažintis su Podgorica prasidėjo prieš porą metų ankstyvą šiokiadienį, kai po nakties siaubingos būklės autobusu riedant per siaurus kalnų keliukus pasiekėme šį nedidelį miestuką. Kiek mažiau nei 160 tūkstančių gyventojų – panašiai kaip Klaipėdoje. Be to, nenorintiems čia trenktis senais vietiniais autobusais, atvykti čia galima ir lėktuvu iš Budapešto, Vienos, Liublianos, Stambulo, Paryžiaus, Varšuvos ir Romos, kurie puikiai pasiekiami iš Lietuvos.
„Sveiki, kur reikia? Taksi? Nagi, pavešiu“, – gana gera anglų kalba mums, vos išėjus iš autobusų stoties laukiamojo, bando įsisiūlyti taksistas. Toks lyg iš filmo, – dideliu pilvu, storais tamsiais ūsais, odine kepuraite su snapeliu. Tuomet pagauna smalsumas: „Iki centro. Už kiek?“ „8 eurai”, – sužvilga jo akys.
Ankstyvų saulės spindulių dar neįšildytas kiek šaltokas kovo pabaigos oras verčia ieškoti kavinukės ar šiaip šiltesnės vietos prisiglausti, tačiau priverčia sustoti Laikrodžio bokštas – Sahat Kula. Regis, lyg ir nieko ypatingo, tačiau, kai žinai, kad jo istorija siekia 1667-uosius – tik ir lauki, kol jis muš dar vieną valandą.
Pasak legendos, laikrodžio mechanizmas atplukdytas iš Italijos, o iki ilgą laiką tai buvo vienintelis laike padedantis susigaudyti orientyras miesto gyventojams. Pastatytas jis vadinamojo senamiesčio prieigose, kuris mažai į tokį tepanašėja ir nedaug kuo kitiems primena miesto reikšmę keturioliktame amžiuje, kai jis ir buvo paminėtas (1326 m.). Tuomet jis buvo svarbus prekybinis, kultūrinis, ekonominis ir karinis centras, o jo išsidėstymas prie Zetos, Moračos, Ribnicos ir Sitnicos upių suteikė jam strateginį pranašumą.
Savitas, bet ypač nukentėjęs
Nors pradžia daug žadėjo, tačiau 1474 metais įvykusi Osmanų imperijos krašto kolonizacija miestą pavertė miestą tik gynybiniu, strateginiu centru. Tuo pačiu į miestą plūstelėjo ir musulmonai, kas matoma ir šiandien – vadinamasis senamiestis dėl ten esančių minaretų būtent ir primena musulmonišką kraštą, nors dabar išpažįstantys islamą tesudaro vos 11 procentų miesto gyventojų.
Jei tikitės kažko panašaus į kokio nors Lietuvos senamiesčio vaizdą, tektų nusivilti ar kiek nustebti – nors gatvelės siauros ir vingiuotos, bet pastatai skurdoki, o prie pat gatvės žmonės ne tik skalbia drabužius, bet ir laksto vištos, o kai kur ant aukštų sienų ilsisi didžiuliai šunys. Traukiant šiuo rajonu, atsiduri prie miesto tvirtovės griuvėsių, kuriuos išvydę paminklosaugininkai turbūt apalptų iš išgąsčio – čia pat suręsta pašiūrė, va ten prie pat sienos keli pilni konteineriai, tai per teritoriją nutiestas didelis takas. Balkanai...
Pažvelgus į upę dar kartą įsitikini kur esi – prie kranto ir pačioje upėje mėtosi tuntai šiukšlių. Tiesa, senovinis mažąją Ribnicos upę kertantis išlikęs turkiškos architektūros tiltas bent kiek atperka patirtą šoką.
Toks režimų pasikeitimas jaučiamas ir miesto architektūroje, kuri ypač įvairialypė. Didžiausias išbandymas miesto laukė Antrojo pasaulinio karo metu, kai miestas, idant sumušti iš Albanijos besitraukiančius vokiečius, buvo bombarduotas daugiau nei 70 kartų ir praktiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus. Po to miestas buvo užgrobtas Jugoslavijos partizanų, pervadintas Titrogradu bei sulaukė industrializacijos ir apgyvendinimo bumo.
Tiesa, nors miestas ir tapo naujai sukurtos ir į Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos sudėtį įėjusios Juodkalnijos Socialistinės Respublikos kultūriniu ir komerciniu centru, tačiau iki pat 1990-ųjų patyrė stagnaciją. Senasis miesto pavadinimas buvo grąžintas 1992-ais, o atsikūrusios šalies sostine tapo 2006 metais.
Įdomu tai, kad mieste dirba tik šalies parlamentas ir vyriausybė, o Prezidento institucija įsikūrusi senojoje šalies sostinėje Cetinėje. Šį miestelį, beje, kur kas labiau rekomenduočiau aplankyti dėl ją supančių kalnų ir žymiai geriau išsilaikiusios architektūros. Tačiau čia bent linksmiau.
Lauktai nelauktos bėdos
Nutariame ieškoti hostelio, kurio savininkai gal bus užmigę žiemos miegu ir negirdėję apie į miestą iš Ūkanotojo Albiono atplūstančius svečius. Nors miestas mažas ir išvaikščiojamas pėstute, neturint žemėlapio, galima ir kiek priklysti. „Gal žinote kaip nusigauti iki miesto centro?“ – klausiu iš automobilio prekybos centro aikštelėje išlipančio žmogaus. „Tuoj nusiperku vandens ir jus iki jo pavešiu“, – visiškai nelauktai, bet ypač draugiškai išrėžia jis.
Pakeliui įsikalbame – jis buvęs profesionalus krepšininkas ir tada, kai papasakoju iš kur mes, pagalvoju, kad jis A. Sabonio plakatą vis dar laiko pasikabinęs ant sienos. Tuojau pat išsprendžiama ir pagrindinė kelionės problema – jo draugas turi draugą, kuris turi hostelį – 15 eurų nakčiai – tokiu metu tai yra geriau nei gerai. Be to, vakare sutariame susitikti centre esančiame bare – jis ne tik rado būstą, bet ir iki jo mus nugabens. Vien dėl to į Balkanus užsukti būtina.
Susipažinti su miestu trukdo regione spėjęs įkyrėti oras – jei lyja, tai taip, kad atrodo, jog maišosi žemė su dangumi, tad tenka slėptis kavinėse. Vieną tokią surandame po tiltu. Kava – euras, rūkyti galima viduje, maistas puikus, muzika internetas pakenčiamas, o dekoras lyg iš hipsterio sapno – ko daugiau reikia. Lietus ir bombardavimą primenantys griausmai liaujasi ir patraukiame į miestą. Čia pamatyti yra ką. Per naująjį – senąjį miesto centrą žingsniuoji gražiąja Hercegovačka pėsčiųjų alėja su miestelėnus po darbo dienos sutraukiančia ir pilna restoranų bei kavinių Trg Republike aikšte. Iki pat stadiono.
Tą išduoda ir šalia esantis SSRS muzikanto, aktoriaus Vladimiro Vysockio paminklas. Naujoji miesto dalis su madingiausias miesto kavines priglaudusia Rimski aikšte visai primena vakarietišką miestą, o jo prieigose stūkso vos 2013 metais pabaigta įspūdinga Kristaus prisikėlimo katedra.
Užviręs kraujas ir begalinis draugiškumas
Jei ne lankytinų vietų, tai bent emocijų. Būtent to šalyje tai su kaupu. Su jau minėtu krepšininku mūsų sąlytis su vietiniais toli gražu nesibaigė. Klausti net nereikia, patys užkalbina, klausia iš kur, rekomenduoja kur apsilankyti, siūlo kartu išgerti bent kavos. Kad ir tada, kai kaupiantis rungtynėms ir net kiek pavargus nuo to begalinio triukšmo bei skanduočių, prisėdame niekuo neišsiskiriančioje kavinukėje. „Prisijunkite prie mūsų“, – moja mums rankomis pagyvenusi pora.
Tuo metu miestas siaučia. Mažoje gatvelėje įsikūrė bei kelis barus okupavo anglai, kurie, regis, pamiršo viską aplinkui ir pasiduoda begaliniam kvaituliui. Visai šalia, skiriami tik įsitempusių policininkų su pilna, riaušėms malšinti skirta ekipiruote sienos – juodkalniečiai. Jie leidžia dūminius užtaisus, skanduoja visa gerkle – šventė, ne kitaip. Stadione dar „linksmiau“ – nors visai nedidelis, tačiau gaudžia, vienoje tribūnoje lyg žiūrovų banga – didžiulės muštynės tarp vietinių ir, sprendžiant iš pakabintų vėliavų, škotų. Na, bet ko siekė, ta ir gavo. Čia net žurnalistai praranda sveiką nuovoką, provokuoja atvykėlius, o į aikštę bet kuriuo momentu pasiruošę išbėgti ir jau minėti policijos daliniai. Vien dėl emocinio užtaiso čia atvykti tiesiog būtina ir futbolo sirgaliams, ypač kai čia jau apsilankė tokios futbolo rinktinės kaip Anglija, Italija, Airija, Ukraina, Švedija.
Po to smagumas iš stadiono persikelia į miesto centrą ir net vėl merkiantis lietus neatbaido nuo didžiulės šventės. Ir tik po kelių dienų laukdamas autobuso ten, kur ir pradėjai šį nuotykį, perkratai mintis bei supranti, koks šiltas ir iš tiesų gražus yra šis miestas bei visa šalis. „ForbesLife“ išties nemelavo, tik gal akcentavo ne tuos dalykus.